Nuo 2010 metų pradėtos rengti „Tor des Geants“ bekelės bėgimo varžybos vyksta Italijos slidinėjimo kurorte, nuostabios gamtos apsuptyje, tačiau 330 kilometrų turintys nubėgti dalyviai neturi daug laiko grožėtis vaizdais.
Didžiausias šių varžybų ypatumas – sukilimas. Sudėjus maršrute esančius visus kalnus ir įkalnes, sportininkai sukyla net 24 km. Kad būtų paprasčiau įsivaizduoti, ką tai reiškia – tai lyg triskart įkopti į Everestą.
Šių varžybų dažniausiai nebaigia apie pusė dalyvių, tačiau šįmet tą padarė du lietuviai – D. Šemiotas, trasą įveikęs per 122 valandas ir Aurelijus Dvelys, užtrukęs dviem valandomis ilgiau.
Nugalėtoju tapo italas Franco Colle, pagerinęs sau pačiam priklausiusį trasos įveikimo rekordą – 66 val. 39 min. ir 16 sek. 44-erių italas čempionu tapo ketvirtą kartą.
„Yra kas dėl traumų, kas fiziškai nepajėgia, dėl psichologinių bėdų anksčiau baigia varžybas. Tai labai sudėtinga trasa, kurioje apie 70 proc. laiko reikia dirbti ir kentėti.
Sunkiausia, daugiausiai abejonių būna pradžioje, kai stovi prie starto linijos ir nežinai, kaip reaguos kūnas, raumenys, organizmas. Atslūgus adrenalinui darai tai, ką turi daryti. Viską pradeda skaudėti, ką tik gali, visas senas traumas. Turi keisti mąstyseną – juk pats pasirinkau čia dalyvauti ir turiu varyti iki galo. Būdavo, kad garsiai balsu save užvedinėju trasoje.
Pirmas dienas sakiau – kaip tą galima sugalvoti? O yra tokių, kurie bėga jau trečią, penktą, aštuntą kartą. Atrodo, kam to reikia?“, – retoriškai klausė D. Šemiotas.
O ar jis pats norėtų ir ryžtųsi dar kartą įveikti „Tor des Geants“?
„Yra dar daug varžybų, kuriose galima save išbandyti kitokiu būdu“, – tik šypteli jis.
Vienos tokių – ultra maratono varžybos „Marathon des Sables“, vykstančios Sacharos dykumoje, apie kurių sudėtingumą ir žiaurumą yra pasakojęs ir „Netflix“ dokumentikos serialas „Watch Human Playground“.
Būtent apie jas sukasi D. Šemioto mintys.
Po bokso – avantiūrų metas
D. Šemiotas – buvęs Lietuvos olimpinės bokso rinktinės narys, dalyvavęs 2008 m. Pekino žaidynėse, pasaulio čempionato bronzos medalio laimėtojas.
Profesionalią karjerą jis baigė 2012 m., bet nuo sporto niekada nenutolo nė per žingsnį.
Dar 2009 m. gimtajame Kaune jis atidarė bokso klubą „Daugirdas Gym“, kuriame iki šiol dirba ir moko visus norinčius šio sporto subtilybių.
Turbūt ne daug kas prisimena, kad D. Šemiotas ryžosi ir avantiūrai sudalyvauti „Lietuvos balse“, bet didžiosios avantiūros ir išbandymai vis tiek laukė sporte.
„Buvo daugiau visokių bandymų, varžybų, kur kas pakviesdavo – ten ir dalyvaudavau. Vienas pažįstamas pasiūlė sudalyvauti „Ironman“ varžybose. Nežinojau, kas tai, bet per du mėnesius pasiruošiau ir įveikiau jas. Kitais metais įveikiau ir dvigubas „Ironman“ varžybas ir tada po truputį atradau bekelės bėgimo varžybas. Pirmas bėgimas buvo Kernavėje, 82 km trasoje. Tada supratau, kas yra bekelės bėgimas ir užsikabinau“, – Delfi pasakojo jis.
Vienos varžybos po kitų ir „Youtube“ pamatytas klipas apie „Tor des Geants“ iššūkį paskatino D. Šemiotą ruoštis šiam neeiliniam išbandymui.
Naudingos bokso pamokos
Norint pakliūti į „Tor des Geants“ neužtenka turėti noro – būtina surinkti įskaitinius taškus kitose varžybose, vėliau sulaukti ir kvietimo.
