Norint nustatyti savo optimizmo lygį, galima atlikti stiklinės testą įvertinant, pustuštė ji ar puspilnė.
Lietuvos dviračių sporto stiklinė kasmet vis tuštesnė ir tuštesnė.
Mažėja sportininkų, profesionalais tampa vos vienas kitas. Specialistai ir net patys sportininkai kalba, kad jau beveik matyti stiklinės dugnas.
I. Konovalovas dabar yra vienintelis lietuvis, pasirašęs kontraktą su Prancūzijos aukščiausio rango – „Pro Tour“ – komanda „Gaupama-FDJ“.
Dar pernai su stipriausiais planetos sportininkais varžėsi trys Lietuvos dviratininkai. Bet šiemet Gediminas Bagdonas sugrįžo į tėvynę ir atstovauja Klaipėdos dviračių sporto komandai, o Ramūnas Navardauskas lenktyniauja su prancūzų „Nippo–Delko–One Provence“ ekipos, priskiriamos „Pro Continental“ kategorijai, apranga.
Tad ant 34-erių panevėžiečio, 2009-aisiais pasiekusio didžiausią karjeros pergalę „Giro d'Italia“ etape, pečių gula lyderio atsakomybė.
Vienintelis Lietuvos „Pro Tour“ lygmens profesionalas interviu „Delfi“ pasakojo apie naują savo šeimos narį, pakitusius įpročius, nutrintas mintis apie karjeros pabaigą, dopingą ir Lietuvos dviračių sportui reikalingas permainas.
– Po 12 metų draugystės pernai susituokėte su dviratininke Edita Janeliūnaite, gimė sūnus Leonardas. Kaip tai pakeitė gyvenimą šeimoje ir sporte? – „Delfi“ paklausė I. Konovalovo
– Santykiuose su Edita vestuvės nieko nepakeitė. O sūnaus Leonardo gimimas gyvenimą pakeitė iš esmės. Šeimoje nebeliko neapgalvotų, spontaniškų sprendimų. Atsirado daugiau atsakomybės, daugiau buitinių darbų, daugiau nuovargio. Kasdieniniame gyvenime daugiau diskutuojame su Edita dėl buitinių sprendimų. Atsirado daugiau iššūkių. Anksčiau galėjau elgtis, kaip noriu, reikėjo prisiderinti tik prie Editos. Dabar viskas derinama prie Leo dienotvarkės ir jo gerovės.
Pavyzdžiui, anksčiau pusryčių ritualas užsitęsdavo iki poros valandų, dabar greitai sukemšu juos ir lekiu su reikalais. Leonardą auginti nuostabu, jis įnešė į gyvenimą daugiau atsakomybės, planavimo, rūpesčio.
Sporto srityje pasikeitimų mažai, tačiau viską planuoju dar kruopščiau. Vakare tiksliai žinau, kada kelsiuosi, dažniausiai anksčiau už šeimyną. Ryte greitai papusryčiauju ir važiuoju treniruotis dar iki jiems pabundant, kad po treniruotės galėčiau daugiau laiko praleisti drauge.
– Kaip pavyksta suderinti ramų šeimyninį gyvenimą ir dviračių sportą su jo nesibaigiančiomis kelionėmis?
– Išvykti ir palikti šeimą tikrai nėra lengva, tačiau galvoju, kad išsiskyrimas nesitęs labai ilgai. Antra vertus, sportas man yra mielas pomėgis, todėl išvykęs stengiuosi mėgautis dviračių sportu, gerai atlikti savo darbą komandoje. Žinau, kad grįžęs vėl galėsiu pilnai atsiduoti šeimai.
Išvykose praleidžiu daug laiko. Sezono metu paprastai daugiau laiko būnu išvykęs nei namuose. Dalyvaudamas didžiuosiuose turuose („Giro d‘Italia“, „Tour de France“, „Vuelta a Espana“) iškeliauju ilgiau nei mėnesiui. Jeigu nemėgčiau dviračių sporto – išprotėčiau.
Gyvename ramiame Olivos mieste, Ispanijos pietuose. Kai būnu išvykęs, visi rūpesčiai tenka Editai. Dėl to nerimauju. Seneliai atvyksta retai, tenka mums patiems dažniau grįžti į Lietuvą. Pastaruoju metu gimtinėje praleidžiame tiek pat laiko kaip ir Ispanijoje.
– Kuo užsiima žmona Edita šalia šeimyninių rūpesčių?
– Editai rūpesčių pakanka vien prižiūrint Leo, o kur dar visi buitiniai darbai. Neretai kas nors sugenda kai būnu išvykęs. Ji tikra šaunuolė. Negaliu patikėti kiek ji nuveikia per dieną. Aš pabuvęs su Leo labiau pavargstu nei per varžybas.
– Jūsų žmona dviratininkė, atstovavusi įvairiems profesionaliems klubams. Ar dar suspėjate kartu pasivažinėti dviračiais?
– Kartu išvažiuoti jau nepavyksta. Edita pasivažinėja dviračiu arba pabėgioja viena, kai aš mažiau treniruojuosi ir galiu pabūti su Leo. Žmona norėtų daugiau pasivažinėti dviračiu, ji labai myli šį sportą.
