Šeštadienį Lietuvos sportinio ėjimo asociacijos nariai Rokantiškių kapinėse rinkosi į legendinio lengvaatlečio pagerbimą, o lengvoji.lt primena svarbiausius A. Mikėno biografijos faktus ir artimųjų atsiminimus.
Įspūdinga rekordininko ir čempiono karjera
A. Mikėnas gimė 1924 m. vasario 24 d. (mirė 1994 m.) Butkiškių kaime, ūkininkų Antaninos ir Kazio šeimoje. Sulaukęs septynerių pradėjo lankyti Ramygalos gimnaziją iki kurios pėsčiomis tekdavo nueiti 5 kilometrus ir tiek pat sugrįžti, o namuose laukė ūkio darbai.
1944 m. prasidėjus antrajai sovietų okupacijai slapstėsi nuo mobilizacijos iki rudens, kai įstojo į Panevėžio mokytojų seminariją. Baigęs ją mokytojavo Ramygaloje, Kėdainiuose. 1948 m. įstojo į Kauno kūno kultūros institutą, treniravosi ieties metime, dviračių sporte. Dar po trejų metų, savarankiškai pasitreniravęs dvi savaites, pirmą kartą dalyvavo sportinio ėjimo varžybose ir iškart pagerino Lietuvos rekordą 5000 m distancijoje.
1956 m. Melburno olimpinėse žaidynėse iškovojo sidabro medalį 20 km distancijoje (1 val. 32 min. 3 sek.). Tais pačiais metais laimėjo bronzos medalį SSRS tautų spartakiadoje. Kitąmet Maskvoje vykusiose pasaulio jaunimo žaidynėse tapo 20 km rungties čempionu, dar po metų iškovojo bronzą SSRS čempionate.
Iš viso A. Mikėnas 3 kartus gerino SSRS ir 28 Lietuvos rekordus, 11 kartų tapo Lietuvos čempionu, yra pirmasis Lietuvos lengvaatletis, laimėjęs olimpinį apdovanojimą. 1960 m. rudenį baigė aktyvią sportinę karjerą ir daugiau nei 30 metų dirbo dėstytoju Vilniaus universitete, teisėjaudavo varžybose.
Prisiminimai apie tėtį (Eglė Mikėnaitė-Juodeikienė)
Tėtis gimė ir augo netoli Ramygalos esančiame Butkiškių kaime, buvo vyriausias iš 6 sūnų, todėl ir darbai tekdavo sunkiausi. Sulaukęs 10 metų, be mažesniųjų priežiūros, jau padėjo ūkio darbuose, todėl nuo mažens buvo fiziškai užsigrūdinęs. Pėsčiomis eidavo į Ramygalos gimnaziją, o po pamokų sutemus, kai nedrąsu vienam eiti keliu, bėgdavo ristele paskui tuo keliu važiuojantį vežimą – taip natūraliai treniravosi.
Besimokant gimė pirmoji jo meilė sporte – krepšinis, kurį visi mokiniai labai mėgo žaisti po pamokų. Aistra krepšiniui, kurį žaisdavo iki nukritimo, ir buvo ta priežastis, dėl kurios jis įstojo į Kauno kūno kultūros institutą, tačiau čia suprato, kad neturi krepšiniui duomenų – žemas ūgis, o ir technika ne itin aukšto lygio. Sportiniame ėjime jis atsirado netikėtai, kai startavo Kauno rajono moksleivių spartakiadoje (jau būdamas 27-erių), kurioje pasiekė pirmąjį respublikos rekordą. Nuo šios tėčio pergalės Lietuvoje vienas po kito ėmė gimti nauji tarptautinės klasės sporto meistro lygio respublikos rekordai – lygių jam nebuvo.
Jis treniravosi savarankiškai, be trenerio, nes Lietuvoje sportinio ėjimo trenerių ir nebuvo. Natūralu, kad ypač gerus rezultatus pradėjo rodyti, kai pateko į Sovietų Sąjungos profesionalių trenerių rankas. Tai įrodė ir užimta 2 vieta atrankinėse varžybose į olimpines žaidynes 1956 m. Kijeve.
