Svarbiausiu metu – prasčiausi metimai
Turbūt nė vienas kitas Lietuvos sportininkas po savo startų Tokijuje nebuvo taip susikrimtęs kaip A. Gudžius – ar bent jau atvirai nerodė nevilties.
Krimtosi ir šalies lengvosios atletikos rinktinės lyderio treneris V. Kidykas.
59-erių specialistas kitą dieną po disko metimo finalo, kuris buvo jubiliejinis 1000-asis visai lengvajai atletikai olimpinių žaidynių istorijoje, apskritai nenorėjo bendrauti su žiniasklaida. Turbūt nujausdamas klausimus, kuriems sunku rasti logiškų atsakymų.
Bet praėjo pusantros savaitės, ir namo jau grįžęs bei į kasdienius darbus vėl kibęs A. Gudžiaus treneris sutiko pakomentuoti ilgamečio auklėtinio pasirodymą Delfi.
66,47 m – toks yra geriausio šalies disko metiko šio sezono rezultatų vidurkis, įskaičiuojant ir ankstyvus startus Alytuje, Birštone ar Palangoje, kur daugkartinis Lietuvos čempionas tradiciškai neturi jokios konkurencijos.
2,36 m – tiek prastesnis buvo tolimiausias A. Gudžiaus metimas svarbiausiose varžybose per penkerius pastaruosius metus (64,11 m).
Per 14 pasirodymų šiame sezone 2017-ųjų pasaulio ir dabartinis Senojo žemyno čempionas blogesnį rezultatą fiksavo tik sykį – birželį Bulgarijoje vykusiose Europos komandų pirmenybėse (63,90 m).
Net tame pačiame Tokijuje kvalifikacijos varžybose jo diskas nuskriejo kone 2 metrais toliau – 65,94 m.
„Atsiprašant, susi*ikau“, – išrėžė ant savęs supykęs Padauguvos galiūnas, nė vienu iš šešių bandymų finale nepriartėjęs prie sau įprastesnių atžymų.
Bet kas iš tiesų sutilpo į vieną necenzūrinį žodį?
Įtampa kaupėsi tarp keturių sienų
V. Kidykas neslepia – praūžus pirmajai emocijų audrai Tokijuje nebesinorėjo nė galvoti apie olimpinį finalą: net ir varžybų vaizdo įrašą jis peržiūrėjo tik prisivertęs.
„Kai rezultatas – prastas, lieka du keliai: arba stipriai analizuoti, kas padaryta ne taip, arba viską pamiršti. Man tikrai kurį laiką norėjosi užmiršti, bet mintys, aišku, vis tiek grįžta į nūdieną.
Faktas, kad medalis buvo visiškai pasiekiamas ranka – 67 metrai Andriui nėra rodiklis. Bet įvyko, kaip įvyko. Tiksliai pasakyti, kodėl, man vis dar būtų sudėtinga – tik vienas Andrius žino, kas tuo metu dėjosi jo organizme ir galvoje“, – sakė V. Kidykas.
Vis dėlto apsvarstyti galima ir būtina.
A. Gudžius į Japoniją atvyko likus kone dviem savaitėms iki savo starto ir įsikūrė pagrindine Lietuvos olimpiečių treniruočių baze tapusioje Hiracukoje, esančioje vos už valandos kelio nuo Tokijo.
Didžiulę patirtį per disko metiko ir trenerio karjeras sukaupusio V. Kidyko žodžiais, sąlygos aklimatizuotis ir užbaigti pasirengimą žaidynėms buvo „išskirtinės“.
„Nepamenu kito atvejo, kada žaidynių išvakarėse pačioje olimpiados sostinės pašonėje Lietuvos lengvaatlečiai būtų turėję visą stadioną vien savo reikmėms. Šiuo aspektu viskas buvo idealu. Bet kitas dalykas yra gyvenimo sąlygos, kurias varžė saugumo priemonės“, – Delfi pasakojo specialistas.
Vos atskridus į Tokiją jis su A. Gudžiumi neteko žado išvydę, kaip vienoje oro uosto patalpoje pusšimtis žmonių spjaudo į piltuvėlius, ruošdami seilių mėginius privalomam koronaviruso testui. Tą pačią procedūrą vėliau teks kartoti kiekvieną rytą – pasak V. Kidyko, kartais džiūstančioje burnoje surinkti seilių darydavosi net sunkiau nei pateikti mėginį dopingo kontrolei po paskutinį prakaitą išspaudusių varžybų.
