Prieš tris savaites niekas Rusijoje nesuko galvos dėl to, kaip įveikti ispanus – klausimas buvo, kaip reikės nugalėti Saudo Arabiją ar Egiptą.
Per dvejus S. Čerčesovo vadovavimo metus pasaulio čempionato šeimininkai nusirito į rekordines žemumas FIFA reitinge, tad 54-erių specialistas buvo tarsi mirtininkas, kuriam jau paskirta egzekucijos data.
Pirmenybėms prasidėjus viskas apsivertė aukštyn kojomis. Ir jei istorinį patekimą į atkrintamąsias varžybas galima nurašyti palankiems burtams, pergalės prieš žvaigždėmis nusėtą Ispaniją net pačioje Rusijoje laukė nebent užkietėję optimistai.
Regis, S. Čerčesovas net per 120 minučių trukmės dvikovą ir ją sekusią 11 m baudinių seriją Maskvoje nepamiršo, kokį spaudimą turėjo atlaikyti prieš čempionatą.
Ištaikęs progą jis pertraukė oficialią spaudos konferenciją po rungtynių, kreipdamasis į salėje sėdintį žmogų.
„Lorenzo, tai tavo pergalė, ne mano“, – pasakė treneris ir išskleidė Rusijos rinktinės marškinėlius su Lorenzo de Chosica pavarde ir žaidėjų autografais.
Po akimirkos ant pakylos prisistatė ir pats Lorenzo, apsikeitęs bučiniais su S. Čerčesovu.
Tai – Maskvoje gyvenantis ispanų kalbos dėstytojas iš Peru, rašantis futbolo temomis tiek savo gimtinės, tiek Rusijos žiniasklaidos priemonėms. Jis per kiekvieną spaudos konferenciją reikšdavo palaikymą Rusijos rinktinei ir spėjo, kad ji pateks tarp geriausių čempionato komandų.
Nors pats S. Čerčesovas nepaaiškino šio gesto potekstės, veikiausiai ją garsiai ištarė Lorenzo.
„Gaila, kad rusų žurnalistai netikėjo komanda, svarstė, ar ji iškovos bent vieną pergalę. Bet ji nugalėjo pačią Ispaniją!“ – rusų kalba dėstė netikėtas spaudos konferencijos svečias.
„Lorenzo, jeigu dar būtų pora tokių kaip tu, tikrai taptume čempionais“, – replikavo S. Čerčesovas.
Apie titulą treneris kol kas gali tik juokauti, bet lygiai taip pat nerealiai dar prieš dieną atrodė ir šeimininkų pergalė aštuntfinalyje.
Ją rusai pasiekė sužaidę mažiausiai futbolo šiame čempionate. Net 0:3 Urugvajui pralaimėtose paskutinėse grupės rungtynėse, kurių didžiumą teko verstis be pašalinto žaidėjo, S. Čerčesovo auklėtiniai ilgiau kontroliavo kamuolį ir surezgė daugiau pozicinių atakų.
Lužnikų stadione tarp užsienio žurnalistų po mačo pasklido anekdotas: „Raudonąją furiją“ eliminavo komanda, neperėjusi aikštės vidurio.
Ispanai turėjo net 75 proc. teritorinę persvarą, pirmieji šiame čempionate atliko daugiau nei tūkstantį tikslių perdavimų (penkis kartus daugiau negu rusai), smūgiavo 26 kartus.
Skaičiai – įspūdingi, ir vis dėlto nepasakantys beveik nieko. Mat išmonės, kaip perdavimų karuselę išsukti iki realaus pavojaus, Pirėnų komandai trūko, o rusų vartininkui Igoriui Akinfejevui tik kelis kartus teko demonstruoti savo talentą gelbėjant komandą. Ir vienintelį įvartį į savo vartus įsimušė Sergejus Ignaševičius.
Barseloniškosios „tiki-taka“ žaidimo sistemos, kuri vis dar artima Ispanijos rinktinei, šlovės laikai nenumaldomai grimzta į praeitį, nes vis daugiau komandų perpranta, kaip žaisti su tokiais varžovais. Vaistas gali būti kartaus skonio, užtat veiksmingas.
