Nacionalinės komandos strategas galėjo prisiminti ir šešerių anūkę Emiliją, kuri tądien pradėjo savo paskutinius mokslo metus darželyje. Jos jaunesnysis brolis Benediktas, mama Miglė, dar visai mažytė pusseserė Adelė, šios mama Jurgita ir jauniausios kartos senelė Otilija – tai pagrindinė J. Kazlausko palaikymo komanda, po pasaulio čempionato rungtynių siunčianti labų dienų į Ispaniją Lietuvos rinktinės vairininkui.
Tik išsikalbėti su namiškiais 59-erių treneris paprastai neturi kada. O ir artimieji puikiai supranta, kaip jaučiasi žmogus, kurio kiekvieną žingsnį reikliai seka trys milijonai porų akių. J. Kazlauskas kvietė žmoną vykti į Gran Kanariją, bet ši tik numojo ranka.
„Sakė: tu vis tiek dirbsi, nervinsies, ką aš ten tau trukdysiu“, – paaiškino specialistas.
Išskirtiniame interviu DELFI vienas geriausių visų laikų Lietuvos trenerių pasakojo apie viską – nuo buksuojančio rinktinės žaidimo, įžaidėjų, kylančių žvaigždžių charakterio, Šarūno Marčiulionio ryžto, teisėjų iki savo ateities planų ir sodybos Švenčionių rajone.
Įprastai J. Kazlauskas pasako tiek, kiek laiko reikalinga. Šįsyk Lietuvos rinktinės vedlys nusprendė kalbėti be daugtaškių.
– Prieš išvykdamas į Ispaniją tiesiai nepasakėte, kokius lūkesčius pats siejate su pasaulio čempionatu. Kaip į šį klausimą atsakytumėte dabar? – DELFI paklausė J. Kazlausko
– Apie tuos lūkesčius reikia kalbėti platesniame kontekste. Jau pernai šnekėjome apie kartų kaitą Lietuvos rinktinėje, norėjome kuo švelniau pereiti tą procesą. Iš dalies mums pasisekė, užėmėme antrą vietą Europos čempionate. Pelnytas medalis, kaip visada, vėl įpareigojo – visa Lietuva laukia tik aukščiausių apdovanojimų. Užsimiršo ta kartų kaita, vyresnių žaidėjų sveikatos problemos ir taip toliau.
Mintyse visada keliu sau aukščiausius tikslus, bet nemėgstu apie juos kalbėti garsiai, kadangi tai sukelia įtampą žaidėjams. Nori nenori, jie skaito žiniasklaidą. Tada ima atrodyti, kad visas gyvenimas apsivers aukštyn kojomis, jei pralaimėsi kažkokias rungtynes.
Pasirengimo ciklo metu žaidėme neblogai – bent jau tikrai ne prasčiau nei pernai. Žaidėjai pradėjo geriau suprasti vieni kitus, susižaidė. Paskui Manto Kalniečio trauma mus labai išmušė iš ritmo. Maža to, kad didžiausią problemą ir taip turime toje pozicijoje, dar praradome geriausią žaidėją. Mantas apskritai yra komandos siela ir aikštėje, ir rūbinėje.
Išėjo taip, kad nors atakuojančio gynėjo pozicijoje padėtis nėra ypatingai gera, mes dar iš jos permetėme dalį pajėgumų į įžaidėjo poziciją. Kai kurie krepšininkai dabar žaidžia ne ten ir ne taip, kaip įpratę. Žinoma, tai mus kažkiek klampina, skandina, ir mes nedemonstruojame to, ko visi laukia ir nori. Bet gyvenimas mane išmokė vienos tiesos: negraži pergalė yra geriau už gražų pralaimėjimą. Stengiamės išnaudoti savo kozirį – priekinę liniją, todėl krepšinis nėra gražus akiai. Mes negalime labai greitai bėgti, nes paprasčiausiai neturime žaidėjų, kurie greitai pervestų kamuolį, nedarytų klaidų aikštės viduryje. Turime ramiai pereiti į varžovų pusę, gerai išsidėstyti, kad priešininkai negalėtų padvigubinti gynybos prieš atakuojantį žaidėją ir taip toliau.
