– Ar tiesa, kad užsienio uostuose turėdavote vaikščioti po tris ir neprarastumėte akių kontakto?
– Atsimenu, vieną kartą, gal 1974 metais, išėjome su mechaniku į miestą užsienyje. Užsukome į vieną barą, kuriame rodė sekso filmus, pasiėmėme alaus. Baigėsi filmai, išeidami žiūrime – sėdi mūsų „zampolitas“ (politinių klausimų komisaras) su kapitonu. Jie mums atskaitė moralą ir pasakė: „Mes jus sekėme.“ Kaip jie mus sekė, jeigu, kai mes atėjome, jie tenai jau sėdėjo. Jie irgi žmonės – atėjo filmų pasižiūrėti.
– Kada jūs pradėjote dirbti „Lietuvos jūrų laivininkystėje“?
– 1966 metais.
– Bet tada jos dar nebuvo.
– Tada buvo Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) agentūra, o „Laivininkystė“ buvo įkurta tik 1969 metais.
– O kaip jūs atsidūrėte Klaipėdoje, kokius mokslus buvote baigęs?
– Visi kaimo vaikai nori būti jūreiviais. Kūdrose, ežeruose plaukiodavome su visokiomis valtimis, lentomis (juokiasi). Esu iš Kelmės rajono bažnytkaimio – Liolių. Juose yra seniausia Lietuvoje medinė bažnyčia, statyta Vytauto laikais, kurioje man teko dirbti.
Baigęs septynmetę mokyklą, stojau Klaipėdoje į Jūreivystės mokyklą. Nepavyko man ten mokytis, mečiau, įstojau į profesinę mokyklą. Dar prieš išeidamas į kariuomenę, išplaukiau į jūrą. Įsidarbinau toje agentūroje ir padariau kelis reisus. Mes net algą gaudavome Leningrade, mokėjo 75-80 rublių, dabar tai būtų 200 eurų. Bet tada perkamoji galia buvo visai kita: ledai kainuodavo 10 kapeikų, gazuoto vandens su sirupu stiklinė – 3 kapeikas.
Paskui tarnavau kariniame laivyne. Po kariuomenės grįžau į agentūrą, kuri tų metų rudenį tapo „Lietuvos jūrų laivininkyste“. Laukiau, kol man atidarys vizą, o tada išplaukiau į jūrą.
– Kokiais laivais plaukiojote?
– Vos ne visais. Dirbau „virveliniame“ laivyne: su vilkiku tempdavome baržas, pakrautas anglių. Plaukdavome į Rostoką, Brėmeną, Leningradą.
– Jums teko dirbti laivuose, kuriuose kaip kuras buvo naudojamos anglys?
– Taip. Buvo toks posakis: „Imk daugiau, mesk toliau.“ Turėjome tokį gal kokių 4 metrų ilgio laužtuvą, kuris svėrė apie 15-20 kilogramų. Su juo reikėdavo išlaužyti pridegusias anglis, šlaką. Jis buvo vadinamas „panedelniku“ (lietuviškai „pirmadieniu“). Taip dirbdavome, kad išėjus atostogauti mėnesį rankos neatsiplaudavo.
Plaukdavome į užsienį. Kai užmeti anglių, juodas debesis eina. Paskui vokiečiai uždraudė įplaukti tokiems laivams, kurie teršia aplinką. Ir jūreiviu teko dirbti laivuose, ir suvirintoju, ir mašinistu, ir motoristu.
Esu išbandęs sunkų tikro jūreivio darbą. Būdavo tokių jūreivių, kurie užgerdavo ir neišplaukdavo į reisą. Tais laikais girtuokliavimas buvo populiarus. Kartais tekdavo išplaukti be kelių jūreivių ar be motoristo. Būdavo reisų, kai budėti reikėdavo kas 4 valandas, per parą dirbti po 12 valandų. Gal kokius porą metų taip vargau, paskui pradėjo tuos laivus nurašyti, vilkikus parduoti.
