A. Volianskis prie sporto sugrįžo sulaukęs beveik 40-ies. Kaune gimęs ir augęs mokslų daktaras jaunystėje išbandė daug sporto šakų – orientacinį, krepšinį, daug bėgiojo lankydamas alpinistų būrelį. Tačiau vėliau sportas pasislinko į šalį.
„Prasidėjo sąjūdis, įsitraukiau į jo veiklą, taip pat laukė egzaminai. Pradėjau daug rūkyti, mečiau bėgioti, studijavau. Iki pat 39-erių rūkiau po porą pakelių cigarečių, kvėpavimas pasidarė švilpiantis“, – dabar prisimena jis.
A. Volianskis studijavo filosofiją, mokėsi Kaune, vėliau išvyko studijuoti į Daniją, o darbinė veikla nuvedė į Jungtinę Karalystę, kurioje dirba ir dabar – Kardifo universitete dėsto neuromokslą, turi savo laboratoriją, kurioje tiria chemines medžiagas.
Posūkį nuo filosofijos į mediciną lėmė pažintis su žmona, studijavusia šią kryptį.
„Ji daug išmanė apie smegenis, o aš turėjau daug keistų klausimų. Faktiškai viskas prasidėjo nuo to, kad ji mane truputį apgavo. Yra lietuviška frazė „paimti į omenį“. Paklausiau, ar yra toks daiktas kaip omuo, o ji pasakė, kad tai – žarna. Aišku, tokios žarnos nėra, bet aš kaip kvailys tą papasakojau keliems žmonėms. Tada suvokiau, kad reikia daugiau sužinoti apie žmogaus smegenis, o ne vien filosofines knygas skaityti“, – dabar juokiasi jis.
Šeima A. Volianskį pastūmėjo ir prie to, kad jis sugrįžtų į bėgimą. Vyro dukrai patiriant stresą ruošiantis egzaminams, jis pasiūlė pabėgioti.
„Pasakiau, kad reikia eiti bėgti, bus geriau. Tuo metu jau buvau metęs rūkyti. Pradėjome bėgti, susipykome juodai – kūne išlieka atmintis, todėl jos bėgimas nebuvo toks kaip mano. Ji norėjo labiau eiti, aš bėgti. Kitą dieną pakviečiau vėl eiti pabėgioti, bet ji atsakė, kad niekas negali bėgti kasdien. Tam, kad įrodyčiau, bėgau kasdien dvejus metus po penkis kilometrus ir taip vėl pradėjau bėgioti.
Nuo vienos priklausomybės perėjau prie kitos“, – šypteli vyras.