Kasparaitis liko be treniruočių partnerio
„Kraustytis nelengva“, – atsidūsta D. Zubrus.
Ypač kai kraustytis reikia per visą žemyną: iš saulėtų tropikų į ūksmingų klevų girių ir plačių ežerų kraštą.
2016 metais San Chozė „Sharks“ gretose užbaigęs 19 sezonų trukusią karjerą Šiaurės Amerikos Nacionalinėje ledo ritulio lygoje (NHL), elektrėniškis buvo įsikūręs greta Majamio esančiame Parklande.
Netoli gyveno ir kita lietuviška NHL garsenybė Darius Kasparaitis – veteranai galėjo vienas kitą paragindami kartu ruoštis praėjusių metų pasaulio čempionato IB diviziono turnyrui Kaune.
Šį pavasarį 46-erių „vaiduoklio Kasparo“ IA diviziono pirmenybėse Kazachstane nebebuvo, o po kelių mėnesių Floridoje nebeliko D. Zubraus.
Asociacijos „Hockey Lietuva“ prezidentas ir Lietuvos rinktinės kapitonas grįžo į miestą, kuriam jo nuotraukų albume skirti ypatingi puslapiai.
Monrealio „Canadiens“ buvo vienas pirmųjų lietuvio klubų NHL, bet dar svarbiau tai, kad 1999-2001 metais prancūzakalbiame Kvebeke žaidęs puolėjas čia surado antrąją savo širdies pusę – kanadietę Nathalie.
Pora Monrealyje jau daug metų turėjo namą, kuriame vasarodavo, Monrealyje 2011-aisiais jie pagaliau atšoko ir savo vestuves.
Vis dėlto sugrįžusį į Kanadą D. Zubrų apsupo ne tik nostalgiški prisiminimai, bet ir ateities planai.
Dalyvavo inauguracijos iškilmėse
Šią vasarą ledo ritulininkas – kaip niekad dažnas paukštis ir savo tėvynėje.
Praėjusį mėnesį jis buvo tarp kviestinių prezidento Gitano Nausėdos inauguracijos iškilmių svečių sostinės Daukanto aikštėje.
„Asmeniškai su naujuoju prezidentu nesu pažįstamas, bet tuo metu kaip tik buvau Lietuvoje, gavau pakvietimą, buvau maloniai nustebintas ir mielai juo pasinaudojau. Buvo daug žmonių iš skirtingų sferų, vakaras labai patiko“, – DELFI pasakojo D. Zubrus.
Rugpjūtį jis vėl įsikūrė nuosavame bute Vilniaus senamiestyje – šįkart atskrido porai savaičių su vasaros atostogas leidžiančia dukra Emma.
Rugsėjį D. Zubrus vėl norėtų užsukti į Lietuvą – jį kviečia naujas bičiulis Rimantas Kaukėnas. Buvęs krepšininkas įtraukė bendraamžį į savo vardo paramos fondo veiklą ir siūlo kartu dalyvauti labdaringuose renginiuose Vilniaus maratono metu.
„Užteko vieną kartą su Rimantu pabendrauti, ir pajaučiau, kad jis – savas žmogus. Dalyvavau pernai, labai patiko. Jeigu tik galėsiu, vėl prisijungsiu“, – žadėjo D. Zubrus.
Tačiau reikalų vienas žinomiausių šalies ledo ritulio veidų turi ir kitoje Atlanto pusėje – ir ne tik susijusių su persikrausčiusios šeimos gerbūviu.
Pripažįsta klaidas
„Hockey Lietuva“ vadovai vasarą laukia žinių iš Danielio Lacroix. 50-metis specialistas iš Monrealio vadovavo Lietuvos rinktinei pirmenybėse Kazachstane, po kurių D. Zubrus iš karto pakvietė kanadietį pratęsti bendradarbiavimą ir kitais metais.
Bet tam gali iškilti kliūčių – D. Lacroix dairosi ilgalaikio darbo Šiaurės Amerikoje, o jį radęs veikiausiai negalėtų kitą pavasarį ištrūkti į planetos čempionatą.
„Su Danieliu paskutinį kartą kalbėjausi praėjusį trečiadienį. Jo nuomonė aiški – jei galės, jei nesustabdys kiti darbai, jis atvažiuos ir padės. Šiuo metu Danielis ieško darbo Šiaurės Amerikoje, gal ir Europoje. Jeigu ras mūsų žemyne, atsivežti jį bus lengviau.
Danielį bandė pritraukti ir Kanados jaunių rinktinė, bet susidūrė su lygiai tokia pačia problema: jei jis gaus darbą NHL klube, suderinti pareigų nepavyks“, – aiškino D. Zubrus.