Tačiau kasdieniai testai – smulkmena palyginus su nepatogumais dėl judėjimo ribojimų.
„Išeiti į lauką nebuvo galima, lovoje visą laiką irgi negulėsi. Įsivaizduokite, koks ten buvo gyvenimas, jei sportininkas pailsėti turėdavo važiuoti į stadioną arba treniruoklių salę. Aš pats sykį niekam nieko nesakęs paėjau 20 metrų į šoną iki šalia augusio medžio – ir tai į mane jau pažiūrėjo nelabai palankiai.
Normaliu atveju ruoštis svarbiausiam olimpinio ciklo startui reikėtų ne tokiomis sąlygomis. Girdėjau, kad didesnės komandos, pavyzdžiui, amerikiečiai, buvo išsinuomavę pajūrio viešbučius, turinčius didesnę teritoriją, po kurią galima pasivaikščioti. Lietuviams, deja, tai buvo neįkandama“, – kalbėjo V. Kidykas.
Bronzinis 1987-ųjų Europos čempionato prizininkas, 2017-aisiais ir 2018-aisiais dukart paeiliui išrinktas geriausiu Lietuvos treneriu, iki šiol neturi tvirtos nuomonės, ar tokiomis aplinkybėmis metams atidėta Tokijo olimpiada apskritai turėjo vykti.
„Šiaip per pandemiją gal ir nereikėtų organizuoti tokių renginių, bet sportininkai žaidynių vis dėlto laukė, laukė ir papildomus metus. Vieni dėl to išlošė, kiti – atvirkščiai. Andrius turbūt tarp pastarųjų.
Prieš metus jis buvo neblogai pasiruošęs, jam buvo didelis šokas išgirdus, kad žaidynės atidedamos. Iš to streso Andrius nebežinojo, ko griebtis. Vietoje to, kad mėnesį ar kelis pailsėtų, sportavo toliau ir patyrė gana rimtą traumą – gegužę plyšo krūtinės raumuo.
Aišku, šiemet jokios traumos nebekamavo, tik smulkios, kurių visada pasitaiko. Bet Andrių stipriai išbalansavo Lietuvą šią vasarą užplūdę karščiai – esant didesnei nei 30 laipsnių temperatūrai, tokio stoto žmogus labai gausiai prakaituoja. Taip organizmas praranda labai daug mikroelementų, pradeda traukti raumenis. Iš to ir visokios mikrotraumos: tai šono patempimas, tai blauzdos skausmai“, – dėstė V. Kidykas.
Japonijoje kaitra buvo dar didesnė. O įtampa – nesulyginama. Ypač laukiant lemiamos akimirkos užsidarius tarp keturių sienų.
„Manau, kad net paprasčiausias pasivaikščiojimas prieš startą čia galbūt būtų padėjęs. Bet, kaip sakiau, pailsėti teko važiuoti į stadioną, kuriame – didžiulė kaitra ir drėgmė. Prakaitas nuo Andriaus bėgdavo upeliais kaip vanduo. Galbūt panašiai išsekintas jis jautėsi ir prieš finalą“, – svarstė A. Gudžiaus treneris.
– Pasirengime žaidynėms, ypač paskutinėje jo fazėje, jokių kitų trikdžių nebuvo? – Delfi paklausė V. Kidyko
– Ne. Pasaulio ir Europos čempionui užtikrinamos superinės sąlygos, Andriui nieko netrūko. Viskas buvo puiku, tik maži niuansėliai...
Kaip sportininkas aš dalyvavau ketveriose olimpinėse žaidynėse, kaip treneris – dar dvejose. Žinau, kad ten vyksta nervų karas. Man akyse stovi Japonijos ieties metikė Haruka Kitaguchi, kuri varžėsi su mūsų Liveta Jasiūnaite. Kvalifikacijoje ji pasirodė puikiai, užėmė šeštą vietą, o finale nebuvo į save panaši ir numetė ietį 7 metrais mažiau.
Tas, kuris susitvarko su jauduliu, olimpinėse žaidynėse yra pajėgus pasiekti geresnį rezultatą nei treniruotėse ar eilinėse varžybose. Bet jei nors truputį įtampa pakiša koją, žmogus iš esmės tampa nepakaltinamas. Nebūtinai taikau tai tiesiogiai Andriui – reikia jo paties klausti, kas įvyko jo galvoje. Bet psichologija čia lemia – psichologija ir dar kartą psichologija.
