Roje Stona tapo bene didžiausiu Paryžiaus žaidynių išsišokėliu lengvosios atletikos varžybose, trečiadienį pirmą kartą olimpiadų istorijoje nusviedęs diską tiesiai ant simbolinės 70 m žymos.
Vos prieš kelias minutes pasaulio rekordininkui M. Aleknai iki jos tebuvo pritrūkę 3 cm, o tribūnoje įvykius sekęs Mykolo tėvas Virgilijus ką tik buvo paplojęs sūnui už po 20 metų perimtą olimpinį rekordą.
Net ir trečią vietą užėmęs australas Matthew Denny, numetęs 69,31 m, praeityje 9 atvejais iš 10 būtų tapęs olimpiniu čempionu.
„Kas čia buvo?.. Istorija. Tikrai tikėjausi, kad su savo rezultatu būsiu šešete. Bet atėjo vyrai ir sutrypė viską. Žiūrėkite, trečia vieta – virš 69 m... Kosmosas, kas čia įvyko. Du atletai vienas po kito gerino olimpinį rekordą. Ir su olimpiniu rekordu nelaimėti olimpiados?!
Džiaugiuosi, kad buvau istorijos liudininkas. Žemai lenkiuosi prieš Mykolą dėl to, ką jis atlaikė, spaudė rezultatą iki galo. Šaunuolis, dar kartą parodė, kad vertas tų medalių. Turėtų būti trys aukso apdovanojimai šitiems vyrams, vienodos spalvos. Jie yra didvyriai“, – sunkiai nustygdamas vietoje komentavo A. Gudžius.
Trečiame olimpiniame finale įrankį laidęs lengvaatletis pats užėmė aštuntą vietą.
Pasirodymą jis pradėjo švystelėdamas 66,45 m, pabaigė – 66,55 m. Tai ir buvo geriausi 33-ejų veterano metimai.
Po pirmadienio atrankos varžybų, kuriose buvo dešimtas, A. Gudžius garsiai tikėjosi įdomaus finalo, bet realybė pranoko bet kokią fantaziją.
Vaclovo Kidyko auklėtinis juokais net prakalbo, kad po tokio vakaro kartu su kitais vyresnės kartos disko metikais turėtų pasiieškoti naujo užsiėmimo, nes dabar šiame sektoriuje jiems nebėra ką veikti.
– Ką nors žinojote apie naująjį olimpinį čempioną? – buvo paklaustas A. Gudžius
– Nieko negaliu pasakyti, pirmą kartą varžybose sutikau. Buvau girdėjęs, bet kartu mėtyti nebuvo tekę. O jei ir buvo, tai neatsimenu. Kosmosas.
– Ar esate patenkintas savo galutiniu rezultatu?
– Padariau, ką žadėjau. Sakiau, kad draskysiuosi, tikrai tą padariau. Neatsitraukiau nė per nago juodymą. Pridėjau pustrečio metro lyginant su kvalifikacija, vertinu 9 balais iš 10. Juk kiek šį sezoną buvo sunkumų... Treniruotėse štangos ant pečių nedėjau jau gerus tris mėnesius. Patenkintas tuo, ką pavyko išspausti. Dar labiau būčiau patenkintas, jei būčiau metru toliau numetęs – teoriškai buvo galima.
– Apie ką po finalo pabaigos kalbėjotės su Tokijo čempionu Danieliu Stahliu?
– Sakėme, kad jei ir toliau taip kolegos mėtys, koks tikslas mums važiuoti į varžybas (juokiasi – „Delfi“). Nesąmonė tokie rezultatai, olimpinis normatyvas tuoj bus 70 metrų. Nebesuprantu, kur juda disko metimas.
Džiaugiuosi, reikia nukelti kepurę. Žinoma, sportuoti šiandien niekas nemesime. Nemanau, kad Lietuvai buvo blogai turėti du atstovus olimpiniame disko metimo finale. O šiems prizininkams linkiu toliau stumti visus rekordus į priekį.
– Ar M. Aleknos rezultatas atitiko lūkesčius, ar tikėjotės dar tolimesnio metimo?
– Mano galva, jis numetė 70 metrų. Ar 70, ar 69,97 m – tai yra lygiai tas pats. Kur teisėjas žymeklį padės, kur žolytė palenkta, kaip lazerį nukreipsi – tokios paklaidos yra laimės dalykas. Aš pasaulio čempionatą laimėjau lygiai taip pat, dviem centimetrais. Aš manau, Mykolas jaunas, turi laiko. Pasiims Los Andžele, kas jam priklauso.
– R. Stona iki šiol buvo metęs daugiausiai 69,05 m, bet darė tai pučiant Oklahomos vėjams, kurie padėjo ir M. Aleknai gerinti planetos rekordą.
– Žinote, gali būti nors ir tornadas – duočiau žmogui diską ir liepčiau mesti, jis gi nepridėtų kažin kiek. Ir niekas nepridėtų. Mes nežinome, ar tose varžybose R. Stonai apskritai vėjas buvo palankus. Tiesiog ruošėsi varžyboms ir parodė, kad yra pasiruošęs. Lygiai kaip ir Mykolas. Tiesiog šitie vyrai yra titanai, tokių istorijoje nebuvo. Aš nežinau, ką jie atrado, kokias technikos paslaptis – gal kada nors ir man papasakos.
– Kaip reagavote į R. Stonos stebuklingą metimą?
– Turėjau mesti po jo. Dar skaudėjo nugarą, kelį, bet pradėjau juoktis. Atėjo vyrukas, kuris prieš tai metė mažiau už mane, ir bam! Pasigerino 4 metrais. Ne, ačiū... Buvo sunku fiziškai, psichologiškai ir visaip, kaip tik įmanoma.
– Po atrankos sakėte finale varysiantis taip, kad reikės išnešti neštuvais. Iš tiesų viską skauda?
– Po trečio bandymo nebežinojau, kaip reikės toliau mesti. Buvo visiški batai, galvojau kelis mėginimus išvis praleisti. Šiaip taip išsijudinau ir paskutiniu metimu jau atidaviau viską, ką turėjau.
Pabandžiau užkurti publiką, ji mane palaikė. Tribūnose lietuviai rėkė per kiekvieną metimą, skatino. Galvojau apie sūnų ir dukrą, kurie žiūrėjo namuose prie televizoriaus, tribūnose buvo žmona. Visa tai susidėjo – šitie rezultatai vien iš emocijų, o ne fizinio pasiruošimo. Atidaviau viską, ką galėjau.
– Kokie artimiausi jūsų planai?
– Turėčiau važiuoti į Deimantinės lygos etapą Romoje, paskui – į finalą. Bet per artimiausią savaitę nuspręsiu, ką daryti. Gal šį sezoną išvis daugiau nebesitreniruosiu. Tikrai blogai yra. Žinau, kad grįžus namo gydytojai kvailiu išvadins. Jau ir prieš tai ragino stabdyti arklius, bet aš nenorėjau pasiduoti žinodamas, kad tai gali būti paskutinės mano olimpinės žaidynės. Kad paskui nereikėtų gailėtis, jog kažko nepadariau.
– Turite nugaros išvaržą?
– Dvi. Ir nejuokauju...