Net jei D. Lacroix bus priverstas atsisakyti pasiūlymo vėl prisijungti prie lietuvių, D. Zubrus tikisi jo pagalbos.
Su treneriu jie pažįstami daugiau nei 20 metų – nuo tų laikų, kai kartu atstovavo Filadelfijos „Flyers“ klubui ir per išvykas dalindavosi vienu viešbučio kambariu.
„Danielis yra mūsų pirmas pasirinkimas, tas žmogus, kurį norėčiau matyti rinktinėje. O jeigu nepavyktų, jo paties pirmiausia ir teiraučiausi kito varianto. Man jis – artimas draugas, žmogus, su kuriuo galiu pasitarti tokiais klausimais. Jo rekomendacija būtų tikrai svarbi“, – neslėpė D. Zubrus.
Kitoms šalies rinktinėms asociacijos prezidentas jau rado strategus. Tiek 18-mečius, tiek 20-mečius treniruos lietuviams pažįstamas kanadietis Dougas Boulangeris. O dar geriau Lietuvoje žinomas vokietis Berndas Haake stos prie naujai buriamos moterų rinktinės vairo.
Šešerius metus vyrų nacionalinę komandą treniravęs ir į IA divizioną ją išvedęs 73-ejų ledo ritulio veteranas praėjusią vasarą neslėpė apmaudo sužinojęs, kad ekipa turės kitą vyriausiąjį trenerį.
Vis dėlto ryšiai nenutrūko, ir dabar B. Haake bus atsakingas už debiutą žemiausiame – trečiame – divizione, kuris ateinantį gruodį įvyks Bulgarijos sostinėje Sofijoje.
Interviu DELFI D. Zubrus pasakojo apie naujas vokiečio pareigas, rūpesčių keliančias čiuožyklų statybas Kaune ir Klaipėdoje, savo metamorfozę iš žaidėjo į prezidentą, persikraustymą į Kanadą ir svajonę gyventi Lietuvoje.
– Kuomet nusprendėte formuoti moterų rinktinę ir ieškoti jos trenerio, pirmiausia skambinote būtent B. Haake? – DELFI paklausė D. Zubraus
– Taip. Pirma pasitarėme tarpusavyje, kas tiktų į šias pareigas, kas sutiktų jų imtis. B. Haake yra labai daug nusipelnęs Lietuvos ledo rituliui, jis toliau bendrauja su mūsų žaidėjais, apskritai yra labai fainas vyras. Aš pats su juo kas du ar tris mėnesius susiskambinu, pakalbame. Kai pasiūlėme treniruoti moterų rinktinę, jis iškart sutiko, buvo kupinas entuziazmo.
– Galima laikyti šį postą savotiška kompensacija B. Haakei, kuris pernai norėjo tęsti darbą su vyrų rinktine, bet tuomet pasirinkote jaunesnį specialistą?
– Tai nėra kompensacija. Aš iš karto sakiau, kad esu jam labai dėkingas, kad mums jis yra labai svarbus žmogus, kviečiau pasilikti – komandos patarėju ar panašiai. Juk jis žino visus mūsų žaidėjus, turi daugybę kontaktų Europos klubuose ir Tarptautinėje ledo ritulio federacijoje (IIHF). Mes norėjome jį išsaugoti, ir smagu, kad pavyko.
– Jums pačiam moterys su lazdomis ant ledo dar yra šiokia tokia egzotika?
– Kažkada buvo. Kol neatvažiavau į JAV, apskritai nebuvau matęs žaidžiančių merginų. Ten jos universitetuose ar koledžuose turi vienodas sąlygas kaip ir vaikinai, gauna tokias pačias stipendijas. JAV, Kanada – nereikia pasakoti, kad moterų ledo ritulyje tai yra tikri lyderiai. Europa dabar po truputį irgi vejasi, ir tai puiku. Aš – tik už moterų žaidimą, galų gale, sportas, judėjimas apskritai yra labai geras dalykas.
Lietuvoje taip pat kyla susidomėjimas, vaikų skaičius auga, taip pat ir mergaičių. Šiandien labiausiai mums reikia čiuožyklų, kuriose galėtume visus norinčius sutalpinti. Laukiame naujų bazių Kaune, Klaipėdoje, jos ten labai reikalingos. Klaipėdoje apskritai drąsiai galėtume siūlyti rengti vasaros stovyklas Europos klubams, juk ten – pajūris, viešbučiai, restoranai, šaunus miestas.
