A. Užkalnis. Balsuočiau, kad Britanija paliktų ES

Kaip daugelis išgirdo net Lietuvoje, birželio 23 dieną Jungtinėje Karalystėje bus referendumas – po dešimtmečių nelabai laimingos narystės Europos Sąjungoje, Britanija apsispręs, ar nori pasilikti sąjungoje, ar išeiti iš jos.

Kaip balsuos šalies piliečiai (lietuviams, gyvenantiems šalyje, balsuoti neleis, nebent turėtų Britanijos pilietybę, net jei minėti lietuviai ir turi šeimoje du automobilius su vairu dešinėje, „niauktais“ langais ir geltonais numeriais)? Garantijų nėra jokių, nes anglai yra menkai prognozuojami, daugelis dar neapsisprendė, tačiau labai galimas daiktas, kad šalis pasirinks pasitraukti iš Europos Sąjungos.

Tai žinau aš, tai žino ir vyriausybė, tiksliau, visos šalies vyriausybės, kurios priešinosi referendumo siūlymams bene du dešimtmečius, nes žinojo, kad Britanijos žmonės, bent jau daugelis jų, vis labiau nusiteikę prieš Europos Sąjungą. Nė viena vyriausybė nenori administruoti pasitraukimo: nors sąjunga ir nepopuliari, dalinimosi ir skyrybų procesas nė vienos vyriausybės populiaresnės nepadarė.

Britai (išskyrus, galbūt, labai patriotiškus škotus, kurie myli Europos Sąjungą tik tam, kad panervintų Londoną) neturi jokio emocinio prisirišimo prie vieningo Europos projekto. Europiečiais jie nesijaučia ir nesivadina, tapti labiau panašūs į prancūzus ar italus – nenori.

Britanijos žmonėms Europos Sąjunga visuomet buvo ekonomikos projektas, prasidėjęs nuo pokarinių prekybos reikalų, nuostabiai pavadintos „anglies ir plieno bendrijos“ po Antrojo pasaulinio karo (iš pradžių dar net be Britanijos). Jungtinė Karalystė prisijungė prie ES tik 1973 metais, dviem metais vėliau buvo referendumas dėl narystės, ir piliečiai nusprendė pasilikti. Paskui keturi dešimtmečiai praėjo be ypatingos meilės sąjungai: salos gyventojai, kaip galėdami, priešinosi vis didesnei integracijai, jų vyriausybės išsiderėdavo ypatingas ekonomines sąlygas, pagaliau, nepaisydami spaudimo ir raginimo, nusprendė pasilikti svarą ir nesijungti prie euro zonos.

Šalies žmonės, kaip galėdami, kabinosi į senuosius mato vienetus (coliai, jardai ir mylios vietoje metrų ir kilometrų, uncijos ir svarai vietoje kilogramų), juokėsi iš Briuselio normatyvų, reguliuojančių bananų kreivumą, ir, kaip įprasta britams, sau tyliai po truputį niurzgėjo.

Didelės dalies piliečių kantrybę pribaigė visų pirma Europos Sąjungos plėtra į rytų Europą, taigi, ir į Lietuvą. Šalies žmonės pasijuto apgauti, kai jiems žadėjo, kad nieko baisaus nebus, gal atvažiuos kokie penki tūkstančiai migrantų per metus – paaiškėjo, kad tiek atvyksta per dieną. Šalies gyventojai jautėsi taip, kaip jie nemėgsta jaustis: jiems buvo aiškiai pasakyta, kad iš ES šalių gali atvykti, beveik be apribojimų, kas tik nori, kada tik nori ir gali pasilikti neribotam laikui ir dirbti kokį tik nori darbą. Anglai labai nemėgsta girdėti tokio dalyko: jiems nepatinka, kai kiti žmonės jų šalyje nustatinėja tvarką, ir pasipriešinti nėra būdų: „čia taip Briuselis liepė“.

Lietuvių ir lenkų nemėgo turbūt ne todėl, kad didelė jų dalis buvo išskirtinai buki, ir pavieniai individai vis patekdavo į TV ir laikraščių žinias, kaip gulbių galabintojai parkuose, tautiečių badytojai peiliais ir plaukiotojai pripučiamais čiužiniais per Lamanšą.

Tiesiog jų pasidarė labai daug ir jie pradėjo daugumą erzinti, net jei jų daug ir nesimatydavo – panašiai, kaip Vilniaus taboro gyventojai erzina daugelį sostinės gyventojų, net ir tų, kurie gyvenime nėra matę čigono. Bet kuriuo atveju, Kęsc ir Vyc bus prisidėję prie to, kad daugelis Jungtinės Karalystės piliečių balsuos už tai, kad šalis pasitrauktų iš Europos Sąjungos.

Paskui buvo dar ir prasiskolinusi Graikija, kurią reikėjo gelbėti visiems bendrijos nariams, nors ji pinigus prašvilpinėjo viena (ir grėsmė, kad po Graikijos bus Ispanija ir Portugalija), ir, galiausiai, pastarųjų metų pabėgėlių krizė.