Pirmos dvejos rungtynės mūsų jauniesiems – Adui Juškevičiui ir Šarūnui Vasiliauskui – buvo labai sunkus išbandymas. A. Juškevičius jį įveikė geriau, Š. Vasiliauskui buvo sudėtingiau. Bet pateiksiu vieną pavyzdį. Jei pamenate, 1992 metais Jugoslavijos futbolo rinktinė buvo išbraukta iš Europos čempionato, o vietoje jos pakviesti danai ėmė ir laimėjo. Psichologinis faktorius yra labai svarbus, ir sunku pasakyti, kaip bus toliau. Jie turi įrodyti, ko yra verti.
Kažko jums prižadėti ir apgaudinėti aš nenoriu. Prie Manto pridėkime ir kitas netektis: Liną Kleizą, Robertą Javtoką. Nėra taip lengva. Mes tikrai esame pažeidžiami, bet stengiamės, dirbame. Matysime, kiek toli eisime.
– Iškart po praėjusio Europos čempionato sakėte, kad 2014 metų pasaulio pirmenybės bus proga bandyti jaunimą ir ruoštis 2016 metų olimpinėms žaidynėms. Dabar apie tai jau niekas negalvoja?
– Taip, aš tiesiog nedrįstu Lietuvai to sakyti. Žiūrint plačiau, pats geriausias dalykas – išbandyti jaunus žaidėjus. Bet tik pamėgink tu su rinktine kažką bandyti. Visi reikalauja tik kraujo ir medalių. Tie, kurie patyrę, buvę tokiose situacijose, su spaudimu susitvarko lengviau. Bet jaunus žaidėjus jis slegia stipriai.
– Jūsų gyvenime yra buvę situacijų, kuomet per vieną vakarą taip sugriūtų visi išankstiniai planai, kaip nutiko Zagrebe M. Kalniečiui įsirėžus į Ante Tomičių?
– Taip. Man taip buvo dirbant Graikijos rinktinėje. Pirmą sezoną pasiruošėme neblogai, laimėjome bronzos medalius Europos čempionate (2009-ais – DELFI). Antrais metais pasiruošėme dar geriau, į rinktinę grįžo Dimitris Diamantidis – atrodė, kad tapome išties galinga komanda. Laimėjome berods visas draugiškas rungtynes, o paskutines žaidėme su amerikiečiais Atėnuose. Ir tada Sofoklis Schortsanitis imitavo traumą, kurios nebuvo.
Tuo metu Ioannis Bourousis gydėsi rankos lūžį, ir likę be vidurio puolėjo amerikiečiams pralaimėjome 30 taškų. Bet komandą pažeidė ne tiek tas pralaimėjimas, kiek pleištas, atsiradęs tarp S. Schortsaničio ir likusių žaidėjų. Kitą dieną išskridome į pasaulio čempionatą, todėl laiko tvarkyti šitą problemą nebebuvo. Pirmenybėse Turkijoje žaidėme neblogai, nedaug pralaimėjome ketvirtfinalyje ispanams, bet vis tiek pasirodėme ne taip, kaip buvo galima.
– O dar kadaise esate sakęs, kad treniruoti užsienio rinktinę paprasčiau...
– Ne, taip nėra. Anaiptol. Privalumas tas, kad nemokėdamas kalbos nežinai, ką spauda rašo. Bet lygiai taip pat nesupranti, ką tarpusavyje kalba krepšininkai. Nežinai, kada įsikišti, kada kyla kivirčas, kada jie tik juokauja. Visiškai kitaip reaguoji į situacijas ir kai ko negali užglaistyti.