Šis laimėjimas ir nulėmė sporto vadovų sprendimą įtraukti jį į Sovietų Sąjungos komandą 1956 m. Melburno olimpinėms žaidynėms, nors šie ilgai abejojo ir sprendimą priėmė paskutinę akimirką. Jo brolis Albinas kalėjo Vorutoje už antitarybinę veiklą, todėl tėtis buvo laikomas „politiškai nepatikimu, galinčiu emigruoti“.
1956 m. Melburno olimpinėse žaidynėse 20 kilometrų sportinio ėjimo rungtyje užėmęs 2 vietą ir laimėjęs sidabro medalį, jis sakė: „Galėjau ir geriau...“.
Prisimindavo padaręs taktinių klaidų, dėl kurių jį prieš pat finišą aplenkė Sovietų Sąjungos komandos draugas Leonidas Spirinas. Galėjo dėl pergalės atkakliai kovoti iki pat finišo, tačiau tada būtų rizikavęs gauti dar vieną įspėjimą (vieną jau gavo neplanuotai paspartinęs greitį, nes nenorėjo leisti savęs aplenkti L. Spirinui) ir būti pašalintas iš distancijos. Todėl pasirinko eiti lėčiau ir užimti garantuotą antrąją vietą...
Pirmojo A. Mikėno mokinio, Kastyčio Pavilonio, atsiminimai
1964 m. olimpinis vicečempionas atvyko į Alytų ir pakvietė mane į Vilniuje kuriamą perspektyvių ėjikų centrą. Tuo metu mano treneris R. Pilauskas, jau pradėjęs partinę karjerą, negalėjo skirti pakankamai dėmesio treniruotėms. Priėmiau A. Mikėno kvietimą, kadangi turėjau, tarp jauniausių ėjikų, geriausią rezultatą Europoje ir norėjau tobulėti didelėje grupėje.
Treneris buvo idealistas, sportinio ėjimo didelis fanatikas, turėjo nepaprastai daug fantazijos ieškodamas naujų treniruočių formų. Ne tik ėjikai supras, kad eiti įtūpstais 16 km iki Grigiškių ir atgal – neįveikiama užduotis, todėl atgal vykdavau autobusu.
Spręskite patikdavo ar ne – ėjimas porą valandų su kerziniais slidininko batais pjuvenų taku arba stovykloje po treniruotės negerti vandens (paslapčia gelbėdavo gazuoto vandens automatai).
Eksperimentai, ieškojimai padėjo treneriui suformuoti savąją treniruočių metodiką, parengti Lietuvos nacionalinei rinktinei V. Papą, V. Babenską, J. Vasiliauską, A. Baltaduonį, J. Tumasonį – viso 7 sporto meistrus.
Profesoriaus Juozo Skernevičiaus atsiminimai
A. Mikėnas buvo patikimiausias mano draugas. Jo įtaka gyvenime buvo didžiulė. Po pirmo mano pabandymo varžybose priėjo A. Mikėnas, truputį paklausinėjo ir pasakė, kad dabar treniruosiuosi pas jį.
Mes su juo gyvenime žingsniavome pėda pėdon, gyvenome tais pačiais rūpesčiais ir darbais. Jis mane vedė sportiniu keliu ir kartu suformavo potraukį tyrinėjimams.
Gyvenime Antanas daug medžiagos surinko bibliotekose, iš kurių jį darbuotojams, pasibaigus darbo laikui, ne kartą tekdavo išprašyti.
Daugelį metų buvo bandoma išstumti iš atminties Melburno olimpinių žaidynių tikrąją ėjimo rungties eigą. Buvo rašoma vienaip, bet žmonės kalbėjo kitaip. Dar buvo ne laikas. Bet daugiau negalima laukti...
Duodamas startas. Visi eina grupėje, vėliau išryškėja lyderiai, o artėjant finišui priekyje jau eina A. Mikėnas, po jo rusas L. Spirinas, trečias estas B. Junkas. Artėjant pergalingam finišui, iš sovietų delegacijos vadovų gauna „pasiūlymą“ – reikia praleisti į priekį L. Spiriną.
Antanas puikiai viską suprato – nepaklausysi, gali atsidurti tolimuosiuose kraštuose. Ir taip Antanas finišuoja antras, atrodo olimpinis sidabras, bet veide jokio džiaugsmo. Ir tai nuotraukose parodo kūno kalba.
