Po trečiojo įvarčio kažkas nuoširdžiai manęs paklausė: „Gal jiems nemoka algų?“
Po ketvirtojo įvarčio pasigirdo šūksmas: „Bet ką ten veikia jų saugai? Jų yra?“
Po penktojo, kurį lyg netyčia įmušė perdavimą planavęs „Napoli“ gynėjas Giovanni Di Lorenzo italų tifozai nustebę pradėjo aptarinėti trenerio vaidmenį Emilijos Redže atlikusį Tomą Ražanauską: „Jis ramus, pažiūrėkite! Nesikeikia, nerėkia, nesirauna plaukų nuo galvos. Ramus treneris, ramūs, statiški ir jo žaidėjai“.
Po finalinio švilpuko vienas mačo žiūrovų priėjo, įteikė man vyno taurę ir pabandė nuraminti: „Taip, tai buvo jūsų futbolo tragedija. Bet labai nusiminti neverta: jūs pralošėte ne bet kam, o Europos čempionams!“ Padėkojau už korektišką užuojautą.
Emilijos Redžo stadionas – užkeikta vieta Lietuvos futbolui. Šioje parmezano sūrių sostinėje Lietuva ne tik patiria skaudžius pralaimėjimus, bet ir regi mūsų futbolo evoliuciją. 1995 metais Benjamino Zelkevičiaus treniruojama rinktinė su Valdu Ivanausku atakoje pralaimėjo italams 0:4.
Praėjo 26 metai, Valdo Ivanausko treniruojama (tiesa, neakivaizdžiai) Lietuva tame pačiame stadione pralaimėjo vienu įvarčiu daugiau.
Ir vis tik – ką bjauraus apie mūsų futbolo sveikatą parašė Italijos žiniasklaida?
Peržiūrėjau svarbiausius Italijos sporto dienraščius – Milano „La Gazzetta dello Sport“, Romos „Il Corriere dello Sport“, pagrindinius nacionalinius dienraščius „La Repubblica“, „Il Corriere della Sera“.
Turiu pripažinti: „fair play“ – korektiško žaidimo taisyklės egzistuoja ne tik sporte, bet ir sporto žiniasklaidoje. Italų žurnalistai nesityčiojo. Nesijuokė. Neprirašė žaismingų įžeidimų, nors italai tai daryti sugeba puikiai.
Žinoma: ne tik Lietuvos futbolas patyrė skaudų smūgį, nukentėjo ir bendras Lietuvos įvaizdis. Po to, kai dvi valandas rungtynių komentatoriai nuolat kartoja „modesta Lituania“ – kukli Lietuva, paskui – „piccola Lituania“ – maža Lietuva, o galiausiai – „piccola piccola“ – labai maža norisi susigūžti, atstatyti krūtinę ir išrėkti: „Mes turime krepšinį, turime teatrą, turime miškuose baravykų tiek, kad jums nesisapnuoja“.
„La Gazzetta dello Sport“ bendras balas Lietuvai: 4,5. Komentaras: „Nulis taškų grupėje, ir tai matosi. „Poca cosa“ – šį išsireiškimą sunku tiksliai išversti į lietuvių kalbą: „Menkas daiktas“. Toliau: „Pernelyg daug klaidų, puolimas neegzistuojantis. Patyrė spaudimą ir jau nebeatsigavo. Italija nedovanoja“.
Saviesiems Milano sporto dienraštis parašė 7,5: „Na gerai, ten viso labo buvo tik Lietuva, bet pamatėme tikrą Italiją: žaidimą, kamuolio valdymą, puolimą“.
Šiek tiek įžeidžiančiai, bet tik šiek tiek rungtynes analizavo „Corriere dello Sport“ apžvalgininkas, pavadinęs Lietuvos rinktinę „nessuno“, niekuo: „Rungtyniavome su niekuo, bet vis tiek pasismaginome jaunimo, kurį „sugaudė“ Mancini dėka“.
Italija neturėjo jokio noro tyčiotis iš Lietuvos futbolo menkybės, nes būtent šiame mače ji ne tik atsitiesė po dviejų nykių lygiųjų, bet ir parodė sau, mums ir pasauliui: jie – Europos čempionai. Parodė tai antrąja sudėtimi, parodė, kad be pagrindinių asų – Bonucci, Chiellini, Insigne, Immobile yra nesibaigiančių talentų rezervai. Tokie, kaip po dviejų metų į rinktinę grįžęs Moise'as Keanas arba 21 metų debiutantas, „Sassuolo“ žaidėjas Giacomo Raspadori.
Būtent šis vaikinukas pademonstravo tas puolėjo savybes, kurių stokojo žymiai labiau patyrę lietuviai: pyktį, cinizmą, užsispyrimą. „Corriere dello Sport“ šį Italijos rinktinės žaidėją pripažino geriausiu ir skyrė jam aukščiausią balą – 7,5.
„La Gazzetta dello Sport“ nuomone ne tiek Italijos goleada – įvarčių skaičius, kiek abiejų rinktinių kokybiniai rodikliai parodė, kokia futbolo bedugnė tarp jų ir mūsų.
Italija kamuolį valdė 72 proc. rungtynių laiko, Lietuva – 28 proc. Italija atliko 720 sėkmingų kamuolio perdavimų, o Lietuva – 277. Italija į vartus smūgiavo 5 kartus, Lietuva – 1. Italija prarado 110 kamuolių, Lietuva – 126.
Kaip seniausias Europos sporto dienraštis „La Gazzetta dello Sport“ įvertino mūsų rinktinę?
Treneris T. Ražanauskas – 5 balai: „Nors vyriausiąjį trenerį sustabdė kovidas, bet įspūdis toks, kad tai nieko smarkiai nepakeitė. Lietuvos sunkinanti aplinkybė: nekovoti, nespausti, nespjaudyti krauju kaip, pavyzdžiui, bulgarai. Į aikštę ji įžengė jau pasmerkta“.
Geriausiu Lietuvos rinktinės žaidėju pripažintas Vykintas Slivka – 6: „Atvirai kalbant, Lietuvos rinktinėje kažką paskelbti geriausiu – nelengva užduotis, bet šis saugas pastebimas ne tik dėl šviesios ševeliūros. Jis bandė stabdyti Pessiną, jis buvo tas, kuris kažkiek mąstė. Bet dykumoje“.
Blogiausias – Arvydas Novikovas, jis pelnė 4 balus: „Blogiausių žaidėjų pasirinkimas pas lietuvius – platus. Būtent šis žaidėjas sukūrė situaciją pirmajam įvarčiui, paskui – dar kartą, tik mūsiškiai nepasinaudojo. Blogiausiojo podiumas priklauso jam“.
„Corriere dello Sport“ geriausiu Lietuvos žaidėju pripažino Ovidijų Verbicką – 6: „Vienintelis tikras Lietuvos rinktinės žaidėjas, netgi ne vien todėl, kad du ar tris kartus smūgiavo vartų link“.
Blogiausiais žaidėjais „Corriere“ paskelbė vartininką Ernestą Šetkų, ypač dėl paskutiniojo – penktojo įvarčio. Ir Martyną Dapkų: „Jis turėtų darbuotis su kamuoliu. Turėtų...“ Abiems žaidėjams – po 4, itin žemą ir retą Italijos futbolo vertinimo sistemoje balą.