Prieš dvidešimtmetį pirmą kartą vykusiame tarptautiniame Vilniaus maratone triumfavo net keturiose olimpinėse žaidynėse dalyvavusi lietuvė Kristina Saltanovič (2 val. 59 min. 10 sek.) ir latvis Dmitrijus Slesarionokas, kuris 42,195 km distanciją įveikė per 2 val. 23 min. 35 sek. Įdomu, jog K. Saltanovič Sidnėjaus (2000 m.), Atėnų (2004 m.), Pekino (2008 m.) ir Londono (2012 m.) olimpinėse žaidynėse startavo 20 km sportinio ėjimo rungtyje, o jai iki šiol priklauso ir Lietuvos 20000 m sportinio ėjimo rekordas.
Palyginimui, Vilniaus maratono varžybose pasiekti rekordai priklauso Lietuvos olimpietei Dianai Lobačevskei (2 val. 39 min. 40 sek.) ir Latvijos lengvaatlečiui Dmitrijs Serjogins (2 val. 19 min. 49 sek.). Sutapimas – abu rekordai pasiekti 2020-aisiais. Greičiausias Vilniaus maratoną įveikęs lietuvis – olimpietis Remigijus Kančys, kuris 2014 m. distanciją įveikė per 2 val. 23 min. 41 sek. Tai penktas geriausias laikas varžybų istorijoje.
Rekordo savininkė D. Lobačevskė Vilniaus maratono varžybų nugalėtoja tapo 2 kartus – 2008 m. ir 2020 m. Pasak jos, moterų geriausias rezultatas čia būtų pagerintas, jeigu dalyvautų daugiau profesionalių bėgikių:
„Būtų didesnis prizinis fondas – greitai būtų rekordas pagerintas. Atvažiuotų užsienio bėgikų ir pagerintų. Vilniuje nėra lengva trasa, daug kalnų, todėl dauguma elitinių bėgikų renkasi lygesnę trasą ir bėga rezultatui ten. Vilniaus maratonas daugiau mėgėjiškas, todėl rekordas ir yra iki šiol nepamuštas.“
Būtent 2008 m. laimėtas maratonas – pirmas maratonas, kurį savo karjeroje įveikė D. Lobačevskė. Tada ji į varžybų karuselę grįžo po 6 metų pertraukos ir startuodavo ilgesnių nuotolių bėgimuose. Vedama sentimentų pernai D. Lobačevskė paskelbė apie profesionalios sportininkės karjeros pabaigą būtent Vilniaus maratone.
„Kiekvienas įveiktas maratonas man yra malonus, net jeigu ir nelaimi. Bėgu su tikslu kuo greičiau įveikti maratoną, o tik po to žiūriu į užimtą vietą. Malonu laimėti, bet kiekvienas maratonas man yra savotiškas, nes įveikiau jų virš 40. Kai kurie atnešė daug dėmesio, fanų, bet kiekvieną kartą kažką skirtingai jaučiau.
2008 m. visiškai nesitikėjau laimėti, nes ten, kaip sakoma, iššovė lazda. Net specifiškai nesiruošiau, tiesiog norėjau įveikti maratoną – bėgiojau daugiau dėl savęs, nes man bėgimas visada buvo artimas. Laimėjau netikėtai ir tada prasidėjo mano maratonininkės karjera, nes pamačiau, kad galiu greitai bėgti. Užvedė asmeninis ir trasos rekordas. Grįžau į profesionalų sportą, kuriame įdėjau daugiau pastangų ir vėliau rezultatai buvo dar geresni.
Prisimenu puikiai, kai stovėjau ant scenos ir širdis drebėjo. Būčiau geriau bėgusi nei stovėjusi ant scenos (juokiasi). Savaime atėjo tas noras išeiti iš profesionalaus sporto, nes trūko motyvacijos ir atradau naują veiklą – treniravimą. Dirbu su vaikais, suaugusiais, vedu individualias treniruotes, nes asmeniškai geriau pažįsti žmogų. Išėjau iš sporto, bet vis tiek sporte likau“, – prisiminimais ir išgyventomis emocijomis dalinosi D. Lobačevskė.
2014 m. Lietuvos maratono čempiono titulą Vilniuje iškovojęs R. Kančys teigia, jog užfiksuoto laiko, kuris yra greičiausias varžybose tarp lietuvių, nesureikšmina, tačiau tą bėgimą prisimena su humoro prieskoniu:
„Niekada nebuvau susimąstęs. Gal šiai akimirkai per daug nesureikšminu, nes esu bėgęs ir greičiau. 2014 m. buvo mano antras maratonas, o Vilniaus trasa nėra greita. Pasisekė, kad laimėjau, nes konkurentų buvo. Namie prabėgti tokiam laikui buvo įspūdinga, buvo gera patirtis ir geras atsispyrimo taškas. Dar prisimenu kuriozą, kai 2014 m. atvažiavo Etiopijos bėgikas ir jį visi iš anksto sveikino laimėjus. Atbėgau į finišą ir man patraukė finišo juostą, nes visi laukė Etiopijos bėgiko, bet pirmas atbėgau aš. Juokingas prisiminimas.“
Daugiau Vilniuje, maratono nuotolyje, olimpietis nestartavo dėl konkurencijos trūkumo bei tvarkarasčio: „Noras yra bėgti su didesne konkurencija, be to, Vilniaus maratonas vyksta rugsėjį, o aš daug metų bėgau pasaulio ir Europos čempionatuose, kurie vykdavo rugpjūtį. Reikėdavo poilsio, nes ir atsistatymas užtrukdavo. Tiesiog sutapdavo su kitomis varžybomis.“
R. Kančys dalyvavo olimpinėse žaidynėse (2016 m.), pasaulio čempionate (2017 m.) ir Europos čempionatuose (2016 m., 2018 m., 2022 m.). Aukščiausias pasiekimas – 24-a vieta pasaulio čempionate. D. Lobačevskė gali pasigirti startais olimpinėse žaidynėse (2012 m., 2016 m.), pasaulio čempionatuose (2011 m., 2013 m.) ir Europos čempionate (2016 m.). Aukščiausią vietą pavyko užimti pasaulio čempionate 2013 m., kai lengvaatletė finišo liniją kirto 12-oje pozicijoje.