Lietuvoje – daug paprasčiau. Viską žinai, viską supranti, gali daugiau ir pajuokauti, ir paglostyti. Psichologija veikia žymiai geriau. Nesvarbu, kad krepšininkai – galingi vyrai, sportininkai. Kita vertus, neatsimenu, kada Lietuvos rinktinėje buvo problemų dėl vidinės atmosferos, nors dirbu jau aštuntus metus. Vyrai noriai atvažiuoja, jei susipyksta – penkias minutes pasiginčija ir vėl susitaiko. Duok Dieve, kitur taip būtų.
– Jei Lietuvos rinktinė rungtynėse su Meksika ir Angola, jūsų žodžiais, skendo, bet jūra nebuvo labai gili, kaip seksis išplaukti susidūrus su stipresnėmis ekipomis?
– Pamatysime. Pirmose dvikovose buvo labai daug jėgos žaidimo, kas mums neparanku. Jeigu esi aukštesnis ir techniškesnis, geriau, kai teisėjai neleidžia tavęs apkabinti ir laikyti. Priešingu atveju, jėgos susilygina.
Šiaip vengiama kalbėti apie teisėjavimą, bet aš manau, kad taip daryti negerai. Būna ir labai gero, ir labai blogo teisėjavimo. Požiūris, kad kritikuoti arbitro negalima, nes jis kada nors suves sąskaitas, nėra teisingas.
Pirmuose dviejuose mūsų mačuose šiame čempionate teisėjavimas buvo geras, nes nebuvo sukčiavimo. Deja, pasitaiko dar ir to. Reikalas tas, kad čia suvažiavę teisėjai iš viso pasaulio, ir kiekvienas savaip įpratęs traktuoti taisykles. Vienaip teisėjaujama Graikijoje, kitaip – Ispanijoje, o ką bekalbėti apie kokią nors Venesuelą ar panašiai. Mūsų rungtynėse su Angola dirbo arbitrai iš Kazachstano, Puerto Riko ir Dominikos Respublikos. Jie tikrai nesukčiavo, bet teisėjavimas buvo sunkiai suprantamas. Negali būti taip, kad kiekvienose čempionato rungtynėse žaidėjai turi prisitaikyti vis prie naujo taisyklių interpretavimo. O dabar būna taip, jog teisėjavimas keičiasi netgi rungtynių metu.
Manau, FIBA turi pradėti apie tai kalbėti. Reikėtų bent jau suvienodinti krepšinio taisykles pasaulyje, nes NBA žaidžiama vienaip, Eurolygoje – kitaip, FIBA varžybose – trečiaip. Futbolui labai gerai, kad taisyklės nesikeičia jau šimtą metų, o pas mus – kone kiekvienais metais kažkas nauja.
– Kokios Slovėnijos ir Australijos rinktinių, kurios taip pat taikosi į pirmą vietą D grupėje, stipriosios pusės?
– Kaip matėte, slovėnai turi tai, ko neturime mes: jų perimetro grandis – geriausia pogrupyje. Daug lygiaverčių žaidėjų, kurie ir pataiko iš toli, ir gali prasiveržti. Juos sugaudyti labai sunku – nesisekė netgi australams. Mes – stipresni, o jie – techniškesni.
Pati Australija – talentinga komanda, kuriai, kaip ir mums, iš dalies nepasisekė. Jei būtų prisijungę dar keli žaidėjai, ekipa būtų labai galinga ir galėtų kautis dėl medalių. Bet ir dabar ji bet kada gali iššauti. Australai turi ir greitą puolimą, ir snaiperių, ir jėgos po krepšiais. Jie žaidžia sau būdingą žaidimą „bėk ir mesk“ stiliumi. Jeigu pataikys, bus sunkiai sustabdomi.
– Kaip įvertintumėte Lietuvos rinktinės naujokų debiutą pasaulio čempionate?
