Pasirengimo Rio de Žaneiro olimpinėms žaidynėms ciklo metu Lietuvos rinktinė sužaidė 10 kontrolinių mačų, iš kurių laimėjo aštuonis. Įveiktos gerokai žemesnio meistriškumo Tuniso, Naujosios Zelandijos, Venesuelos, Baltarusijos ir Olandijos rinktinės, du kartus parblokšta Europos čempionė Ispanija, sykį – Australijos ekipa. Pralaimėjimai patirti žaidžiant su Argentinos ir Brazilijos rinktinėmis. Būtent po sekmadienį įvykusio mačo su brazilais J. Kazlauskas ir paskelbė galutinį nacionalinės ekipos dvyliktuką. Dėl traumos komandą paliko Edgaras Ulanovas, o jo vietą užėmė „rezervinis“ žaidėjas V. Kariniauskas.
„Po paskutinių kontrolinių rungtynių itin daug diskusijų sukėlė V. Kariniausko patekimas į rinktinę tiesiai iš antrosios Graikijos lygos. Ar, jūsų nuomone, šis krepšininkas buvo to vertas?“, – Krepšinis.lt paklausė T. Pačėso.
– Kažkiek V. Kariniauską pažįstu, tačiau ar jis pajėgus padėti komandai, parodys tik tikros rungtynės. Daug kas tikėjosi, kad galimybę gaus Mindaugas Girdžiūnas: galbūt treneriui netiko toks žaidėjo braižas, čia tik trenerio atsakomybė ir sprendimas. Kol kas sėkmė lydėdavo, nepaisant to, kokį dvyliktuką J. Kazlauskas išsiveždavo. Treneriai viso pasirengimo metu stebėjo žaidėjus, viską matė iš vidaus, todėl situaciją žino geriausiai. Kol kas sunku pasakyti, ar tai geras, ar nelabai vykęs sprendimas.
Žiūrint iš kitos pusės, abejoju, ar 11-12 žaidėjai šitoje rinktinėje turi didelę reikšmę. Tiksliau tariant, nelabai turi. Visiems aišku, kad jie negaus laiko žaisti ir bus tik treniruočių partneriai – komandos dalis su labai ribotomis galimybėmis ir tik tikėtinu pasirodymu aikštėje. Ne kartą tai matėme J. Kazlausko žaidimo schemose. Pakartosiu, kad tai buvo trenerio sprendimas ir atsakomybė – jam atrodė, kad tas žaidėjas, galbūt esant kažkokiai Edgaro Ulanovo traumai, gali atnešti daugiau naudos, tapti M. Kalniečio dubleriu. V. Kariniauskas aukštas, neblogai valdo kamuolį, neblogai mato aikštę, bet augti dar daug reikia... Galbūt tai bus tramplinas jo karjeroje.
– Kaip vertinate buvusio savo auklėtinio Ado Juškevičiaus pasirodymą?
– Įžaidėjo pozicijoje jam tikrai sekėsi sunkokai. Manau, Adas padarė klaidą nutraukęs kontraktą su „Lietuvos rytu“. Jis dabar galbūt jaučia įtampą, mano, kad reikia žaisti kuo geriau, kad gautų pasiūlymą iš norimos komandos. Jis pats sau daro spaudimą, galbūt tai jam trukdo atsiskleisti ir galvoti vien tik apie rinktinę. Aš asmeniškai buvau patenkintas juo, kaip žaidė atakuojančiu gynėju, jis daug dirbo, padarė šiokią tokią pažangą ir džiaugiuosi, kad pateko į galutinį dvyliktuką.
– Kokį įspūdį apskritai paliko Lietuvos rinktinės pasirengimo Rio de Žaneirui procesas, kas nustebino?
– Įspūdžiai išties neblogi. Kai kurie žaidėjai dar nėra optimalios formos, tačiau komanda atrodo kovingai. Labiausiai džiugina Mantas Kalnietis ir jo forma – būtų labai gerai, kad jis toks išliktų iki pat žaidynių,ir tikėtina, kad taip bus – laiko jau visai nedaug. Turime po keletą ryškių žaidėjų kiekvienoje pozicijoje, kuriais treneris pasitiki, o kiti irgi neblogi – treneris bent jau per kontrolines rungtynes jiems suteikdavo šansą. Nudžiugino Marius Grigonis, kuris rodo „kietą“, nieko nebijantį būdą.
Domantas Sabonis neblogai tinka prie bendro vaizdo, turi gerą kūną. Metimų ir pelnomų taškų iš jo pernelyg daug tikėtis nereikia, bet savo jaunatviškumu, azartu jis duoda daug. Greitai kerta po užtvaros, nebijo žaisti vienas prieš vieną, bus geras Pauliaus Jankūno dubleris. Žinoma, oficialios varžybos jau bus veteranų laikas, todėl nėra aišku, ar jaunimu treneris pasitikės ir žaidynėse. Tačiau, bet kuriuo atveju, vaizdas neblogas.
