Lietuvos kalnų slidinėjimo federacijos (LKSF) prezidentas Paulius Augūnas mano, kad ištrūkti iš šio užburto rato labai sunku, bet įmanoma.
LKSF vadovas įsitikinęs – stipriausių Lietuvos kalnų slidininkų rezultatai ženkliai pagerėtų, jei pasirengimas kitoms olimpinės žaidynėms prasidėtų jau dabar, o ne likus metams ar pusantrų iki olimpiados. „Aš kalbu apie lėšas. Jei rinktinės nariams skiriamas finansavimas visus ketverius metus būtų iš anksto suplanuotas, kryptingas, rezultatus galima smarkiai pagerinti. Tik reikia turėti normalias sąlygas dirbti. Nes federacijos iš biudžeto gaunamų pinigų tikrai nepakanka sudaryti tinkamas sąlygas, tad didesnioji finansinės naštos dalis gula ant sportininkų tėvų pečių“, - teigė P.Augūnas.
Sočio olimpinėse žaidynėse pirmą kartą istorijoje dalyvavo du Lietuvos kalnų slidininkai – 19-metė Ieva Januškevičiūtė ir 17-metis Rokas Zaveckas.
I. Januškevičiūtei nepavyko pasiekti galutinio finišo nei slalomo milžino, nei slalomo rungtyse.
R. Zaveckas slalome milžine užėmė 63-ią vietą tarp 107 dalyvių. Bet slalome lietuviui nepavyko baigti pirmojo nusileidimo, nors vieną kartą nugriuvęs jis atsikėlė, palypėjo iki praleistų vartų ir tęsė kovą. Tačiau ir vėl griuvo. Šioje rungtyje iš 115-os startavusiųjų abi trasas sugebėjo baigti tik 43 sportininkai
Šią savaitę R. Zaveckas ir 18-metis Aivaras Tumas Slovakijoje rungėsi pasaulio jaunių čempionate.
Slalomo milžino rungtyje Rokas finišavo 84-tas, o Aivaras – 85-tas tarp 155 dalyvių. Slalome A. Tumas buvo 54-tas, o R. Zaveckas – 56-tas tarp 142 startavusiųjų.
Federacijos prezidento nuomone, dar daugiau gabaus jaunimo, galinčio siekti olimpinių aukštumų atsirastų įsteigus sportininkų trenerio etatą Druskininkuose, kuriuose esančią „Snow Areną“ savo treniruotėms renkasi ne tik lietuviai, latviai, rusai, lenkai ar net slovakai, bet ir elitinė Italijos moterų rinktinė.
Kaip vertinate Lietuvos kalnų slidininkų pasirodymą olimpinėse žaidynėse?, - paklausėme P. Augūno.
Ievos Januškevičiūtės pasirodymo nėra kaip vertinti, nes ji nesusidorojo su trasomis, kurios buvo tikrai sudėtingos. Bandė, darė, nepavyko. Patirtį sportininkė gavo milžinišką, ji ateityje labai pravers, jeigu Ieva rimtai sportuos. Tai tikrai padės siekti geresnių rezultatų.
Rokas slalome milžine pasirodė patenkinamai į gerąją pusę. Nes pagal dabartinį pasaulinį reitingą ir jo pasiekiamus Tarptautinės slidinėjimo federacijos (FIS) taškus jis važiavo taip, kaip gali. Bet vertinant jo jauną amžių, siekius ateičiai, sukauptą žinių ir patirties bagažą, po kelerių metų, jei bus atitinkamas finansavimas ir nepraeis noras tobulėti, tikimės ženkliai geresnių rezultatų.
Juk Roko užimta 63-ioji vieta vertinant pagal bendrą dalyvių skaičių yra tikrai nebloga. Olimpinėse žaidynėse daugiau varžovų, skaičiuojant procentinę išraišką, aplenkė tik biatlonininkai ir čiuožėja Agnė Sereikaitė.
