Liaudies priešo sūnus
Kodėl jis tapo Gariu, nė pats nenutuokia. Gal tėvas vardas sugalvojo? Deja, tėvo nematė ir iš jo lūpų negirdėjo nė žodžio. Sako, neįtiko valdžiai, buvo paskelbtas liaudies priešu ar kontra ir sistema, kaip tūkstančius neįtikusių, pradangino nežinia kur. Mamos dėl vardo taip pat nepaklausė. Nespėjo. Vos trijų metukų Garį karas ištraukė iš artimiausio žmogaus glėbio. Mažylis jau nesitikėjo, kad motina jį suras Minske po penkerių metų. Jau ūgtelėjusiam vaikinui kaimynai buvo prasitarę, kad netoliese gyveno kažkoks Garis. Gal tėvai kur kine nugirdo neįprastą vardą ir pasiskolino?
Po karo – mokslai vidurinėje, studijos Baltarusijos kūno kultūros institute ir Dagestano aukštojoje karo mokykloje, sėkmingai apginta реdagogikos mokslų daktaro disertacija, karjera Baltarusijos vidaus reikalų sistemoje, papulkininkio laipsnis ir 1985-aisiais gautas pasiūlymas tęsti pedagoginę veiklą Lietuvoje, apvertęs Gario gyvenimą aukštyn kojom. Bet apie lemtingą komandiruotę vėliau.
„Auksinės žuvelės“ periodas
Visą „baltarusiškojo“ gyvenimo laikotarpį G. Nikolajonoką lydėjo sportas. Baltarusijos kūno kultūros instituto studentas domėjosi boksu, lengvąja atletika, kitomis sporto šakomis. Visas kortas sumaišė pažintis su treneriu Michailu Mirskiu, kuris paragino Garį išmėginti jėgas ant imtynių kilimo. Pereiti pas imtynininkus skatino ir geras draugas bei bendrakursis Dmitrijus Chudyšas. Per dvejus metus naujai iškeptas klasikas tapo sporto meistru. Treneriui patiko Gario uolumas ir darbštumas ir jis rekomendavo savo auklėtinį trenerio darbui Minsko kūno kultūros instituto sporto fakultetui, kur jaunas specialistas dar daugiau dėmesio galėtų skirti imtynininkų ugdymui.
„Jau buvo suformuota įžymi baltarusių imtynių mokykla, kurios išskirtinis bruožas – darbas parteryje. Man nieko nereikėjo kurti, svarbu buvo nesugadinti“, – trenerio karjeros periodą prisimena G. Nikolajonokas.
Visų trenerių svajonė – surasti perliuką. Netrukus Garis pagavo auksinę žuvelę. Taip jis vadino savo auklėtinį keturiskart pasaulio čempioną Vladimirą Zubkovą. Lengvasvoris paskutinį kartą triumfavo Minske 1975-ais metais ir nutarė baigti karjerą. Netekęs žymiausio savo atleto po poros metų treneris G. Nikolajonokas perėjo darbuotis į Vidaus reikalų sistemą ir nutolo nuo imtynių.
„Aš visa galva pasinėriau į naują darbą ir supratau, kad sėdėdamas ant dviejų kėdžių ilgai netempsiu. Teko spręsti gan sudėtingą rebusą. Kito kelio neturėjau“, – sprendimą palikti trenerio darbą paaiškino G. Nikolajonokas.
Dešimtmečius užsitęsusi komandiruotė Lietuvoje
Atvykęs į Vilnių, Garis įsitaisė bendrabutyje. Jau pirmą budėjimo naktį apie trečią valandą po vidurnakčio netikėtas ir trumpas skambutis telefonu.
„Garikai, čia Bagdonas. Jei reikalinga pagalba ar ko nors pritrūks, skambink“, – ir padėjo ragelį.
Beveik penkiasdešimties sulaukusį papulkininkį užplūdo pasitikėjimo, vilties ir ramybės jausmas: „Aš neprarastas. Aš ne vienas mieste. Tai buvo velniškai svarbus skambutis, pats Bagdonas (pasaulio imtynių čempionas Rimantas Bagdonas – DELFI) to galbūt neįsivaizdavo. Šiuo skambučiu gavau palaikymą, o kartu emocinį užtaisą, kuris pakrauna mane iki šiol“.
