Krepšininkams nurodymus dalija treneriai – vyriausiasis Jonas Kazlauskas, jo asistentai – Gintaras Krapikas ir Darius Maskoliūnas. Trenerių štabui dar priklauso ir analizės specialistas Benas Matkevičius bei fizinio rengimo specialistas Sigitas Kavaliauskas. Kad būtų išvengta kokių nors nesklandumų, rūpinasi vadybininkas Žydrūnas Vilenčikas ir rinktinės talismanu vadinamas techninis vadybininkas Juozas Petkevičius, už santykius su žiniasklaida atsakingas Linas Kunigėlis. Itin svarbūs komandoje ir gydytojai Rimtautas Gudas ir Vytenis Trumpickas, pasirengę bet kurią akimirką pulti į pagalbą žaidėjams, jei šie pajustų net ir menkiausią negalavimą.
Parengti krepšininkus kovai padeda masažuotojai Aidas Buzelis ir Aleksejus Peleckis, kineziterapeutai Petras Mikučionis ir Paulius Jacikas.
„Sportas“ su Lietuvos vyrų krepšinio rinktine supažindina dviejų jos gausios komandos narių lūpomis. Vienio jų rankose krepšininkai atsiduria pirmiausia. Kitas kasdien pasirengęs atgaivinti pavargusius žaidėjų kūnus prieš naujus išbandymus.
Įkrauna žaidėjų baterijas
Atvykę į Lietuvos vyrų rinktinės stovyklą pirmiausia krepšininkai patenka į 32 metų fizinio rengimo trenerio S. Kavaliausko rankas. Šio vyro, jau spėjusio užsirekomenduoti kaip vienas geriausių jaunųjų specialistų ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje, pareiga – įkrauti krepšininkų baterijas, kad jos po įtemptų sezonų klubuose atlaikytų ir perkrautą čempionatų, o šįkart – olimpinių žaidynių tvarkaraštį.
– Kuo ypatingas fizinis rengimas šiais metais?
– Jis buvo kitoks, nes žaidėjai susirinko ne vienu metu, jų fizinė forma buvo labai skirtinga – vieni čempionatą buvo baigę anksčiau, kiti į rinktinę atvažiavo beveik tiesiai iš savo šalies pirmenybių. Tai ir buvo pagrindinis išskirtinumas.
– Kaip pavyksta suderinti skirtingą krepšininkų pasirengimą?
– Kiek įmanoma, individualizavome krūvius tiek treniruoklių ir svarmenų salėje, tiek skirdami bėgimus, derinome su krepšiniu. Dabar (kalbėjomės liepos viduryje – aut. past.) jau dirbame kaip komanda ir ruošiamės visi kartu.
– Rinktinės veteranams treniruotės skiriasi?
– Iš pradžių jos buvo individualizuotos, atsižvelgiant ir į amžių, ir į kai kurias patirtas traumas, skaudančias vietas, kad silpnąsias sustiprintume. Amžius tikrai turi įtakos. Mums nereikia, kad krepšininkai dabar prisitreniruotų, o paskui negalėtų žaisti. Pats svarbiausias dalykas – olimpinės žaidynės, kad ten jie būtų geriausios formos. Taigi krūvį stengiamės sureguliuoti taip, kad žaidėjai būtų geriausios formos Rio de Žaneire.
– O pratimai mažiukams ir aukštaūgiams skiriasi?
– Šiek tiek skiriasi, bet per daug į tą skirtumą neatsižvelgiu, stengiuosi, kad pratimai būtų universalūs, tinkantys ir vieniems, ir kitiems. Tai daugiau krepšinio specifika atliekant pratimus su kamuoliu.
– Fizinis pasirengimas, tarkime, prieš 10, 20 metų ir dabar – ar jis keičiasi?
– Fiziologiniai, anatominiai principai lieka beveik tie patys, gal kokios smulkmenos pasikeičia. Taigi pagrindas tas pats. Žinoma, atsirado daug naujų pratimų, didelė jų įvairovė ir pasirinkimas. Bet, mano nuomone, naujovės ne visada labai reikšmingos ir naudingos – pagrindiniai pratimai ir pats supratimas daug svarbiau negu nauji pratimai. Svarbiausia viską pritaikyti tinkamai ir tinkamu laiku. Įvairovė gerai, bet reikia žinoti, kada ją naudoti.