Visgi svarbiausias mūsų laimėjimas olimpinėse žaidynėse – neįkainojama patirtis, kurios mūsų sportininkai pasisėmė ne tik varžydamiesi su ryškiausiomis žvaigždėmis ilgiausioje slalomo milžino trasoje, kurioje kada nors teko dalyvauti mūsiškiams. Su tomis žvaigždėmis lietuviai kartu sportuodavo ir sporto salėje olimpiniame kaimelyje. Visi jie tokie patys žmonės, tik šiuo metu greičiau čiuožia, nei mūsiškiai. Bet kryptingai dirbant, siekiant tikslų, nieko nėra neįmanoma.
Olimpinėse žaidynėse, kaip ir kitose kalnų slidinėjimo varžybose, dalyviams nesudaromos vienodos sąlygos – stipriausi sportininkai leidžiasi daug geresnės būklės trasa. Tai akivaizdžiai matėsi Sočyje.
Tokia yra kalnų slidinėjimo specifika. Trasa keičiasi po kiekvieno dalyvio. Olimpiadoje buvo tikrai ekstremalios gamtos sąlygos, nes prieš technines rungtis – slalomą milžiną ir slalomą - stipriai atšilo, palijo. Trasa labai prastėjo po kiekvieno slidininko pasirodymo. O Rokas slalomo milžino rungtyje startavo 99-as, slalome – 104-as.
Kalnų slidinėjime starto pozicija tiesiogiai susijusi su pasauliniu reitingu. Pagal FIS taškus surikiuojami dalyviai. Kuo taškų mažiau, tuo anksčiau startuoji. O kuo anksčiau startuoji, tuo galima tikėtis geresnio rezultato.
Reikėtų, kad šalies sporto vadovai suprastų – pasiruošimas kitoms olimpinėms žaidynėms turi prasidėti ne likus pusantrų metų iki žaidynių, o jau dabar, prasidėjus naujam olimpiniam ciklui. Kalbu apie finansinę pusę. Jei finansavimas tuos ketverius metus būtų iš anksto suplanuotas, kryptingas, rezultatus galima pagerinti labai smarkiai. O pagerinus rezultatus ir reitingą, automatiškai būtų geresnė starto pozicija ir galimybė pasiekti geresnį rezultatą. Jei ryškiausioms žvaigždėms tektų startuoti 99-uoju ar dar didesniu numeriu, nemanau, kad jos patektų į 30-tuką. Ištrūkti iš šio užburto rato labai sunku, bet įmanoma, jei bus normalios sąlygos darbui. Nes federacijos iš biudžeto gaunamų pinigų tikrai nepakanka sudaryti tinkamas sąlygas, tad didesnioji finanasinės naštos dalis gula ant sportininkų tėvų pečių.
Po olimpiados girdėjosi kalbų, kad Lietuva į žaidynes veža turistus, kiekvienas mėgėjas galėtų taip pasirodyti. Taip šneka žmonės, kurie neturi jokio supratimo apie kalnų slidinėjimą, kaip sportą ir nėra matę tikrų sportinių trasų. Jų sudėtingumo, dangos. Turistams paruoštos trasos visiškai skiriasi nuo sportinių.
Turistams paruošiamas lygus, pakankamai minkštas sniegas, stengiamasi, kad nebūtų jokių kauburių. Aukščiausio lygio sportinėse trasose labai kieta danga, vadinamas betonas, ypač aukščiausio lygio varžybose. Tai nėra sniegas. Tai beveik ledas. Kai Sočyje dalyvavau mūsų sportininkų treniruotėse ant šlaitų, kur prieš tai vyko greitojo nusileidimo varžybos, net man būdavo sunku išsilaikyti ant tos dangos su ne sportui pritaikytomis slidėmis. Tad kalbėti apie kažkokius turistus, tai tas pats, jei koks kelių erelis pareikštų, kad laisvai pralėktų lenktyniniu automobiliu „Formulės-1“ trasa. Toli gražu.
Kaip vertinate Roko ir Aivaro pasirodymą pasaulio jaunių čempionate?
Gerai. Nes slalome, kuris mums geriau sekasi, kadangi galime nuolat treniruotis šią rungtį unikalioje Druskininkų „Snow Arenoje“ net vasarą, vaikinai aplenkė beveik 70 proc. varžovų.
Bet juk nemažai konkurentų paprasčiausiai nefinišavo.