Neužtenka turėti tik noro ir įveikiant tokio sudėtingumo varžybas – tam būtinas milžiniškas įdirbis ir pasiruošimas.
„Varžybos tai varžybos – savaitė ar kita ir pasibaigė, bet pasiruošimas reikalauja daug laiko, suvalgo savaitgalius. Laisvą laiką skiri sportui, o varžybos yra tik uogytė. Važiuoji prie jūros ar į kelionę – pirmiausia sudėta būna sporto apranga. Atvyksti – iškart bėgi, nes pasiruošimas negali sustoti“, – sako D. Šemiotas.
Laiko faktorius – itin svarbus. Būna dienų, kai D. Šemiotas turi po 14 asmeninių treniruočių, todėl pačiam sportuoti tenka anksti ryte arba naktį.
Atsilaikyti pagundai praleisti treniruotę ar pagailėti savęs padeda iš bokso atsineštos pamokos.
„Iš bokso likęs žinojimas, jog kentėti reikės tau, o ne kažkam kitam. Tuo, ką padarysi per treniruotes, vėliau mėgausiesi per varžybas. Svarbiausia yra požiūris – tave lydi monotonija, rutina, bet turi laikytis to pačio. Būna dienų, kai jautiesi pervargęs fiziškai, bet numatyta bėgti 3-4 valandas. Žinai, kad jei nepadarysi tos treniruotės, ateityje bus sunku. Manau, kad bokse išugdyta disciplina buvo vienas pagrindinių faktorių, prisidėjęs ir ruošiantis šiam bėgimui“, – svarsto buvęs olimpietis.
Daug iššūkių, daug traumų
Kadangi Kaune aukščiausio sukilimo kalnas – 42 metrų, ruošiantis varžybos D. Šemiotas vyko į stovyklą Italijoje, kad kūnas nors kažkiek priprastų prie laukiančių aukštikalnių.
Tačiau visiems laukiantiems iššūkiams vis tiek nepasiruoši. Atsikosėjimas krešuliais dėl kardinalių oro ir aukščio pokyčių, sustojęs skrandis, skausmai, kritimai.
„Ne kartą pats kritau, bet palyginti sėkmingai. Buvo į alkūnę kiek giliau prilindę visokių akmenų, pravalė ją. Buvo dalyvių su praskeltomis galvomis, daug traumų, nes tai neišvengiama. Tai bekelės bėgimas, kur nežinai, kur tavęs laukia koks akmuo, duobė, nusileidimas. Lietus, sniegas, daug iššūkių, daug ir traumų“, – pasakoja jis.
Įveikti negandas dažnai padeda ir kiti bėgimo dalyviai.
„Bekelės bėgime visi žmonės yra lygūs. Niekas nevertina, kas kiek pinigų turi, visada vieni kitiems padeda. „Ironman“ varžybose visi daugiau galvytes iškėlę, o čia viskas paprasta. Jeigu kažkas atsitinka, visada sustoja ir padeda“, – neslepia D. Šemiotas.
Netrūko ir kitų situacijų, įprasminusių varžybų atmosferą.
„Kalnuose prancūzai užleido savo namą, jie patys šventė ir visus įsileido, buvo prikepę žuvų ir vaišino. Kelias suvalgiau, o vėliau žiaugčiojau bėgdamas, – prisiminęs juokiasi vyras. – Kitoje vietoje meksikietiška šventė kažkokia vyko, visiems siūlė ir pylė vyną.“
Be komandos – niekaip
Tai – išskirtiniai atvejai, o įprastai sportininkai pailsėti, pavalgyti ar pasikeisti drabužius gali specialiuose punktuose, kurie išdėstyti daugmaž kas 70 kilometrų. Kitokia pagalba trasoje negalima – pavyzdžiui, jei užklumpa didelė liūtis, turi verstis su tuo, ką turi.
Nors orų prognozes atletai stebi akylai, ne visada šios būna tikslios.
„Buvo netikėtų atvejų, kai iš niekur atėjo audra su ledukais ir sniegu. Nesi tam pasiruošęs, todėl kiaurai šlapias turi varyti toliau. Juk nesustosi kažkur, nepasislėpsi po akmeniu“, – juokiasi jis ir prideda, kad įveikti trasą be komandos būtų sunkiai įmanoma.