– Kas labiausiai įsiminė iš tų laikų?
– Šiaurės jūroje skendome, pasiuntėme SOS signalą. Buvo rūkas, naktį, prieš rytą, mus sušalusius, nes lauke buvo nulinė temperatūra, surado švedų laivas. Mūsų kapitonas atsidėkojo švedams – dovanų davė 10 statinių dažų.
Į uraganą pakliūti teko ne kartą. Yra nutrūkusi vilkiko virvė, barža pasimetė jūroje. Įsivaizduokite, barža be variklio, ant jos 20 žmonių, ją mėto kaip plunksną, o reikia ją pagauti užmetant lyną.
Bisau Gvinėjoje esame stovėję gal tris savaites. Į mūsų laivą buvo kraunami žemės riešutai, bet ne su kranais, o juodaodžiai ant pečių nešė maišus į laivą.
Italijoje teko lūkuriuoti dvi savaites, mat ten vyko streikas ir mums nekrovė lentų. Kadangi stovėjome netoli Romos, vos ne kas antrą dieną važiuodavome ten į ekskursijas.
Daug turiu gerų prisiminimų. Teko matyti įvairių kapitonų, vyriausių mechanikų. Iš tokių legendinių kapitonų buvo Eimutis Astikas, išmanęs ir apie buriavimą, Antanas Anilionis, broliai Lučkos. Plaukiojau su Ričardo Lučkos broliu.
– Su Alfredu Lučka, kuris žuvo ir kurio vardu buvo pavadintas ir vienas iš „Laivininkystės“ laivų?
– Jis nuskendo Kuboje. Ir aš turėjau su tuo laivu plaukti į Kubą, bet buvo spartakiada, tai „nusirašiau“. 100 procentų, kad būčiau nuskendęs. Aš irgi būčiau nardęs su tais akvalangais ir ieškojęs koralų. Ten keliems jūreiviams ir kapitonui pritrūko deguonies akvalanguose ir jie nuskendo.
– Tai tuos 33 metus ir dirbote „Laivininkystėje“ motoristu?
– Ne, 1975 pradėjau dirbti sporto metodininku laivyne. Tais laikais tai buvo labai populiaru. Kiekviena stambesnė įmonė turėjo savo sporto organizatorių. Jūreivius veždavome į pasaulines sporto varžybas, organizuodavome varžybas tarp laivų, spartakiadas.
– Ar dirbdamas sporto metodininku irgi plaukdavote į jūrą?
– Taip. 2-3 kartus per metus išplaukdavau. Motoristo ar jūreivio darbų tada jau nedirbdavau. Apiformindavo kokiu nors mechaniku ar motoristu. Buvo toks metas, kad sportininkai buvo įdarbinami, bet jie nedirbdavo, o sportuodavo. Kai kurie buvo pusiau profesionalai.
Aš organizuodavau laivuose visokias varžybas. Ypač populiarus buvo futbolas, lengvoji atletika. Vykdavo tarptautinės jūreivių sporto savaitės Amsterdame, Roterdame, Hamburge, Antverpene. Dalyvaudavo visi laivai, kurie tą savaitę užplaukdavo į kurį nors iš tų uostų. Būdavo, kad dalyvaudavo net 100 laivų.
Dabar laivuose dirba žmonės, kuriems nėra kada sportuoti, jiems reikia uždirbti pinigus. Tada, žinoma, ir mums rūpėjo pinigai, bet buvo ir romantikos. Kai aš dirbau, laivuose buvo 40 žmonių įgula, o šiais laikais jų būna tik 10-12. Įsivaizduojate, kiek pasikeitė technologijos, automatika, elektronika.
