Šios grupės kūrybą itin mėgsta cituoti akimirksniu ne tik per visą Lietuvą, bet ir gerokai plačiau nuskambėjusi Kornelija Dūdaitė.
Ji sulaukė įspūdingo palaikymo – nuo tos pačios „G&G Sindikato“ grupės lyderio Gabrieliaus Liaudansko-Svaro ir savo dėdės Audriaus Bačiulio iki pat Lietuvos bei Ukrainos užsienio reikalų ministrų atitinkamai Kęstučio Budrio ir Andrijaus Sybihos.
O viskas prasidėjo nuo to, kad mūsų šalies funkcinio sporto čempionė, atvykusi į pasaulio čempionatą Budapešte, nesitaikstė su organizatorių nuolaidžiavimu neutralų statusu – be vėliavos, himno ir savo valstybės simbolikos – pirmenybėse turėjusiems dalyvauti rusams.
Pastarieji varžybose buvo pristatomi kaip Rusijos nacionalinės komandos atstovai, apie tai skelbė ir kai kurių iš jų apranga. Negerą nuojautą apie tokį galima scenarijų iš anksto turėjusi K. Dūdaitė, į Vengriją atsivežusi keletą marškinėlių su iškalbingais ir ryškiais antikremliškais šūkiais, vienus iš jų apsivilko ir tęsė savo pasirodymą su jais.
Užrašas baltame fone „paverskime rusiją vėl maža“ greitai užkliuvo organizatoriams. Prie drąsiai ir principingai pasielgusios lietuvės prisistatė net šeši vyrai, mažiausiai vienas iš kurių buvo apsauginis. Jie pareikalavo pasikeisti rusus įžeidžiančią aprangą, o Kornelijai to nesitikus padaryti parodė jai duris – lietuvė buvo išmesta iš čempionato.
Šią istoriją paviešinusi K. Dūdaitė per kelias valandas tapo tikra heroje tiek didvyriškai savo žemę ginančią Ukrainą remiančioje Lietuvoje, tiek ir pačioje Ukrainoje. Nuo žinučių ir skambučių gausos kaito jos telefonas, nelauktas didžiulis dėmesys užgriuvo jos jos socialinių tinklų paskyras, vienas po kito trumpo jos komentaro prašė žurnalistai.
Kitą rytą po rezonansinio įvykio atsibudo ir Tarptautinė funkcinio sporto federacija, pripažinusi savo kaltė ir klaidas, tačiau dar kartą pabrėžusi mananti, kad sportas turi būti apolitiškas ir atviras visiems.
Kiek kitais žodžiais, bet labai panašią mintį šią savaitę viešėdamas Vilniuje ištarė ir Tel Avivo „Hapoel“ treneris Dimitrios Itoudis, net kelis sykius išrėkęs frazę „sportas vienija“, kuris net ir po to, kai Rusija užpuolė Ukrainą, tęsė savo darbus prie Maskvos CSKA vairo.
„Tai labai daug ką paaiškina. Juk kažkada Kauno „Žalgirio“ ir CSKA kova buvo kaip iš to filmo apie Rokį, kai jis kovėsi su Ivanu Drago. Manau, kad šioje vietoje nėra tokio dalyko, kuris galėtų tave suvienyti su agresoriumi. Nėra teisingų būdų kažkaip su Rusija bendrauti. Šiuo metu nėra. Rusija nėra valstybė. Tai – teroristinis vienetas ir galvoti apie jį kaip apie valstybę iš esmės yra klaidinga.
Kad ir apie kokį sportą, kultūrą ar dar kažką kalbėtume, nėra būdo bendrauti su Rusija. Jo negali būti. Kaip kažkada, dar kai buvo nacių Vokietija ir joje vyko olimpiada, mes visi žinome tą istoriją apie juodaodį sprinterį Jessę Owensą, kuris asmeniškai įžeidė Adolfą Hitlerį savo buvimu ir keturių aukso medalių laimėjimu Berlyne. Bet tuo momentu pasirinkti pusę buvo kaip niekada svarbu. Niekam vėliau nekilo klausimas, kodėl niekas nenori stovėti šalia nacio. Tai kodėl dabar kyla kažkam klausimas, ar reikia stovėti šalia ruso. Juk iš esmės skirtumo tarp jų nėra“, – su tuo, kad nereikia painioti sporto su politika, kategoriškai nesutinka K. Dūdaitė, su kuria „Delfi“ susėdo atviram ir išsamiam pokalbiui Budapešto centre.
Jame Kornelija (beje, pasipuošusi ne ką mažiau išraiškingai nei tada, kai buvo diskvalifikuota) papasakojo apie tai, kas lėmė milžinišką ažiotažą sukėlusį jos žingsnį, kokia yra pagrindinė viso to žinutė, ko sulaukė daugiau – palaikymo ar pasmerkimo, koks kultiniais tapusių jos marškinėlių likimas, ką pati darys toliau, kaip vertina, kad po kritikos lavinos jos pavyzdžiu pasekė ir Lietuvos funkcinio sporto federacija, galiausiai pasitraukusi iš minėtų pirmenybių, bei pasisakė apie kitų metų analogišką čempionatą, kuris yra numatytas ne kur kitur, o Druskininkuose...
– Kokių reakcijų ir žinučių sulaukei daugiau – teigiamų ir palaikančių ar lojančių, puolančių?
– Tiesą pasakius, nelabai viską seku, nes žmogiškai ir fiziškai būtų per sudėtinga sužiūrėti visas žinutes ir užklausas. Kitas dalykas: kad ir kaip mes esame linkę save Lietuvoje plakti, tada, kada reikia, iš tikrųjų sugebame būti pilietiški ir politiški. Lietuviai tikrai moka pasirinkti puses ir žino, kas yra teisybė.
Iš to, kiek teigiamų žinučių sulaukiau, suprantu, kad žmonės vis dar nėra pamiršę to. O turbūt svarbiausia dalis yra ta, kad visada reikia stengtis koncentruotis į teigiamus atsiliepimus. Aš tikrai niekada neskaitysiu žinučių, kur ten mane kažkas užmušti žada. Pamatau tuos raktinius žodžius ir tiesiog trinu iškart.
Aš negaliu pakeisti mąstymo kiekvieno žmogaus, kuris yra kažkuo nepatenkintas ir mano, kad aš pasielgiau neteisingai. Net neturiu tokio siekio. Tokių visada bus. Ir kad ir kaip būtų liūdna, mes jų neišnaikinsime. Svarbiausia, kad tų, kurie yra protingi, būtų daugiau.
– Kalbant apie tą patį įvykį, kada supratai, kad tavo kantrybės taurė perpildyta ir pasirodysi su tais marškinėliais?