– Užsienio ekspertai vieningai tvirtina, kad didžiausia Lietuvos rinktinės jėga – Jonas Valančiūnas. Ar nebus taip, kad daugelis atakų bus rengiama būtent per Toronto „Raptors“ aukštaūgį?
– Na... Gali būti visko, ypač žinant J. Kazlausko metodiką ir stilių. Tačiau svarbiausia, kad viskas pasiteisintų. Kaip sakė NBA legenda Philas Jacksonas, galime bumbsėti kamuolį kad ir 30 sekundžių, bet esmė, kad laimėtume. Istorijoje lieka titulai ir pasiekimai, o ne žaidimo braižas. Blogiausiu atveju, Jonas Mačiulis galės griebti kamuolį ir vienas vėl tempti visus ant savo pečių (juokiasi).
– Mačai su Pietų Amerikos komandomis nebuvo lengvi – žaidėjai ir netgi treneriai išsimušė iš pusiausvyros, pralaimėjome ir Argentinai, ir Brazilijai. Ar tai – neparankūs varžovai mūsų rinktinei?
– Manau, pralaimėjimus lėmė tiek varžovų charakteris ir specifika, tiek faktas, kad tai buvo kontrolinės rungtynės. Varžovai individualiai stiprūs, techniški, o tai mums neparanku. Kaip, pavyzdžiui, ir prancūzai, kurių gretose yra daug augalotų ir atletiškų krepšininkų. Mes tokias komandas turime įveikti susitelkimu, galva ir mąstymu. Žinoma, rungtynės su Argentina dar neparodė tikrojo vaizdo. Vyko aklimatizacijos procesas.
O geras brazilų žaidimas pasirengimo cikle nestebina – komandoje yra ne vienas NBA žaidėjas, o kiek jų dar nežaidžia... Visgi, žiūrėdamas mačą su Brazilija, pastebėjau ir pozityvių dalykų – mes nebandėme spręsti problemų pavieniui. Ieškome perdavimų, žaidžiame komandiškai, ir tuo skiriamės nuo Pietų Amerikos komandų. Jos, atsiradus sunkesniems momentams, viską bando spręsti individualiai, o tai yra mūsų pranašumas ir pavieniai jų veiksmai mums gali duoti tik naudos.
– Ispanija, Brazilija, Kroatija, Argentina, Nigerija ir Lietuva. Grupė, nepagražinant, žiauriai stipri. Ko realiai galima tikėtis iš komandos ir koks, jūsų nuomone, būtų geras rezultatas žaidynėse?
– Taip, grupė – ne dovanėlė. Gerai bent tiek, kad nigeriečių sudėtis pabyrėjo ir nebus kelių NBA žaidėjų. Žiūrėsime, kokia bus kroatų forma, kurie šiemet jau turėjo vieną rimtą atrankos turnyrą. Brazilus jau matėme, su jais bus nelengva susitvarkyti psichologiškai. Privalėsime priversti juos žaisti po vieną, o patys išlikti komandiški. Ispanus du kartus įveikėme pasirengime, tačiau tai tikrai nereiškia, kad laimėsime ir trečią kartą. Tai – patyrusi ir individualiai itin pajėgi komanda. Taip pat ir su Argentina – pralaimėjome, bet nereiškia kad ir vėl pralaimėsime.
Su brazilais galbūt būtų parankiau žaisti vėliau, o ne pirmas rungtynes – tada, kai jų patyrę ir ne patys jauniausi lyderiai Leandro Barbosa ar Marcelinho Huertas bus pavargę. Žiūrint iš kitos pusės, vėliau žaisime su ispanais, kuomet nuovargį jau jaus Pau Gasolis. Visur yra savų pliusų ir savų minusų. Bet kuriuo atveju, forma žadanti daug ir pliusų matau daugiau nei minusų. Lietuva visada siekia medalių, tačiau manau, kad patekimas į ketvertuką būtų geras rezultatas. Nepatekimas? Sunku vertinti. Žinant mūsų krepšinio istoriją ir charakterį, aštuntukas daugelio netenkintų. Tačiau gali būti visko.
– Kaip sekasi ieškoti klubo Antanui Kavaliauskui, kurio išlaikyti „Lietuvos ryto“ komandai nepavyks dėl finansinės situacijos?
– Dirbame, ieškome, bet kol kas nieko naujo. Norėtųsi rasti vietą, kurioje Antanas gautų daugiau laiko pasireikšti, bet naujienų nėra. Kažkaip bandysime išgyventi.