– Bet nei Kaune, nei Klaipėdoje arenų statybos kol kas neprasidėjusios, neįmūryta nė plyta. Ar nenuvilia tempai, kuriais Lietuvoje kuriama sporto infrastruktūra?
– Jei atvirai, aš iš pradžių naiviai įsivaizdavau, kad kaip buvo pasakyta, taip ir įvyks. Prieš praėjusių metų pasaulio čempionatą Kaune kalbėjo, kad lapkritį jau kastuvai smigs į žemę, aš to ir laukiau.
Suprantu, kad yra priežasčių, stabdančių projektus. Bet reikia neužmiršti, kad jie tikrai reikalingi, ir būtų labai blogai, jei darbai sustotų. Žinoma, norėtųsi, kad viskas judėtų greičiau, net jei yra kliūčių. Reikės stengtis jas įveikti, man – taip pat. Reikės vėl važinėti į miestus, savivaldybes, kalbėtis, ieškoti išeičių.
Aš tuo pradėjau užsiimti žymiai anksčiau nei tapau asociacijos prezidentu, tik gal žmonės apie tai nelabai žinojo. 15 metų važinėjau po savivaldybes, prašydamas čiuožyklų, 15 metų apie jas buvo kalbama. Buvau Alytuje, Rokiškyje. Kol kas nepavyko, bet reikia stengtis toliau.
– Baseinas Kaune buvo pastatytas, kai sužibėjo Rūta Meilutytė. Gal ir ledo ritulio rinktinei reikia iššokti aukščiau bambos, kad sporto šaka nusipelnytų geresnių bazių?
– Matau, kaip kitos rinktinės „natūralizuoja“ žaidėjus, kad tik kaip nors iššautų, gautų trumpalaikį rezultatą. Mano mąstymas – kitoks, nesiekiu laikinų tikslų. Aš noriu, kad Lietuvos ledo ritulys augtų nuo apačios, kad būtų vaikų, čiuožyklų, trenerių. Juk sodas neprasideda nuo vaisių, pirmiausia eina dirva.
– Tęsiant apie moterų ledo ritulį, ar pačiūžas čiupinėja jūsų dukra Emma?
– Ji bandė čiuožti, bet nėra ledo ritulininkė. Jai labiau patinka tenisas, visai neblogai sekėsi ir futbolas. Norėčiau, kad ji toliau sportuotų, nuo pat mažens savo vaikams siūliau turbūt visas įmanomas sporto šakas. O išsirinkti, kas labiausiai patinka, jie jau turi patys. Aš pats vaikystėje irgi bandžiau viską: plaukiau Elektrėnų baseine, žaidžiau tenisą, šachmatais.
– Jūsų vyresnėlis Tomas anksčiau žaidė futbolą, bet dabar nuo jo jau nutolo?
– Taip, išėjo gana keistai. Floridoje futbolą galima žaisti ištisus metus, bet sezonas jo mokykloje truko gal tik du ar tris mėnesius. Ilgesnį laiką nežaidęs jis atitrūko. Užtat jam dabar labai patinka ledo ritulys: net gailisi, kad būdamas mažesnis nelabai norėdavo treniruotis. Nusivedu ant ledo su savimi, pats žaidžia su vaikais lauke ant riedučių. Pradėti rimčiau sportuoti būnant 17 metų jau būtų labai sunku, bet tegul žaidžia savo malonumui. Jei reikės, padėsiu, rasiu komandą. Nebūtina sportuoti aukščiausiame lygyje, kad turėtumei iš sporto naudos, kaifo.
– Kodėl nusprendėte persikelti iš Floridos į Monrealį?
– Tenykštis gyvenimo būdas, karštis man vis dėlto ne prie širdies. Daug laiko tiesiog sėdi namuose, kur yra oro kondicionieriai, ir vaikai mažiau aktyvūs. Nuvažiavau, pagyvenau ir supratau, kad esu šiaurietis – man reikia sniego, metų laikų, judėjimo. Man patinka gamta, miškai, ežerai, lietus. Noriu apsivilkti megztinį, užsidėti šaliką, pasėdėti prie laužo. O kai reikės saulės, rasiu jos ir šiaurėje.
Naujajame Džersyje namuose turėjome židinį. Persikrausčius į Floridą vaikai ėmė kalbėti, jog pasiilgo degančių malkų kvapo. Iš tikrųjų, tai visiškai pakeičia namus, namų aurą. Ir per Kalėdas Majamyje ne snaigės, o iguanos vaikšto ir palmės žaliuoja. Visai kitas jausmas.
– Galima sakyti, kad savo kasdienę aplinką stumtelėjote arčiau lietuviškos?