Minsko aukštosios milicijos mokyklos Vilniaus fakulteto viršininko padėjėjas muštravo studentus vadovaudamasis išskirtinai savo sukurtais pedagoginiais kanonais. Dabar tuos metus ištvėrę buvę kursantai prisimena su šypsena ir yra nuoširdžiai dėkingi savo mokytojui. Bet buvo laikai, kai nuo „geležinio Gario“ žvilgsnio būsimiems policininkams tirpdavo galūnės.
„Jei gausite smūgį peiliu į krūtinę arba šūvį į nugarą, aš jums nepadėsiu. Taigi, pats laikas lavinti kojas ir susidraugauti su skersiniu“, – sakydavo G. Nikolajonokas. Todėl jaunuoliai bėgo, it šikšnosparniai kabėjo ant strypo, pumpavo presą, vėl bėgo, bėgo, bėgo. Ir taip kiekvieną dieną, po valandą dvi.
„Žulikai iš principo yra bailiai, jie pavieniui nevaikšto. Tegul vejasi, patys nudus, o tuomet jau galima ir rankomis padirbėti“, – profesinę paslaptį išduoda G. Nikolajonokas.
Gariu tikėjo studentai. Jie spjaudėsi kraujais, alpo, kentėjo, bet tikėjo ir nenuleido rankų. Jie tikėjo, o valdžia ne. Papūtus permainų vėjams, pakibo klausimas dėl Gario išlikimo mokymo įstaigoje. Tąsyk studentai mūru stojo pedagogo pusėn.
Sprendimų kryžkelėje ir pasitikėjimo testai
„Po poros metų darbo Lietuvoje šalį pradėjo gaivinti permainų vėjai. Tuo metu Minsko aukštosios milicijos mokyklos Vilniaus fakultetas tapo Lietuvos policijos akademija, mano darbo metodai ne visiems patiko. Didelė grupė mano mokinių kreipėsi į vadovybę su prašymu palikti mane užimamose pareigose. Į jų prašymus akademijos vadovybė įsiklausė. Prisimenu mokinių žodžius vadovybei skirtame rašte, kad „jis moko ne tik policininko gebėjimų, bet ir moko gyventi“. Parodytas nuoširdumas ir pasitikėjimas buvo didžiausias atlygis už įdėtą triūsą. Įsitikinau, kad ėjome teisingu keliu“, – prisimena jubiliatas.
Tais permainų metais G. Nikolajonokas nusprendė likti Lietuvoje.
„Prieš mane iškilo dilema – ką daryti. Tuo metu Sovietų armijos kontingentas, kuris buvo dislokuotas Vokietijoje, pasuko į namus. Sovietų Sąjungoje buvo karininkų perteklius, todėl nemažai jų atsidūrė nežinomybėje. Aš taip pat netekau etato. Gerai pasvėręs visas galimybes nusprendžiau likti Lietuvoje. Buvau tikras, kad pavyko pakankamai neblogai integruotis į aplinką, o mano profesinė patirtis bus pravarti Nepriklausomybę atkūrusiai šaliai‘, – apie nelengvus sprendimus pasakoja Garis.
Žinoma, buvo tokių, kurie į aukšto lygio specialistą nepatikliai šnairavo. Bet jie tiesiog blogai pažinojo Garį, žmogų, spėjusį įleisti šaknis Vilniuje ir turėjusį nemažai ambicijų šalyje. Bet norint tęsti veiklą Lietuvoje, reikėjo išpildyti tris sąlygas: išstoti iš dominuojančios Sovietų Sąjungoje partijos gretų, išmokti lietuvių kalbą ir gauti mūsų šalies pilietybę. Su visomis užduotimis G. Nikolajonokas susitvarkė ir buvo perkeltas į Lietuvos teisės universiteto fizinio auklėjimo katedros docento pareigas.
Sugrįžimas į imtynių pasaulį
Socialinių mokslų daktaro disertaciją apginęs G. Nikolajonokas kiek pristabdė tempą ir vis daugiau rasdavo laiko pasidomėti mėgstamu sportu. Sostinėje jis kartas nuo karto užeidavo pasižiūrėti imtynių varžybų, susipažino su sportininkais, domėjosi lietuvių pasiekimais. Atvykus į Lietuvą, jungiamoji grandis tarp jo ir imtynių buvo R. Bagdonas. Vis dėlto, tai buvo paviršutiniškas dėmesys, kuris buvo įdomus, bet ne tiek, kad vėl „užkabintų“.