Pragmatiškas S. Čerčesovas pakeitė savo įprastą išsidėstymą ir paaukojo vieną saugą, sustiprindamas gynybos grandį penktu žaidėju. Priekyje kontratakoms reikalingų sprinterių Rusija neturi, bet pravertė Artiomo Dziubos centimetrai. Aukštaūgis puolėjas laimėjo daugybę oro dvikovų, tik šalia neatsirasdavo kamuolį priimti galinčių komandos draugų. Vis dėlto būtent po jo smūgio galva kamuolys kliudė aukštai iškeltą Gerardo Pique ranką, o paskirtą 11 m baudinį realizavo pats A. Dziuba.
Antroje rungtynių dalyje ir pratęsimo metu – kaip atvirai pripažino I. Akinfejevas – rusai užsidarė savo baudos aikštelės prieigose ir laukė baudinių serijos, laikydami ją daugiausiai vilčių teikiančiu būdu nugalėti ispanus.
„Galbūt jau pamiršote, bet prieš dešimt metų Europos čempionate bandėme su Ispanija žaisti jų stiliumi. Ir jie du kartus mus nugalėjo – 4:1 ir 3:0. Manau, pasirinkome teisingą taktiką“, – apibendrino S. Čerčesovas.
Įsikandęs savo laikėsi ir jo tiesioginis oponentas Fernando Hierro.
„Turėjome labai aiškų identitetą. Bandėme išvengti baudinių serijos, bet sunku užpulti varžovus, kai visi 11 jų žaidėjų ginasi savoje aikštės pusėje. Futbole riba tarp pergalės ir pralaimėjimo kartais būna labai siaura. Tiesiog pritrūko sėkmės“, – teisinosi 50-metis specialistas.
O Ispanijos futbolo federacijos prezidentui Luisui Rubialesui prireikė teisintis dėl vienos didžiausių turnyro kontroversijų. Po aštuntfinalio atėjęs pabendrauti su tautiečiais žurnalistais, L. Rubialesas dešimt minučių gynė sprendimą varžybų išvakarėse atleisti už akių sutartį su Madrido „Real“ klubu pasirašiusį Juleną Lopetegui, kurio vadovaujama Ispanijos komanda per 20 rungtynių nepatyrė nė vieno pralaimėjimo.
Be pralaimėjimų ispanai palieka ir Rusiją. Bet toks ankstyvas pasitraukimas – vis tiek nesėkmė, dėl kurios miglos gaubia anksčiau rinktinės sporto direktoriaus pareigas ėjusio F. Hierro ateitį. Nei pats specialistas, nei federacijos prezidentas nieko konkretaus šiuo klausimu nepasakė.
Užtat apie karjeros nacionalinėje ekipoje pabaigą pranešė Andresas Iniesta. 34-erių saugas rinktinei atidavė 12 metų ir buvo vienas kertinių jos žaidėjų. Būtent jo įvartis pratęsimo metu 2010-ųjų pirmenybių finale atnešė Ispanijai vienintelį pasaulio čempionų titulą.
Paskutinėse savo rungtynėse A. Iniesta žaidė mažiau nei įprasta, nes treneris jį į aikštę pirmą kartą šiame čempionate išleido tik po keitimo. Tuo užsitraukdamas daug klausimų po rungtynių, į kuriuos tiesių atsakymų taip pat nepateikė.
Spėjama, kad rinktinę paliks ir kitas ilgametis jos ramstis bei 2010 metų planetos čempionas G. Pique. 31-erių gynėjas dar metų pradžioje teigė, kad po viešnagės Rusijoje atsisveikins su „Raudonąja furija“.
Tuo metu S. Čerčesovo auklėtinių liepos 7 d. Sočyje laukia ketvirtfinalis su Kroatija, taip pat po 11 m baudinių serijos pranokusia Daniją.
Pasak trenerio, padėti komandai veikiausiai negalės kojos skausmų kamuojamas krašto gynėjas Jurijus Žirkovas, kuris aštuntfinalyje rungtyniavo tik vieną kėlinį.