– Pratimus kuriate pats?
– Įvairiai. Stengiuosi bendrauti, pasisemti žinių iš kitų ir pritaikyti tas sistemas pagal savo metodus. Daug pratimų sukuriama savaime – dirbant, treniruojant. Kiekvienas treneris turi savo pratimų, juos ir naudoja.
– Ar fizinio rengimo treneriai keičiasi informacija, ar tai kiekvieno paslaptys?
– Tai priklauso nuo žmogaus. Anksčiau buvo tokių trenerių, kurie netgi neleisdavo ateiti į stadioną tuo metu, kai vesdavo treniruotę. Bet dabar yra daug jaunimo, jaunų trenerių, smagu, kad visi stengiasi pasidalyti nuomone, pratimais ir sužinoti naujų dalykų. Tarp užsienio trenerių yra labai gerų specialistų, kurie taip pat gana atvirai bando dalytis patirtimi.
– Su kokiais treneriais daugiausia bendraujate ir bendradarbiaujate?
– Daugiausia su savo pusbroliu Justinu Grainiu, dirbančiu fizinio rengimo treneriu Kauno „Žalgiryje“, kartu su juo esame lankę lengvosios atletikos treniruotes. Tai pagrindinis žmogus, su kuriuo šnekuosi. Deja, šiais metais netekome Alekso Stanislovaičio, su kuriuo užaugau. Nuo 8 metų kultivavau lengvąją atletiką, jis buvo mano treneris ir mokytojas – davė visą pagrindą. Yra kitų lietuvių, su kuriais bendraujame, taip pat užsienio trenerių.
– Kokioms savybėms skiriamas pagrindinis dėmesys šiuolaikiniame krepšinyje?
– Priklauso nuo trenerio filosofijos. Bet pagrindas yra galingumas ir greitis. Specifinė ištvermė daug svarbesnė – nebėra taip, kaip anksčiau, kai apie fizinio rengimo trenerio darbą spręsdavo iš ketvirto kėlinio. Prioritetai šiek tiek pasikeitė – žiūrima į galingumą, individualias savybes, greitį ir t. t. Taip pat labai daug dėmesio skiriama traumų prevencijai – tai gal svarbiau sezono metu, su rinktine dirbant trumpą laiką tai nėra taip aktualu.
– Kieno žodis, kalbant apie fizinį rengimą, paskutinis – jūsų ar vis dėlto vyriausiojo trenerio J. Kazlausko?
– Kad ir kaip būtų, už viską atsako vyriausiasis treneris. Reikia dirbti taip, kad fizinis pasirengimas duotų naudos, o ne vien būtų darbas dėl darbo. Reikia prisitaikyti prie krepšinio. Kartais padiskutuojame, kai reikia apsispręsti, kas geriau, bet paskutinis žodis – vyriausiojo trenerio.
– Domantas Sabonis po šio sezono grįžo priaugęs svorio. Kokioms jo savybėms skiriate daugiausia dėmesio?
– Jis priaugo raumeninės masės, o ne šiaip svorio – tai skirtingi dalykai. Raumenynas padeda apsisaugoti nuo traumų, praverčia, kai reikia galios – didelis žmogus daug kontaktuoja. Domantas nepriaugo nereikalingo svorio, dirbo kryptingai. Buvo atvažiavęs ir naujosios jo komandos NBA (Oklahomos „Thunder“ – aut. past.) fizinio rengimo treneris pasižiūrėti, pasikalbėti, duoti patarimų – ko jie norėtų, kaip jie mato jį toliau progresuojantį. Tai buvo bendri sprendimai, ką geriau daryti, kas labiau jam tinka, kad ateityje dar labiau tobulėtų. Iš esmės tai galingumas ir sprogstamoji jėga.
– Kas Lietuvos rinktinėje greičiausias, šokliausias, stipriausias?
– Testų nedarėme – nėra tiek daug laiko. Atlikti juos vien tam, kad sužinotum, kuris greičiausias, nėra tikslo.