„Be Rimanto kaip ir nieko daugiau apie lietuviškas imtynes negirdėjau. Jau gyvenant Pašilaičiuose Vilniuje sužinojau, kad mano penkto aukšto kaimynas yra geras imtynininkas Stasys Sabalius. Kartą netikėtai pas mane užsuko barzdotas vyriškis. „Nepažįstate? Aš Mizgaitis“, – prisistatė Valentinas (buvęs imtynininkas ir olimpinio vicečempiono Mindaugo Mizgaičio tėvas – DELFI), kuris tuo metu svečiavosi pas Stasį. Taip po truputį plėtėsi imtynininkų ratas, kol, galiausiai, susitikau su Andrejumi Gribojedovu. Jis, ką tik išrinktas į federacijos prezidento pareigas, pasakojo apie savo planus. Tuomet sužinojau, kad Lietuvos imtynių prikėlime iš letargo miego dalyvaus mano draugas Grigorijus Kozovskis. Mūsų keliai ne kartą buvo susikirtę Baltarusijoje ir, kuomet dėl prasto baltarusių pasirodymo spartakiadoje virš mano galvos buvo pakibęs Damoklo kardas, jis rizikavo ir palaikė mano pusę. Vilniuje man pasiūlė įsilieti į komandą. Nedvejojau nė sekundės, su Kozovskiu eičiau kad ir į pasaulio kraštą“, – apie naują sportinį etapą kalbėjo G. Nikolajonokas.
Imtynių renesanso dalyvis
Tai buvo istorinis lūžis Lietuvos imtynėse. Monolitinis duetas žingsnis po žingsnio brandinio vaisius. „Mums buvo palankūs visi Dievai. Tai, kad su mūsų vaikais dirbo G. Kozovskis ir aštuonių pasaulio čempionų bei SSRS graikų-romėnų imtynių rinktinės treneris Miuncheno olimpinėse žaidynėse G. Nikolajonokas, prilygsta stebuklui, – mintimis dalijosi A.Gribojedovas. – Įsivaizduokite, vaikais rūpinosi vieni didžiausių imtynių pasaulio autoritetai. Kur? Lietuvoje! Neabejojau rezultatais.“
Į federaciją iš trenerių štabo pradėjo plūsti įvairios ataskaitos, treniruočių planai, varžybų grafikai, diagramos, rezultatų analizė, atletų antropologiniai duomenys, išvados ir dar daug įvairių dokumentų. Ledai pajudėjo. Į Lietuvos olimpinį sporto centrą suburti jaunieji sportininkai vis dažniau iš įvairių turnyro grįždavo su apdovanojimais. Bet perspektyvūs rezultatai buvo nė motais to laikotarpio KKSD klerkams.
„Pasikvietė mane vienas iš departamento kuratorių ir aiškina, kad mano metodika nedera prie šiuolaikinių standartų. Teko atsimušinėti. Sakiau, kad visi pasiekimai, parodyti varžybų ir įvairių testų metu, turi būti „suskaitmeninti“, nes skaičiai atspindi tobulėjimo dinamiką. Trumpiau kalbant, teko įrodinėti, kad nesu kvanktelėjęs. Gerai, kad rezultatai pasipylė kaip iš gausybės rago. Kartais sutinku šį veikėją, tai praeina galvą panarinęs“, – šypsosi patyręs specialistas.
„Kad laimėtum svarbiausius startus, reikia kovoti varžybose“ – šiuo moto vadovavosi Garis ir didino dalyvavimo varžybose apimtis.
„2003–iais metų programoje net 66 varžybinės dienos. Rezultatas – lietuviais užtvindytas Europos čempionato Rostove pjedestalas. Mūsų šalies jauniams Aleksandrui Kazakevičiui, Laimučiui Adomaičiui ir Aleksejui Školinui grojo Tautiška giesmė ir kilo trispalvė. Tokio rezultato pranašais buvo Edgaras Venckaitis, Svajūnas Adomaitis ir Aleksejus Djakonovas, kurie medalius į Lietuvą iš analogiško čempionato atvežė šiek tiek ankščiau“, – šalies imtynininkų pasiekimais didžiuojasi treneris.
Rezultatai atėjo po kelių metų kruopštaus darbo. Bet prieš startuojant, reikėjo sutvarkyti materialinę bazę. Būtent už treniruočių sąlygų gerinimą pagal susitarimą su federacija buvo atsakingas treneris.
Garis pasiraitojo rankoves ir Lietuvos teisės universiteto fizinio auklėjimo katedros docento pareigas derino su „užklasine“ rangovo veikla. Buvo aptvarkyta kišeninė salė Žvėryne, o kiek vėliau įrengti imtynių namai sostinės Smolensko gatvėje. Geri imtynininkų rezultatai paspartino salės „Sportimos“ arenoje įrengimą, kur taip pat aktyviai plušėjo docentas Garis.