Jūreivių uždarbis buvo neblogas, nes jie gaudavo dar ir valiutos. Dabar kapitonai, išėję į užtarnautą poilsį, gauna mažas pensijas, nes iš valiutos neatskaičiuodavo „Sodrai“. Gaila, žmonės, atskirti nuo šeimos, tiek daug atidirbę jūroje, dabar yra elgetos. O tais laikais kapitonai buvo vieni iš turtingiausių žmonių.
– Ar jums teko dirbti su kapitono pirmuoju padėjėju?
– Kiekvienas kapitono pirmasis padėjėjas, grįžęs iš reiso, turėdavo man atsiskaityti už sportinį darbą laive, kai buvau sporto komiteto pirmininkas. Su visais tais „politrukais“ (politiniais vadovais) buvau pažįstamas.
Įvairūs tai buvo žmonės, gana kultūringi, gal kuris ir įskundė vieną kitą žmogų saugumui, nežinau. Teko sutikti ir vieną negarbingą jų atstovą, atsargos pulkininką.
Mes su draugu kajutkompanijoje žaidžiame šachmatais ir kalbame lietuviškai. Jis uždėjo man ranką ant peties ir sako: „Kalbėkite žmogiškai, nesuprantame, ką jūs sakote.“
– O ar jus „politrukai“ švietė politiškai, plovė smegenis?
– Nelaikyčiau to smegenų plovimu. Per jų paskaitas miegodavome, ir viskas. Mažai tų paskaitų būdavo, nes kiti „zampolitai“ buvo tinginiai, gulėdavo, ir viskas. Bet buvo ir labai gerų. Pavyzdžiui, krepšinio turnyrų organizatorius Kazimieras Budrys. Jis nepudrino smegenų žmonėms su ta politika, buvo mūsų žmogus.
– Ar tiesa, kad jūrininkai kiekviename uoste turi po žmoną?
– Igarkoje, kol lentas pakraudavo į laivą, stovėdavome savaitę ar ilgiau, o paskui plukdydavome į Europą, į Italiją. Kol kraudavo laivą, eidavome į restoranus. Ten moterys buvo išsiilgusios vyrų, nes vietiniai buvo girtuokliai. Mūsiškiai padraugaudavo su jomis. Ir kituose uostuose jūreiviai susipažindavo su moterimis – kas čia blogo?
– Ar patiko jums dirbti laivuose sporto organizatoriumi?
– Mylėjau savo darbą. Jauniausias Tarybų Sąjungoje gavau TSRS jūrų laivyno garbės darbuotojo vardą. Jis buvo teikiamas tik veteranams, kapitonams, kurie buvo daug išdirbę. O aš gavau už sportą, kadangi „Lietuvos jūrų laivininkystės“, mažiausios iš 40 sovietų laivininkysčių, sportininkai visada Tarybų Sąjungos spartakiadose buvo prizininkai. Buvau subūręs gerą kolektyvą.
Įtikinau „Laivininkystės“ viršininką, kad reikia kiekvieno laivo jūrininkus aprūpinti keliais komplektais sportinių uniformų su laivo pavadinimu, kad mes užsienyje gražiai atrodytume. Ir atrodėme geriau nei vokiečiai. Mes tai padarėme pirmieji Sovietų Sąjungoje.
Dirbdamas „Laivininkystėje“ pradėjau organizuoti pasaulio galiūnų konkursus, rankų lenkimo, svarsčių kilnojimo čempionatus „Laivininkystės“ taurei laimėti.
– Ar jums teko susidurti su buvusiu ilgamečiu prekybos uosto viršininku ir „Lietuvos jūrų laivininkystės“ vadovu Alfonsu Ramanausku?
– Aš iš jo, kai išvažiavo gyventi į Vilnių, nupirkau butą Kanto gatvėje.
– Nieko sau jūreivis buvote, kad galėjote įpirkti viršininko butą.