– Kurį krepšininką galima pavadinti darbščiausiu?
– Rinktinėje nėra tokių žaidėjų, kurie nesistengtų, nenorėtų, nedarytų. Ką nors išskirti sudėtinga. Gal kai kurie imlesni, labiau save jaučiantys ir daugiau norintys dirbti. Bet ne visą laiką tai yra pliusas. Apskritai rinktinėje visi dirba su dideliu noru. Klube kartais būna, kad per ilgą laiką išryškėja ir blogosios žaidėjo savybės, rinktinėje to nėra – visi stengiasi ir dirba.
– Ar kuris nors iš rinktinės naujokų nustebino?
– Edgaras Ulanovas turi daug jėgos, kiti žaidėjai išsiskiria kitokiomis stipriosiomis savybėmis. Matyti, kad jaunimas investuoja į save, prisižiūri, žino, ko reikia dabar. Dėl to labai smagu. Anksčiau žaidėjai dažniausiai pradėdavo žiūrėti savęs tik tada, kai patirdavo traumą, imdavo skaudėti. Jaunimas dirba papildomai jau dabar, mato to naudą.
– Kada baigiasi fizinio rengimo trenerio darbas?
– Kai prasideda turnyras, darbas vyksta toliau, tik keičiasi pobūdis. Būna laisvų dienų, kai jas reikia išnaudoti kuo geriau, kad krepšininkai atgautų jėgas. Tad iš tikrųjų darbas baigiasi po visų varžybų.
Ant masažo stalo
A. Buzelis – buvęs profesionalus krepšininkas, anksčiau atstovavęs Kauno „Atletui“. Jo rankos šiandien padeda rinktinės vyrams atsigauti patyrus nemažą krūvį ar pasirengti rungtynėms. Jis – vienas iš dviejų rinktinėje dirbančių masažuotojų. Komandoje yra ir legendinis Juozukas (Juozas Petkevičius), kurio rankos padėdavo Arvydui Saboniui, Rimui Kurtinaičiui, Šarūnui Marčiulioniui ir kitoms mūsų krepšinio žvaigždėms. Užleidęs prie masažo stalų vietą jaunesniems, šiandien jis rinktinėje padeda aprišti juostas ir atlikti kitus būtinus darbus.
Amerikoje gyvenantis ir netoli Čikagos savo privatų kabinetą turintis masažuotojas A. Buzelis sako, kad darbas Lietuvos vyrų rinktinėje jam ypatingas: „Man tai reiškia labai daug. Pirmiausia tai yra neatsiejamas ryšys su Lietuva. Išvykus nori nenori jis pradeda trūkinėti, o grįžimai atgaivina sielą. Be jokios abejonės, krepšinis Lietuvoje – kaip priekyje nešama vėliava, nuo jo daug priklauso ir žmonių nuotaikos. Todėl man labai svarbu, kad esu kviečiamas, kad galiu prisidėti prie pergalių. Tai didžiulis įvertinimas“, – sako septintą sezoną su rinktine vasaras leidžiantis masažuotojas.
– Kaip masažuojate krepšininkus, ar esate pasiskirstę?
– Sakyčiau, tai natūrali atranka. Kiekvienas esame palietęs kiekvieną krepšininką, o paskui gal ir jie renkasi mus. Jeigu reikia ką nors daryti, pasigauni ir atsivedi pas save ant stalo. Kad jie nepamirštų, jog kūną reikia prižiūrėti. Bet pasiskirstymo nėra. Mes dirbame kaip komanda, žinome, ką kiekvienas darome, o darome mes skirtingus dalykus. Tad kartais, būna, net sakai: „Ne pas mane – pas jį eik.“
– Masažus atliekate ir prieš rungtynes, ir po jų?
– Taip, bet jie skirtingi. Kiekvienas žaidėjas, ypač vyresnieji, turi savo rutiną. Yra krepšininkų, kurie, pavyzdžiui, nori, kad viso kūno masažas būtų atliktas likus dviem dienoms iki svarbių rungtynių. Kitas ateina masažuotis likus dienai iki mačo. Po rungtynių vienas nori tik kojas atsišaldyti, kitas – viso kūno masažo. Nėra vienos taisyklės visiems. Jie žino savo rutiną. Vienas krepšininkas nesirenka masažo visiškai, nes jo nemėgsta. Tai nereiškia, kad jis neateina pas mus, bet kalbu apie viso kūno masažą su aliejumi. Kiekvienas individualus ir jaučia, kas jam geriausiai tinka.