– Net labai. Kalbant apie Lietuvą, anksčiau, kai žaidžiau ledo ritulį, neleidau sau net svajoti, kad galėčiau čia sugrįžti gyventi. Per metus praleisdavau Lietuvoje daugiausiai dvi savaites. O dabar gyvenu taip, kaip noriu, ir mėgaujuosi žymiai dažniau būdamas Lietuvoje.
Pernai buvau čia grįžęs lapkritį, buvau gruodį. Manau labai patiko. Čia aš jaučiuosi tarp savų žmonių. Lietuva realiai yra mano namai, mano mentalitetas – lietuviškas.
– Pastaraisiais metais pasaulio čempionatams ruošdavotės žaisdamas Majamio mėgėjų varžybose. Monrealyje galimybių iščiuožti ant ledo turbūt bus daugiau?
– O Jėzau, net nepalyginsi. Mėgėjų lygis ten, žinoma, aukštesnis nei Floridoje. Ten susirenka buvę NHL žaidėjai, buvę mano komandos draugai iš „Canadiens“. Iki šiol esame labai geri bičiuliai su mano buvusiu asmeniniu treneriu, kurį dažnai susitinku, kai nuvažiuoju į Monrealį. Galėčiau bet kada kreiptis, ir jis man tikrai patartų, padėtų rasti geresnę komandą. Tiesą sakant, mane jau kvietė pažaisti su veteranais. Jei tik nutarsiu žaisti, jeigu norėsiu rasti neblogą ledo ritulį, nebus jokių problemų.
– Bet dar nenutarėte?
– Dabar turiu kitų reikalų. Kai galutinai įsikursiu Kanadoje, tada pažiūrėsime. Manęs ir sūnus klausinėja: ar žaisi rinktinėje? Sakau jam, jog žiemą bus matyti. Sausį ar vasarį jau reikėtų apsispręsti, kad liktų laiko pasirengti kitam čempionatui.
Bet aš ir šiaip nemažai sportuoju. Po turnyro Kazachstane kurį laiką leidau traumoms ramiai užgyti, paskui vėl ėmiau krutėti. Fiziškai jaučiuosi normaliai ir neplanuoju sustoti, nes man tiesiog patinka toks gyvenimo būdas.
– Kazachstane turėjote nemažai pastabų dėl lietuviams ypač sudėtingo čempionato grafiko, į kurias organizatoriai atšovė, jog skųstis reikėjo tada, kai buvo tvirtinamas tvarkaraštis. Galvojate, ką būtų galima padaryti, kad ateityje neiškiltų tokių pačių rūpesčių?
– Buvau nustebęs, gegužę per IIHF kongresą Slovakijoje bandžiau paklausinėti žmonių. Jie man pasakė, kad tai – standartinis tvarkaraštis, norma. Nelabai ji man patinka, nežinau, kodėl taip padaryta. Atvirai kalbant, atrodo kaip kažkokia nesąmonė. Tik nežinau, ar turiu pakankamai jėgų, kad galėčiau ką nors pakeisti.
Vis dėlto ateityje man reikės atidžiau vertinti tokius niuansus. Gal ir padariau klaidą, kad iš anksto nesigilinau į tą tvarkaraštį. Taip, pirmiausia man pačiam reikėjo laiku sureaguoti, kelti tą klausimą, draskytis. Todėl dabar nieko nekaltinu.
Bet prieš čempionatą aš tiesiog dariau savo, kaip žaidėjo, darbą. Žinote, kaip galvoja žaidėjas: tik duokite man ledą, duokite aprangas, ir pirmyn, daugiau niekas nerūpi. Bus man pamoka, dabar jau žinosiu, kad reikia viską nuodugniai apmąstyti.
– Kai prieš metus buvote išrinktas „Hockey Lietuva“ prezidentu, sakėte, kad atėjo laikas „palikti savo komforto zoną“. Kaip toli nuo jos atsidūrėte?
– Prezidento veikla man buvo nauja, nieko panašaus anksčiau nebuvau daręs. Šį tą apie ledo ritulį aš, žinoma, nutuokiu, bet pačios pareigos man buvo naujos.
Žinote, gyvendamas Floridoje aš bet kada galėjau kreiptis į „Panthers“ klubą, kurio čiuožykla buvo už 15 minučių kelio nuo mano namų. Būčiau radęs veiklos ir ten, bet tam aš nejaučiau absoliučiai jokios vidinės traukos. O prie Lietuvos ledo ritulio mane traukia, jis man svarbus, įdomus.