„Tvarkant grindjuostes ir nešiojant imtynių čiužinius kelis sportinius kostiumus nudrengiau. Tačiau galiausiai įrengėme moderniausią Baltijos šalyse imtynių salę“, – šypsosi G. Nikolajonokas.
Be teisės klysti
Karišką reiklumą G.Nikolajonokas perkėlė ir į imtynių salę. Jis yra tikras, kad kelią į laimėjimus atveria disciplina ir besąlygiškas trenerių nurodymų vykdymas.
„Daug kas mano, kad pergalės yra tik sportininkų nuopelnas. Taip, medaliai kabinami jiems. Tačiau sportininkai yra trenerių produktas, kurie minko molį ir iš įvairių detalių sulipina kokybišką atletą. Mes juos kuriame, aukojame laiką, dalinamės žiniomis ir patirtimi, pergyvenam už juos, liūdim ir džiaugiamės kartu, todėl, manau, jie privalo laikytis trenerių nustatytų taisyklių, kad ir kaip tos taisyklės nepatiktų. Mes, treneriai, neturim teisė klysti, nes esame atsakingi už jaunas ir nepatyrusias asmenybes, mes padedame jiems formuoti pasaulėžiūrą, ugdyti charakterį, nugalėti sunkumus. Todėl supratimas turėtų būti abipusis“, – savo nuomonės laikosi griežtumu pasižymintis pedagogas.
Tokia pozicija toli gražu patinko ne visiems, tačiau įkyrūs ir griežti pakutenimai priversdavo atsitiesti ne vieną atletą. 2001 metais Izmyre vykusiame jaunių čempionate vakarieniaujančius lietuvius pašaipiai nužvelgė rusų treneris ir kandžiai padėkojo Gariui už galimybę varžybų metu pasimankštinti su lietuviais. Mat, rusai nelaikė mūsiškių rimtais varžovais. Taip ir nutiko – beveik visi iškrito po pirmųjų kovų, o talentingiausiu laikytas Aleksejus Školinas neatliko nei vieno techninio veiksmo.
„Aš jam tiesiau rėžiau, kad į Turkiją atvyko sportinis turistas, kurio darbas tampyti komandų draugų krepšius. Aš žinojau kokiu balsu ir intonacija tą jam pateikti. Aleksejaus ambicijos buvo paklibintos, bet jis nenumojo ranka, o įvertino situaciją, neužsigavo kaip dama, o sunkiai dirbo. Po dvejų metų jis tapo Europos jaunių čempionato Rostove prizininku. Beje, tame čempionate Aleksandras Kazakevičius vienintelis turnyre atliko 5 balų vertė metimą, kuriuo užtildė visus skeptikus su minėtu Rusijos treneriu priešakyje“, – malonius įvykius atgamino Garis.
Metais vėliau treneris vyko į Europos suaugusių čempionatą Seinajokyje (Suomija). Plaukdamas keltu iš Talino nužvelgė Valdemarą Venckaitį. Atleto stotas įgūdužiam specialistui pasirodė kiek įtartinas. „Toks įspūdis, kad stambėja“, – tąsyk mintyse pagalvojo Garis, bet sportininko nekamantinėjo. Jau varžybų vietoje prieš svėrimą paaiškėjo, kad Venckaitis priaugino nereikalingus kilogramus, kurių nedelsiant reikėjo atsikratyti.
„Paėmiau jo tarptautinę licenciją ir pasakiau, kad gali su ja atsisveikinti, o kartu sakyti viso gero varžyboms. Pasakiau jam, kad mano, kaip trenerio, darbe nebuvo tokio atvejo, kad dėl režimo nesilaikymo kuris nors iš sportininkų nepasisvertų. Jis susiėmė ir valandą be paliovos bėgiojo. Pasisvėrė – norma. Esu tikras, kad nepaisant blogo pasirodymo (pralaimėjo rumunui Eusebio Diaconui – DELFI), būtent Suomijoje jis tapo elitiniu atletu. Sportininkas, visų pirma, nugalėjo save. Seinajokyje Valdemaras buvo paskutinis, po metų Turkijoje jis tapo pasaulio jaunimo vicečempionu“, – pasakoja Garis.