Olimpinės žaidynės – ne koks nors komercinis turnyras, kur kiekvienas kovoja pats už save. Čia reikėjo kovoti už Lietuvą, tad atsakomybė – visiškai kitokia, ją atlaikyti žymiai sunkiau.
– Jums pačiam per sportininko karjerą yra pasitaikę panašių momentų, kai buvote pasiruošęs vienokiam rezultatui, o nuėjus į sektorių keli metrai nežinia kur pradingdavo?
– Iš asmeninės patirties man labiausiai įstrigęs 1999 metų pasaulio čempionatas Sevilijoje. Tada užėmiau penktą vietą numetęs 65,05 m. Atsimenu, buvo be galo karšta – iki 40 laipsnių šilumos. Prieš finalą atėjau daryti pramankštos ir matau, kad po kiekvieno krustelėjimo laistausi prakaitu. Tuomet priėmiau sprendimą taupyti energiją ir visiškai nieko nedaryti – nei mankštos, nieko.
O pakviestas į laukimo kambarį stadione staiga pajaučiau ateinant milžinišką jėgų antplūdį. Dėl to, kad tos energijos neišmėčiau prieš rungtį. Galbūt Andriui irgi reikėjo taip elgtis – visiškai nedaryti jokio apšilimo, prieš finalą neatlikti jokių bandomųjų metimų. Juk juos darė gal tik trys diskininkai, visi kiti atėjo tiesiai į finalą.
Sunku pasakyti, kaip būtų geriau, kiekvienas žmogus savo paties kailiu turi patirti tokias situacijas, kad žinotų, kaip į jas reaguoja kūnas. Bet mes nusprendėme, kad be jokio pabandymo eiti mesti finale nebūtų gerai. Galbūt iš tiesų taip, o galbūt ir ne – sporte niekada nežinai, kas būtų, jeigu būtų. Bet ir toks menkas niuansėlis gali būti reikšmingas.
– Kaip tokius sunkius momentus išgyvena Andrius ir kaip jūs – kuriam kurį reikėjo raminti po disko metimo finalo?
– Viena vertus, gerai, kad turime tokį stiprų disko metiką, jog graužiamės olimpinėse žaidynėse užėmę šeštą vietą, kas savaime tikrai nėra jokia tragedija. Kita vertus, nusivylimas buvo toks didelis, kad Andrių net buvo apėmusios mintys apie sportinės karjeros pabaigą – jis jautėsi neišpildęs lūkesčių, nuvylęs visus lietuvius.
Bet žmogus pamiegojo, emocijos aprimo. Kitą dieną vėl pakalbėjome, įvertinome, kad rezultatas nėra tragiškas. A. Gudžius dar nėra veteranas, o kitais metais laukia pasaulio ir Europos čempionatai – pastarajame Andrius gins titulą. Bandysime reabilituotis – kito kelio nėra. Mesti sportą būnant 30 metų amžiaus nebūtų nei rimta, nei logiška – turint omenyje, kiek prieš tai pastangų buvo įdėta. Reikia sportuoti dar bent penkerius metus aukščiausiame lygyje.
– Daug kas dėl kuklių lietuvių rezultatų Tokijuje kaltina paskutinę sporto reformą, panaikinusią Lietuvos olimpinį sporto centrą (LOSC), kurią jūs ir pats esate ne kartą kritikavęs. Bet ar A. Gudžiaus rezultatui tai išties turėjo kokios nors konkrečios įtakos?
– Ne, jo tai visiškai nelietė. Kaip sakiau, Andriui absoliučiai nieko netrūko. Bet klausti reikėtų ne jo, o olimpinės rinktinės vidutiniokų – ko jiems stigo?
Aš išvis nesakyčiau, kad buvo įvykdyta kokia nors reforma. Juk kai nugriauni namą iki pamatų, argi čia remontas? Viskas buvo išgriauta ir palikta plynė. Man keistai skamba Seimo jaunimo ir sporto reikalų komisijos pirmininko Virgilijaus Aleknos pažadas rudenį eiti kalbėtis dėl sportinių klasių įkūrimo. Juk jos jau buvo įkurtos ir Kaune puikiausiai veikė.
Tas pats A. Gudžius, kai pradėjo sportuoti būdamas 14-os, sykį neatvažiavo į treniruotę. Pasikviečiau jaunuolį pasiaiškinti, kame reikalas. Pasirodo, tiesiog užpustė kelius iš Vilkijos į Kauną, ir nebuvo kaip atvažiuoti. Tada jis iš karto buvo priimtas į perspektyvių sportininkų rengimo klasę, kurios dabar Kaune nebeturime.