– Esate vienintelis lietuvis aukščiausioje dviračių sporto lygoje, turbūt galima sakyti – stipriausias lietuvis dviratininkas. Ar planuojate dalyvauti atrankoje į Tokijo olimpines žaidynes?
– Svarbiausia, kad sveikata leistų, tada jau bus matyti. Lietuva turi vieną vietą, viskas priklauso nuo mano rezultatų bei rinktinės trenerio (Artūro Kaspučio – DELFI) sprendimo.
– Pernai turėjote sveikatos problemų, dėl kurių susimąstydavote ir apie karjeros pabaigą. Kaip pavyko jas išspręsti?
– Pernai buvau priverstas pasitraukti iš „Giro d’italia“ lenktynių 13-ame etape dėl nugaros skausmų. Gydytojai diagnozavo stuburo išvaržą, buvo prispaustas nervas, skausmas plito į koją.
Gydymui taikiau ozono terapiją Italijoje, kortizono injekcijas Prancūzijoje, fizinių pratimų programą sudarė panevėžietis Vidas Ščevinskas. Gydymas ir pratimai padeda. Dar nesu visai sveikas, tačiau džiaugiuosi, kad būklė gerėja. Tik šiek tiek nerimauju prieš laukiantį sezoną.
– Iki šiol dviračių sportas neretai minimas dopingo kontekste. Ar jis valosi? O gal jau yra švarus?
– Nevykėlių, sukčių buvo ir bus visose srityse, taip pat ir sporte. Abejoju, ar sportas taps visai švarus, tačiau, mano manymu, situacija gerėja. Matome daug naujų jaunų dviratininkų, kurie laimi prestižines varžybas. Būtų sunku patikėti, kad tos pergalės – dėl dopingo. Anksčiau retai matydavome, kad 20-metis jaunuolis šluostytų nosis seniems vilkams.
– Profesionaliame dviračių sporte yra milžiniška konkurencija. Kiek padeda dosjė įrašytos pergalės, o gal kaskart iš naujo reikia įrodinėti savo vertę? Ar „Pro Tour“ lygmenyje tai sunkiau padaryti?
– CV čia tikrai nepakanka. Kasmet iš naujo turi įrodyti, kad esi naudingas ir pajėgus atlikti komandos keliamas užduotis. Jaunimas labai smarkiai lipa ant kulnų seniams. Patirtis gelbsti tik kai kuriais atvejais. „Pro Tour“ varžybos turi savo scenarijų: žinai, kaip vyks varžybos, žinai, kada bus sunkiausia, kada lenktynių situacija pareikalaus visų jėgų ir dar daugiau.
„Pro Continental“ lygmenyje yra daugiau vietos improvizacijai, asmeninei laisvei, todėl kartais žemesnio lygio varžybos būna netgi įdomesnės. Sunku ir vienur, ir kitur.
– Kaip manote, kodėl dabar „Pro Tour“ komandai iš tautiečių atstovaujate tik jūs vienas?
– Manau, kad daugelis sporto šakų Lietuvoje nusivažiavo. Šiandien beveik visose sporto šakose išsiskiria tik vienetiniai talentingi perliukai. Drovu sakyti, bet ilgai gyvenome remdamiesi sena sistema su senais treneriais. O naujos konkurencingos sporto sistemos mes nesukūrėme. Dabar matome rezultatus.
Šiuo metu dviračių sporte beveik nėra jaunų trenerių. Vis dar dirba tie patys, kurie dirbo prieš man gimstant. Daugelis jau pavargę, nebeturi ugnelės, požiūris į sportą skiriasi nuo šiuolaikinio, naujovės sunkiai įkandamos.
Antra vertus, jauniems treneriams pradėti dirbti „tuščioje vietoje“ be inventoriaus, be transporto – neįmanoma. Mano manymu, reikėtų pereiti prie klubų sistemos, lėšų gauti iš valstybės bei rėmėjų: vaikų krepšeliai, įvairus fondai, individualūs rėmėjai, tėvų lėšos.
Noriu išskirti klubų atsakomybę. Jeigu lėšas skiria valstybė, rėmėjai ir tėvai, tuomet klubai privalo pasiūlyti profesionalią pagalbą, trenerius. Iš pradžių būtų galima samdyti užsienio trenerius, su naujomis idėjomis ir iniciatyva. Jauni, norintys save parodyti užsieniečiai gali sutikti dirbti netgi nemokamai, savanorystės pagrindu.
Reikia bendradarbiauti su užsienio mėgėjų komandomis, surasti vietas, kur būtų galima išsiųsti sportininkus. Daug visko galime padaryti.
– Ar norėtumėte prisidėti prie jaunosios kartos ruošimo pats tapdamas treneriu?
– Būtų įdomu, tik norėčiau suburti daugiau naujų žmonių. Jei sistema pasikeistų, būtų šaunu nuveikti kažką gero bendram labui. Žinoma, kad pokyčiai įvyktų, reikia veikti, nelaukti kol kažkas pasikeis savaime.