Skirtingai nei daugumoje kitų sporto šakų, kalnų slidinėjime ypatingai išreikšta, kad pirmiausiai tu kovoji su trasa, o tik po to su varžovu. Ir jei jis nugriuvo, reiškia buvo silpnesnis už finišavusįjį, nes nesugebėjo įveikti trasos.
Interneto komentatoriai šaipėsi iš to, kad Sočyje R. Zaveckas nugriuvęs lipo aukštyn iki praleistų vartų.
Mano nuomone, jis galėjo lipti ir antrą kartą nugriuvęs. Tai darė ir kiti dalyviai. Net japonas Akira Sasaki, kurio pasiekimų sąraše yra tikrai įspūdingų rezultatų, tris kartus lipo aukštyn po griuvimo. Bet vis tiek nefinišavo. Todėl tai tikrai nėra kažkokia gėda. Tai kova.
Kokios dar varžybos laukia Lietuvos kalnų slidininkų šiais metais?
Kovo viduryje Italijoje, Kronplace, vyks Lietuvos čempionatas. Ten planuoja dalyvauti visi stipriausi Lietuvos kalnų slidininkai.
Bus labai įdomu stebėti kovas tarp lyderių ir jų artimiausios pamainos.
Didžiausia konkurencija – tarp vyrų. Nes panašaus pajėgumo yra ne tik R. Zaveckas ir A. Tumas, bet ir daugkartinis šalies čempionas Karolis Janulionis. Be to, pirmą kartą šalies čempionate startuos 15-metis Andrejus Drukarovas. Jis yra Lietuvos pilietis, gyvenantis Šveicarijoje ir besitreniruojantis pas buvusį šios šalies moterų olimpinės rinktinės trenerį. Gal išvysime naują žvaigždę?
O tarp merginų ar yra galinčių mesti pirštinę I. Januškevičiūtei?
Pagrindinė konkurentė – Eglė Augustaitytė. Bet yra ir kitų merginų. Jos šiuo metu dar negali prilygti Ievai, bet netolimoje ateityje visko gali būti. Šiuo metu beveik kiekvienoje amžiau gupėje yra rimtų sportininkų.
Lietuvos rinktinės normatyvą, sutampantį su olimpiniu – 140 FIS taškų – įvykdė R. Zaveckas, A. Tumas ir K. Janulionis. Auga ir jų pamaina. Šiemet FIS varžybose jau dalyvavo Kasparas Gudžius, Vilius Aleksandravičius. Už jų – dar viena karta, kurioje išsiskiria Radvilas ir Matas Janulioniai.
Kaip surasti dar daugiau jaunimo, norinčio sportuoti?
Jo tikrai netrūksta. Yra šimtai norinčių sportuoti vaikų. Tuo įsitikinome šiemet kartu su viešąja įstaiga „Sveikas miestas“ atidarę kalnų slidinėjimo mokyklėlę Vilniuje, Žvėryne. Prieš kelerius metus tai atrodė neįtikėtina. Galėjome tik pasvajoti, o dabar tai yra realybė.
Druskininkuose turime visus metus veikiančią areną, kurioje visi stipriausi mūsų kalnų slidininkai nuolat treniruojasi.
Pernai šlaito dalis po keltuvu, kur dažniausiai treniruojasi sportininkai, buvo padengta ledu – tai padarė treniruotes dar naudingesnėmis, priartino prie varžybinių sąlygų.
Kalbėjausi su „Snow Arenos“ vadovu Andriumi Stasiukynu. Vėl planuojama tą šlaito dalį padengti sportininkams skirtu ledu. Be to, drauge sieksime gauti Druskininkuose trenerio etatą, kad galėtume vietoje ugdyti sportininkų meistriškumą.
Tariamės dėl tarptautinių varžybų rengimo. Laukia labai daug darbų. Tarptautinės varžybos, vykdomos Lietuvoje, būtų dar didesnė paskata ateiti į treniruotes naujiems vaikams. Kaip ir lietuvių dalyvavimas olimpiadoje – vaikai mato, kad galima patekti į olimpines žaidynes, reikia tik dirbti ir norėti.