– Kokią techniką naudojate?
– Atliekame taškinius masažus. Aš pats naudoju techniką, angliškai vadinamą „Be activated“, ji padeda paruošti žaidėją rungtynėms. Yra sporto masažas, kuris labiau atpalaiduoja. Yra daug kineziterapijos technikų, padedančių paruošti kūną.
– Pats esate buvęs krepšininkas. Tai padeda dirbant rinktinėje?
– Be abejonės. Šiek tiek geriau supranti ir žmogų, ir kūną. Ir komandos užkulisiai pažįstami.
– Kiek laiko po rungtynių visai rinktinei darote masažus?
– Šiuo metu turime labai šaunią komandą, žinome, ką darome, mūsų yra pakankamai daug, kad visus priimtume. Anksčiau po vakarinių rungtynių iki keturių ryto dar vykdavo darbas. Praeitais metais turėjome tris stalus. Ir jeigu žaidėjui skiriame pusvalandį, trise per valandą atgaiviname šešis žmones – ledas, šaldymas, ultragarsas, limfos drenažas – daugybė procedūrų, kurioms esame paruošę kambarį. Taigi per 1-2 val., jeigu yra poreikis, galime atgaivinti 12 žaidėjų. Tempas labai pasikeitė nuo ankstesnių laikų, kai sėdėdavai iki paryčių, nes nespėji. Ir tai labai svarbu patiems žaidėjams – reikia ne tik išmasažuoti, bet ir pailsėti. O jeigu iki trečios valandos dar guli ant stalo, raumuo gal ir atsigaus, bet poilsio pačiam gali pritrūkti.
– Ant masažo stalo krepšininkai šnekūs?
– Jeigu neužtildai (juokiasi). Mes šnekamės ne tik ant masažo stalo. Šnekamės daug. Persikėlę į viešbutį įsirengiame procedūrų kambarį, dažniausiai jis yra pilnas. Mažai klausančių būna, kai daug šnekame (juokiasi).
– Masažuotojas – žmogus, kuriam tenka sugerti ir krepšininkų emocijas?
– Šiek tiek kalbiesi, be abejonės, ir apie varžybas, ir apie gyvenimą. Mes kaip šeima, kuri užsidaro dviem mėnesiams lėktuvuose, autobusuose ir viešbučiuose. Gyveni kartu ir nori nenori suartėji, išsikalbi.
– Anksčiau rinktinėje „etatiniai juokdariai“ buvo broliai Lavrinovičiai. Kas šioje rinktinėje linksmiausias?
– Nemažai jų yra. Robertas Javtokas – jau daug metų tarsi dvasinis lyderis. Kaip kapitonas ir kaip žmogus, apie kurį kiti daugiau buriasi. Jis turi subtilų humoro jausmą. Jonas Valančiūnas yra ateities juokdarys – kol kas R. Javtokas jam dar neleidžia (juokiasi). Kiekvienas turi ką pasakyti – nėra taip, kad vienas juokauja, o kiti juokiasi. Netikėtai gali prajuokinti bet kuris.
Dvylika žaidėjų
Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse Lietuvai atstovaus šie krepšininkai:
Mantas Kalnietis (gimęs 1986 m., ūgis 195 cm), Adas Juškevičius (1989 m., 194 cm), Vaidas Kariniauskas (1993 m., 197 cm), Marius Grigonis (1994 m., 198 cm), Renaldas Seibutis (1985 m., 196 cm), Mindaugas Kuzminskas (1989 m., 205 cm), Jonas Mačiulis (1985 m., 198 cm), Domantas Sabonis (1996 m., 208 cm), Paulius Jankūnas (1984 m., 205 cm), Robertas Javtokas (1980 m., 211 cm), Antanas Kavaliauskas (1984 m., 208 cm), Jonas Valančiūnas (1992 m., 213 cm).