Britanijos piliečiai šiandien ne tik galvoja, kodėl jiems reikėtų pasitraukti iš Europos Sąjungos. Jie svarsto ir apie tai, kad nelabai liko priežasčių pasilikti.

Nežinau, ar nustebinsiu, pasakydamas, kad Britanija – ne Lietuva. Jeigu mes šalyje pelnytai esame dėkingi už didžiules lėšas, virtusias naujais keliais, tiltais, kaimo turizmo sodybomis ir begaliniais projektais ir projektėliais (be kurių labai daugelis nūnai pasipūtusių Lietuvos gyventojų turėtų maždaug tokias pajamas, kaip kokie armėnai ar baltarusiai). Tuo tarpu Britanija, iš esmės, gyvena iš savų pinigų. Be to, ten žemės ūkyje dirba vos trys procentai šalies darbo jėgos (ten futbolas, turbūt, sudaro didesnę šalies ekonomikos dalį, negu žemės ūkis), todėl Europos parama ūkininkams ten yra mažareikšmis dalykas. Niekas už tai Briuseliui rankelės nebučiuos. Juolab, kad ir paramos lėšos pačių suneštos.

Ypatingi partnerystės santykiai su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, ko gero, yra britams labiau svarbūs, negu bet kokie europiniai privalumai.

Susumuokim: britams ES narystė kainuoja daug, rizika didelė ir vis auga, o apčiuopiamos naudos nelabai matyti. Kam jiems pasilikti toje struktūroje, jei galima bandyti iš naujo ir gyventi skyrium, ir tada gal labiau pasiseks. O nepasiseks? Tai ir dabar nelabai sekasi.

Jei mano nuomonės kas nors paklaustų, aš balsuočiau už tai, kad Britanija paliktų Europos Sąjungą.

Kodėl?

Pirmiausia, būtų gera proga be ypatingų neigiamų pasekmių pabauginti nesusigaudančius mūsų emigrantus, sukiojančius vištoms galvas ir skutančius silkėms pažastis. Jei jie susigaudo, neišsigąs; jei nesusigaudo – taip jiems ir reikia.

Net Britanijai nusprendus palikti sąjungą, skyrybos neįvyktų tuojau pat, būtų ilgas pereinamasis laikotarpis (Britanija mėgsta pereinamuosius laikotarpius gal net labiau, negu vienas Lietuvos politikas mėgsta darbo grupes), tačiau net ir po to nė vieno jau Britanijoje esančio Manto ar Džerildos (vardas internete: „Džerilda Nebrangus Makiježas Bektone“) niekas nesodins į geležinkelio vagonus ir nedeportuos, neišsiųs ir lėktuvais. Net ant plausto nepasodins.

Viskas liks daugmaž kaip buvę. Gal tik kokias nors pašalpas savo vaikams, kurie net Britanijoje negyvena, o krapšto nosį pas senolę Kybartuose, bus sunkiau susiveikti, bet net ir tai negarantuota.

Kam juos bauginti ir erzinti? Tai kad jie labai gerai bauginami ir erzinami, tai patys prašosi. Žinoma, esama rizikos, kad kvailiausi jų, pabauginti ir pasimetę, grįš į Lietuvą ir bus mums visiems problema – nors gal ir ne, tiesiog persikels į Airiją, ir viskas. Airijoje visada yra darbo pievagrybių fermose už milijoną eurų per valandą, nes ten svarbiausia – žmogus.

Antra, Britanijos pasitraukimas iš Europos Sąjungos būtų geras pamurkdymas žemyninės Europos šalims, kurios labai puoselėja tą savo nuolatinės bendrystės projektą ir tamposi su juo, kaip katė su pūsle: vis išlenda koks Liuksemburgo, Belgijos ar Vokietijos politikas ir pradeda politinę bendrystę šlovinti kaip naują religiją. Kažkoks euro – atsilupėlis politikas jau siūlė šaipymąsi iš ES prilyginti šventvagystei ir burnojimui prieš Dievą. Aš nemėgstu, kai politikus ir politiką dievina. Niekada nepatiko.

Man taip pat nepatinka ta bendrystė tarp dvi valandas pietaujančių prancūzų ir į juos panašių pietiečių, kurie nustatinėja savo mieguistas Costa Dorada paplūdimio taisykles mums visiems. Britams pasitraukus, bus labai aiškiai matyti, kad įmanoma ir kitaip dirbti ir gyventi. Be to, nėr čia ko britams būti kartu su visokiais prancūzais, kurie kiekviena patogia proga demonstruoja savo urvinį socializmą ir kaip galėdami loja, nekęsdami Amerikos.

Todėl aš tą saulėtą birželio dieną balsuočiau už tai, kad Britanija pasitrauktų iš ES ir pradėtų gyvenimą iš naujo. Būtų smagu pamatyti, kaip tai atrodys, vis kažkoks nuotykis, kad ir ne namie, tai pas netolimus kaimynus.