– Nebuvau išlaidūnas, girtuoklis. Nuo 1983 iki 1999 metų buvau „Laivininkystės“ sporto klubo „Meridianas“ pirmininkas. Geras uždarbis jūreivių būdavo. Pirkdavome mašinas užsienyje, parveždavome ir parduodavome. Šiandien tai verslas, o tada mes buvome vadinami spekuliantais. Parsiveži moherio, gipiūro, krimplino. Nusipirkdavome tokių tinklelių, kurie būdavo dedami moterims ant galvos, po 300 tokių, ir parduodavome po 3 rublius – pinigai buvo dideli.
Per pirmą reisą būdamas užsienyje nusipirkau nuotrauką su moterų krūtų modeliais. Tai buvo pirmoji mano kontrabanda. Jeigu valdžia būtų sužinojusi, būtų uždariusi vizą.
– Koks žmogus buvo A. Ramanauskas?
– „Laivininkystės“ viršininku jis tapo 1969 metais. Labai nuoširdus, mylėjo savo darbą, žmones, man jis, kaip asmenybė, paliko galingą įspūdį. Jis papasakojo, kaip tarybiniais laikais buvo dirbama Centro komitete. Kai buvo tiesiama autostrada Vilnius-Klaipėda, jis buvo išsiųstas į Kazachstaną „pramušti“ fondus asfaltui. Lietuvos komunistų vadovas Antanas Sniečkus jam pasakęs, kad negrįžtų, kol visko negaus. Ramanauskas prisipažino, kad ten pragėrė pusę savo kepenų.
– Ar jūs dar dirbote, kai „Laivininkystei“ vadovavo kapitonas Antanas Anilionis?
– Taip taip. Jis ne mažesnė asmenybė kaip Ramanauskas. Su žmonėmis labai sugyveno, buvo sportiškas, ypač mėgo žaisti tinklinį. Kai tik atsirasdavo galimybė – tuščias triumas, iškart būdavo tempiamas tinklas. Man su juo plaukioti teko labai mažai, tik kelis reisus. Kai jis tapo „Laivininkystės“ viršininku, aš jau dirbau sporto klubo pirmininku.
– Ar dar dirbote, kai „Laivininkystei“, vėliau daliai jos pavadintai „Lisco Baltic Service“, vadovavo Artūras Gedgaudas?
– Padirbau dvejus trejus metus ir išėjau 1999-aisiais, tiksliau, Gedgaudas pasiūlė išeiti. Gal dėl privatizacijos, nežinau, kokią motyvaciją jis turėjo. Mane vieną iš pirmųjų norėjo atleisti iš darbo, bet žmonės palaikė, tai neskubėjo. Pasikeitė laikai, sportas tapo nebereikalingas įmonėse. Laivynas dirbo pelningai, bet jį vis tiek privatizavo. Padaryta tokia nesąmonė, visi buvo pasipiktinę. Daug žmonių tada prarado darbą.
– Kokias šalis aplankėte dirbdamas „Laivininkystėje“?
– Daugiau šalių apkeliavau dirbdamas sporto srityje, bet kokias 40 šalių aplankiau, o gal ir daugiau. Toliausiai buvau nuvykęs į Kubą, į Dramblio Kaulo Kranto valstybę, Pietų Afrikos Respubliką. Į Afriką baltiesiems veždavome iš Prancūzijos gėlą vandenį ir viskį.
– Nesigailite 33-ejus metus atidavęs „Laivininkystei“, jos sportui?
– Ne tas žodis „nesigailiu“. Mano prisiminimai patys geriausi. Dirbau laivyne savo mėgstamą darbą, kolektyvas buvo geras, jaučiausi reikalingas. Mūsų „Laivininkystė“ turėjo gal 42 laivus ir mes laimėdavome spartakiadą prieš tokią laivininkystę, kuri turėjo 400 laivų, prieš Odesos, Leningrado, Tolimųjų Rytų, Vladivostoko laivininkystes. Už tai buvau apdovanotas aukštu apdovanojimu.