D. Šemiotui Italijoje padėjo Andrius Plūkas ir Jonas Adomavičius, kurie vien automobiliu sukorė 3500 km.
„Komanda mane stebėdavo, sekdavo, susiskambindavome, kad paruoštų kažką iš anksto, domėdavosi savijauta. Nors buvo žmonių, bėgusių be komandos, bent jau aš nežinau, kaip reikėtų išsiversti. Būdavo, kai jau visiškai nesiorientuoji, 80 proc. laiko trasoje matai haliucinacijas, su savimi bendrauji.
Atbėgi į punktą, o komanda su tavimi – kaip su mažu vaiku. Paima, nuveda, perrengia, pamaitina, pakrauna telefoną, laikrodį ir t.t. Pasirūpina tavimi kaip per „Formulę 1“ pasirūpina bolidu – aš tik atsisėdu ir sėdžiu kaip lapas, žiūriu kažkur, nesuprasdamas kur, o jie padaro juodą darbą“, – dėkojo jis.
Skausmas ir haliucinacijos
D. Šemioto paminėtos haliucinacijos – įprastas dalykas ultra maratono varžybose. Tam įtakos turi tiek miego stoka – per visas varžybas kaunietis skaičiuoja, kad miegojo iki dešimties valandų – tiek ir fizinis nuovargis.
„Bėgi ir ir visur kažką matai. Žiūri į žolę ir matai, kaip iš jos susiformuoja kažkokio gyvūno forma. Specialiai pasuki galvą į medį, vėl matai, kaip iš jo žmogaus figūra susiformuoja ir supranti, kad matai visiškas nesąmones. Nusuki galvą į akmenį – vėl begemotas kažkoks. Ir juokinga, ir erzina. Vieną rytą bėgau gražiu taku šalia upės ir mačiau, kad sėdi apsikabinusi porelė. Pasisveikinau, o jie tyli – vėl surėkiau jiems, bet galiausiai pamačiau, kad ten buvo rąstai. Už manęs dar žmogus bėgo, tai visai gėda pasidarė“, – kvatoja D. Šemiotas.
Trasoje persekioja ne tik haliucinacijos, bet ir didžiuliai skausmai, ypač paaštrėjantys miegant: „Tada prasideda didžiausi skausmai – klubai, keliai, nugara, jauti duriantį skausmą, bijai pasisukti net ant šono.
Po trijų parų skauda visas buvusias traumas, bet susidūriau ir su įdomia kūno reakcija. Atbėgus į vieną punktą, kūnas pradėjo degti, buvau išbrinkęs, akys užkritę. Atrodė, kad kūno temperatūra siekia 45 laipsnius. Nuėjau valandą pamiegoti ir prabudau lyg niekur nieko, lyg viskas išdegę būtų, raumenų visiškai neskaudėjo“, – prisiminęs stebėjosi jis.
Balandį – į Sacharą?
„Skausmas pasimiršta, o geri prisiminimai lieka“, – reziumuoja D. Šemiotas.
O kitas iššūkis jau kirba mintyse. Balandžio mėnesį Maroko pietuose, Sacharos dykumoje įvyks 38-asis „Marathon des Sables“ ultra maratonas, tituluojamas vienu sudėtingiausių išbandymų, ieškant žmogaus galimybių ribos.
Čia varžybos trunka šešias dienas, o dykumoje reikia įveikti 250 km atstumą, dieną kepinant 52 laipsnių karščiui, o naktį jau juntant šaltuką.
Tiesa, čia viskas vyksta kiek kitaip – dažniausiai dalyviai kasdien turi įveikti po maratoną (42 km), o naktį gali pailsėti.
Tačiau kartais tenka įveikti ir ilgesnius atstumus – praėjusiais metais vienas iš etapų buvo 91 km. „Marathon des Sables“ prieš dvejus metus yra pareikalavęs ir aukų – dėl širdies smūgio trasoje mirė 50-metis prancūzas.
„Dar viskas svarstymuose, noro yra daug. Reikia žiūrėti kaip leis galimybės, šeimyninė situacija. Daug tų varžybų yra, tik turėk laiko ir pinigų. Daug vietų yra, kur galima save išbandyti ir pamatyti kažką naujo. Mane domina tai, kas verčia mesti sau iššūkį ir geriau susipažinti su kūnu“, – teigia D. Šemiotas.