Dabar radęs kur nors provincijoje gabų jaunuolį, galėčiau nebent apgyvendinti jį pas save namuose. Bet ne priimti į sportinę klasę, kur buvo puikios sąlygos ir gyventi, ir maitintis, ir sportuoti, ir mokytis. O dabar ruošiamasi jas tik atkurti, kaip kalba V. Alekna. Vadinasi, prireiks dar mažiausiai 10-15 metų norint paruošti naują pasaulio ir Europos čempioną. Gal vis dėlto nereikėjo taip nupjauti visko be išimties, gal vertėjo palikti tai, kas veikė gerai.
O kai kalbame apie klubų sistemą, verčiau nejuokinkime žmonių. Kokia dar Lietuvoje klubų sistema? Visas sportas sukasi savivaldybių sporto mokyklose, kurios moka treneriams algas, moka už bazes, ruošia sportininkus.
Aišku, yra keli gana pajėgūs klubai – tarkime, „Cosma“ ar „Be1“. Bet ir jie neturi finansinių išgalių išlaikyti trenerių. Lietuvoje yra ne klubų sistema, o mišinys iš sovietinio paveldo ir virš jo besikuriančių klubų. Juk jei bet kuriame mieste neleistume sporto mokyklų auklėtiniams dalyvauti varžybose, į jas paprasčiausiai niekas neateitų – kažkokių atskirų klubų vaikų tiesiog nėra. Visą krūvį Lietuvoje neša sporto mokyklos, ir tik mažuma klubų prie jo gali šiek tiek prisidėti. Tai – ne kažkokia nauja sistema, o senosios griuvėsiai.
– Žvelgiant į priekį, šiame sezone dar laukia keli Deimantinės lygos etapai, kurių programoje bus disko metimas. Kiek šiemet dar matysime A. Gudžių sektoriuje?
– Taip, laukia keli startai Deimantinėje lygoje ir jos finalas rugsėjį Ciuriche. O po to – jei bus kokios varžybėlės, dėl jų dar nežinia, visi dar atokvėpio režime po olimpinų žaidynių. Žiūrint toliau – laikas bėga labai greitai, maždaug spalio viduryje ar pabaigoje jau reikės pradėti ruoštis kitam sezonui, pasaulio ir Europos pirmenybėms.
– Ar kitame olimpiniame cikle A. Gudžiaus treniruočių programoje galimos kokios nors naujovės, ar įprasta rutina neturėtų keistis?
– Tokio meistriškumo sportininkui ir dabar visi užtikrina aukščiausio lygio sąlygas – tiek LTOK, tiek mūsų federacija, tiek Kauno sporto mokykla „Startas“. Galbūt dar turime rezervų šlifuojant techniką, gal dar kažką reikia patobulinti, kažką prisiminti, kažką pridėti naujo. Padarysime rimtą analizę ir matysime.
Bet faktas, kad šitas žmogus pasiruošęs mesti diską virš 70 m. Tik mano pageidavimais ir paskaičiavimais, tai jau turėjo daryti prieš dvejus metus. Bet traumos yra toks dalykas, prieš kurį nepapūsi. Pasikartosiu, turime dar maždaug penkerius metus, per kuriuos reikia parsivežti medalių iš pačio aukščiausio rango varžybų.
– Kalbant apie amžių, už A. Gudžių Tokijo žaidynių finale vyresnis buvo tik vokietis Danielis Jasinskis. Anksčiau esate sakęs, kad Tokijuje Andrius, kaip disko metikas, pasieks pačią savo brandą. Tebemanote, kad tai buvo geriausia proga jam pelnyti olimpinį auksą ar bent jau sidabrą?
– Taip, jūs teisus. Vis tik 30-mečiui diskininkui reikia demonstruoti maksimalius rezultatus. Nieko nepadarysi, kad išėjo kitaip. Persiritus per 30 metų sportininkai fiziškai gali net sustiprėti, bet tiesiog jau nebeturės tokio greičio kaip jaunystėje.
Tačiau, kaip minėjau, dar maždaug penkerius metus galima išlikti labai konkurencingam – tai priklauso nuo individualaus kūno, nuo traumų istorijos. Su Andriumi bandysime ir toliau siekti sportinių aukštumų.