Paprašyti palyginti Vilniaus maratono varžybas su startais užsienyje, olimpiečiai kalbėjo apie palaikymo skirtumus ir finansinį aspektą.
„Starte nebūna labai daug, bet po pietų mieste tikrai labai daug žmonių ir palaikymo. Man norėtųsi daugiau elitinių bėgikų, pasikviesti užsienio sportininkų, tada ir žiūrovų daugiau ateitų. Tai yra finansinis klausimas, nereikia nieko slėpti. Vienintelis dalykas yra finansai. Padarytų 10 kartų didesnį prizinį fondą – tikrai atvažiuotų daug užsieniečių, jie patys prašytųsi. Elitinis bėgikas užsidirba iš to pinigų, o kadangi tų startų per metus būna 2–3, jis nori užsidirbti“, – kalbėjo D. Lobačevskė.
„Palaikymo atžvilgiu esame konservatyvesni, nes, pavyzdžiui, Vokietijoje, visi bėgikai visoje trasoje yra palaikomi. Lietuvoje to trūksta, kad ateitų palaikyti ne tik draugai, giminės ar pažįstami.
Kalnuota trasa, nėra pati greičiausia, bet tiesiog toks reljefas miesto. Vilniaus maratonas turi vieną ratą, kas yra fainai, nes bėgant 2 ratus yra daug pagundų sustoti. Bėgant vieną ratą vis tiek keičiasi vaizdai.
Mano nuomone, apdovanojimai nėra etiški, nes finansiškai apdovanojama tik pirma vieta. Aš iki galo nesuprantu šito. Geriau jau mažesnės sumos, bet bent TOP3 gautų. Užsienyje būna ir TOP6 ar TOP10 apdovanojami piniginiais prizais. Jeigu norima auginti maratoną ir prisikviesti daugiau dalyvių, tai svarbu. Kai apdovanojami TOP3, vis tiek yra noras kovoti iki finišo.
Pažiūrėkime į Talino ar Rygos maratonus, kur yra piniginis prizas nustatytas, tada nori ir užsieniečiai atvažiuoti. Tas finansinis skatinimas labiau kelia varžybų vertę. Jeigu noriu rezultato, galbūt bėgsiu kitur su konkurencija, pavyzdžiui, Berlyne, nes ten visoje trasoje turėsiu su kuo varžytis“, – pasakojo R. Kančys.
D. Lobačevskė asmeninį maratono rekordą pasiekė 2017 m. Londone – 2 val. 28 min. 48 sek. R. Kančys greičiausiai maratono nuotolį įveikė 2019 m. Frankfurte – 2 val. 12 min. 50 sek. Lietuvos moterų maratono rekordas nuo 2005 m. priklauso Živilei Balčiūnaitei – 2 val. 25 min. 15 sek., o vyrų nacionalinį rekordą 1997 m. užfiksavo Česlovas Kundrotas – 2 val. 12 min. 35 sek.
Kodėl tiek metų rekordai yra nepagerinami? Pasak olimpiečių, dabar vyksta kartų kaita, o potencialo yra.
„Pačių bėgikų trūksta. Kas yra elitas? Praktiškai nieko nėra. Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse buvo 3 vietos merginoms, o buvome 5, kurios kovojo dėl tų vietų. Dabar net 3 nesurinksi. Gal užaugs nauja karta, gal Simas Bertašius patrauks, kuris yra nuostabi asmenybė ir tikiu, kad labai gerai bėgs maratoną, bet dabar jis dar varžosi stadione. Ta nauja karta ateis, bet šiai dienai negaliu įvardinti TOP3 ir vyrų, ir moterų“, – šiandieninę maratono situaciją Lietuvoje apžvelgė D. Lobačevskė.
„Keičiasi kartos, atsiranda vis greitesnių bėgikų, tikiu, kad gal kažkada Giedrius Valinčius ar Simas Bertašius ateis į maratoną ir pagerins rekordą“, – vylėsi R. Kančys.
Universalus bėgikas – taip dabar save apibūdina R. Kančys, kuris rugsėjo 7 d. startuos „100 km powered by Nord Security“ varžybose Vilniuje. 50 km distanciją pasiruošęs įveikti lengvaatletis taikosi ir į Lietuvos rekordą, kuris priklauso Aleksandrui Sorokinui (2 val. 53 min. 51 sek.). Užpernai R. Kančys puikiai pasirodė Europos 50 km bėgimo čempionate (5 vieta), pernai debiutavo pasaulio 50 km bėgimo čempionate (10 vieta), o šiemet išbandė save ir Europos bekelės bėgimo čempionate (51 vieta). Visgi, sportininkas neslepia, jog turi tikslų dar ir maratono nuotolyje.
Sekmadienį Vilniaus maratono dalyviai prie Katedros aikštės startuos 8:30 val. Pernai ilgiausioje distancijoje triumfavo Lenkijos atstovas Dawidas Garski (2 val. 25 min. 42 sek.) ir Inga Bartkė (2 val. 58 min. 2 sek.). Lietuvos maratono čempionais tapo Andrius Preibys (2 val. 31 min. 20 sek.) ir I. Bartkė.