Aš vis dar mokausi. Pavyzdžiui, tos pačios čiuožyklų statybos. Reikia gilintis, kodėl jos stringa, gal mes kažką galėjome padaryti geriau, gal yra kitų aplinkybių. Kai sportavau, tokiais reikalais pernelyg nesidomėjau, visa energija ir mintys tekdavo žaidimui. O dabar susiduriu su dalykais, kurių gerai neišmanau, ir turiu mokytis.
Kaip žaidėjas, niekada nedalyvavau IIHF kongresuose, susitikimuose su kitų šalių federacijų prezidentais. Žiūriu į tai kaip į naują gyvenimo patirtį, kuri kol kas yra už mano komforto zonos ribų. Bet plėsti pastarąsias man visai patinka.
Pernai, kai reikėjo surasti trenerius šalies rinktinėms, daug važinėjau, susitikinėjau su įvairių šalių specialistais. Juk ne skelbimų lentoje ieškomi tie treneriai. Specialiai nukakau pas buvusį Naujojo Džersio „Devils“ klubo vadovą Lou Lamoriello pasidomėti, kaip jis priima trenerius į darbą, kaip atsirenka, į ką atkreipia dėmesį. Man tai įdomu. Nebijau klaidų, jas ištaisysiu. Jei jau ėmiausi, bandau daryti nuoširdžiai, gerai. O kai kažką darai, bus ir rezultatas.
– Praėjusią savaitę atostogas Lietuvoje paįvairinote vokiečių sunkiojo roko grupės „Rammstein“ koncertu Rygoje. Kokie įspūdžiai?
– Labai geri. Prieš metus svečiavausi pas draugą, žiūrėjome jų koncerto DVD. Kai pamatėme, ką jie ten išdarinėja, užsimanėme išvysti gyvai. Nekalbu apie pačią muziką, bet energija, scenoje kuriamas šou – nepakartojami.
Mėgstu muziką: praėjusį lapkritį su D. Lacroix buvome U2 koncerte Berlyne, esu matęs „Metallica“, „Coldplay“, „Depeche Mode“. „Rammstein“, žinoma, savotiški, bet dėl pačio šou jie – šaunuolių šaunuoliai.
– JAV žiniasklaida kadaise jus buvo pavadinusi „Devils“ rūbinės didžėjumi.
– Vieną kartą užeinu į rūbinę, o ten skamba country dainos. Sakau: vyrai, surimtėkite, rūbinėje gal reikėtų kitokio garsinio fono, kitokio tempo. Turbūt nuo to ir pasidėjo. Paskui ėmiau sudarinėti grojaraštį, kuris skambėdavo prieš varžybas. Nebandydavau visiems įtikti, kam nepatikdavo – galėjo leisti savo muziką. Bet jeigu jau savo nepasiūlydavo, tuomet ir burbėti nebeleisdavau (juokiasi – DELFI).
– Lietuvos rinktinės rūbinėje per pasaulio čempionatus dabar naudojamas tas pats jūsų grojaraštis?
– Ne, keičiu repertuarą. Leidžiu ir jaunimui pasireikšti: jiems dabar patinka repas ir panašiai. Pernai prieš čempionatą Kaune net paprašiau sūnaus parinkti dainų: pastebėjau, kad rinktinės 20-mečiams jos patiko labiau nei maniškė „Metallica“ (šypsosi – DELFI).
– Rugsėjo pradžioje vėl ketinate apsilankyti Lietuvoje. Kadangi nesate abejingas krepšiniui, turbūt stebėsite, kaip Lietuvos rinktinė startuos pasaulio čempionate Kinijoje?
– Taip, būtinai. Žinau, kad per pagrindinius čempionatus Vilniaus centre įrengiamas didžiulis ekranas, susirenka minia žiūrovų. Labai norėčiau ten nueiti, pajausti tą atmosferą, pabūti sirgaliumi tarp sirgalių – iki šiol dar nėra tekę.
– O kaip pasidalins simpatijos jūsų šeimoje stebint rungtynes tarp Lietuvos ir Kanados, kurios pradės pirmenybes vienoje grupėje?
– Mano vaikai, paklausti, kas jie tokie, visiems prisistato kaip „Lithuanian Canadians“ (išvertus iš anglų kalbos – Kanados lietuviai). Nors iš tiesų jie gimę JAV, turi amerikietiškus pasus. Man truputį juokinga tai girdėti, bet labai malonu. Ta mano lietuviška pusė jiems tikrai yra svarbi.
Nežinau, už ką jie sirgs, kai žais Lietuva su Kanada. Manyčiau, kad už Lietuvą. Nathalie šįkart teks pabūti mažumoje (šypsosi – DELFI).