Mitų griovėjas
Nuo pirmų darbo su šalies imtynininkais dienų treneris troško išsklaidyti tvirtai išsikerojusį mitą, kad lietuviai nesutverti imtynėms. Jis prisipažino, kad nuo pasakų apie, neva, neįprastą lietuvių fiziologiją, kuri gali atsiskleisti tik komandiniame sporte, ypač krepšinyje, norėdavo ausis užsikimšti. Tokiomis akimirkomis treneris, kaip visada, nieko neįrodinėjo, nemušė sau į krūtinę nusiplėšęs marškinius, o, tiesiog dar daugiau laiko leido imtynių salėje.
„Aš niekam nieko nesiruošiu įrodinėti ir beprasmiškai ginčytis. Ateis laikas, ir baltų neįgalumo imtynėse mitas bus sugriautas“, – mintyse tyliai mąstė treneris.
Dabar, praėjus kiek daugiau nei dvidešimčiai metų, galima suvesti skaičius. Skaičius, kuriuos taip mėgsta Garis. Nuo to laiko, kai treneris pravėrė „Sveikatos“ salės duris Žvėryne, Lietuvos imtynininkai įvairiose amžiaus grupėse iškovojo 11 pasaulio čempionatų medalių, 28 Europos čempionatų apdovanojimus bei olimpinius sidabrą bei bronzą. Vidutiniškai du medaliai per metus, iškovojami aukščiausio lygio varžybose, privertė varžovus pagarbiai žiūrėti į Lietuvos imtynininkus. Be abejo, tai nėra šimtaprocentinis jubiliato nuopelnas, tačiau Garis buvo vienas iš tų, kurie imtynių virtuvę stebėjo iš vidaus, nuolatos buvo pagrindinių įvykių sūkuryje, bei kuris cementavo komandą. G.Nikolajonoko sukurtą olimpiečio garbės kodeksą skaitė ir pasirašinėjo pajėgiausi šalies imtynininkai. Jie pasirašinėjo po žodžiais, „nematau skirtumo tarp trečios ir antros vietos, mano tikslas būti pirmam“. Matyt šie žodžiai raižė sportininkų širdis, jie kovėsi dėl pergalių, ėjo tik nugalėti. To įrodymas – beveik pusšimtis svarbiausių trofėjų.
Laikas naujiems potyriams
Kartas nuo karto Garis užsuka į salę. Lyg ir norėtųs kažką patvarkyt, bet pats save sustabdo: pakaks, tai praeitas etapas. Jis nedalina jauniesiems patarimų, neperstumdo suoliukų ir kėdžių į vietą, netvirtina plakatų prie sienos, tiesiog apsigręžia ir išeina, nes trokšta skirti laiko naujiems malonumams.
„Yra nauja talentingų trenerių karta, kam lysti į akis, tegul dirba. Viskam savo laikas. Dabar ieškau ir randu tai, kas buvo nepastebėta, nepamatyta, nepatirta. Mano gyvenime kasdienis sunkus darbas nepalikdavo laisvalaikio, o dabar jo turiu per akis. Daug vaikštau, neatsisakau pirties malonumų – šis pomėgis į kraują įaugo su imtynėmis, išvykstu pailsėti į naujas šalis, žiūriu įvairius detektyvinius filmus – labai jau patinka narplioti įvykius kartu su aktoriais, skaitau daug literatūros. Dabar mano stalo knyga – Dagestano poeto Rasulo Gamzatovo eilės. Jas tiesiog dievinu. Jo žodžiai prasmingi, verčiantys dar ir dar kartą pamąstyti apie gyvenime patirtus džiaugsmus ir padarytas klaidas. Jis daug rašo apie taiką. Taikos mums reikia. Taikos sugyvenant visų pirma su savimi, artimaisiais, draugais, tiesiog, nepažįstamais. Skaičiau pasakėčią, kurioje erelis pastojo gulbei kelią. Nugalėjo gulbė, nes tai taikus paukštis. Taip ir žmonių gyvenime, taikus žmogus stiprus vidumi, o stiprus vidumi žmogus yra pergalių kelyje. Gal ne iškart, ne dabar, bet nugalės“, – filosofiškai samprotauja „Geležinis Garis“.
Ką keistų Garis, jei vėl tektų stovėti pasirinkimų kryžkelėje?
„Esu laimingas, atsiradau čia tinkamu laiku, tinkamoje vietoje, visos aplinkybes, kad ir nelabai malonias, pasukau tinkama vaga. Dabar pensininkas, niekuo nesiskundžiu. Lietuvoje, ačiū Dievui, gyvenu oriai“.