– Per visą pasiruošimą, įskaitant treniruotes, Š. Vasiliauskas geriau valdė komandą. Bet tada jis nejautė tokios įtampos, nes priešakyje jo visada būdavo Mantas. Jei Mantas žaidžia 25-30 minučių, keletą kartų po 5 minutes išbėgti jo pavaduoti yra vienas dalykas. Visiškai kas kita, kuomet nuo pat pradžių turi vadovauti žaidimui. Be abejonės, Š. Vasiliauskui trūksta atletiškumo įvykdyti užduotis ir parodyti savo talentą.
Adas yra daugiau atakuojantis gynėjas ir įžaidėjo pozicijoje gali žaisti ne per daugiausiai. Kaip atakuojantis gynėjas, savo vaidmenį jis atliko. Kaip įžaidėjas – norisi geresnio pasirodymo.
– Vis dėlto kol kas labiau pasitikite A. Juškevičiumi?
– Adas yra stipresnis, jis neturi tiek problemų gynyboje. Šarūnui reikia drąsos, kad vėl paimtų vadeles į savo rankas. Jis turi stiprių pusių: greitus prasiveržimus, metimą. Ir nereikia daryti klaidų lygioje vietoje. Bet jos – suprantamos.
Kiek aš prisimenu, nebuvo nė vieno žaidėjo, kuris patekęs į rinktinę iš karto rungtyniaudavo be klaidų. Bent jau aš tokių neatsimenu. Galbūt tik Sabas (Arvydas Sabonis – DELFI) neturėjo pereinamojo laikotarpio. O daugiau visi klydo, sėdėjo ant suolo, nervinosi. Ir Šarūnas Jasikevičius, ir Šarūnas Marčiulionis, ir Saulius Štombergas – atsimenu, kadaise per jį ir rungtynių esame pralaimėję. O paskui jie užaugo puikiais krepšininkais.
– Ar Š. Vasiliauskas ir A. Juškevičius gali pasekti jų pėdomis?
– Viskas priklausys nuo jų ambicijų, ego, noro darbuotis. Nėra taip: panorėjau ir būsiu.
– Kas džiugina vertinant rinktinės senbuvių žaidimą?
– Turime žiūrėti į priekį, todėl daug leidžiame žaisti Jonui Valančiūnui ir Donatui Motiejūnui. Nebėra kaip pernai. Jie – jauni, galingi, talentingi vyrai. Jų žaidimas daugiau ar mažiau tenkina, tik jiems reikia didesnės įžaidėjų pagalbos, savalaikių perdavimų į tam tikras vietas, ko dar labai trūksta. Visiškai tenkina Darjušo Lavrinovičiaus žaidimas: kai jis aikštėje, kiekvieną minutę į mūsų kišenę krenta taškai. Paulius Jankūnas, Jonas Mačiulis solidžiai atrodo, Simas Jasaitis labai padeda, jau nekalbu apie Renaldą Seibutį ir Martyną Pocių – jiems reikia rungtyniauti ne tik savo pozicijoje. Tad jei tie du jauni vyrai (Š. Vasiliauskas ir A. Juškevičius – DELFI) labiau padėtų, mes greičiau parodytume savo veidą.
– J. Valančiūnas, D. Motiejūnas ir Mindaugas Kuzminskas jau dabar galėtų didelę rungtynių dalį žaisti viename penkete?
– Aš labai to noriu. M. Kuzminskas dar kartais sudreifuoja dėl savo gero, per minkšto charakterio. Bet jis – neeilinis talentas. Aš jam tiesiai pasakiau: tu su savo duomenimis turi būti NBA, o dabar triniesi Malagoje („Unicaja“ klube – DELFI), žaidi po 8 minutes. Jis turi pykti ant savęs ir ant varžovų, o ne ant tų, kurie taip pasako. Jei tai supras, Mindaugas gali labai toli eiti, nes tokių duomenų žaidėjo reikėtų labai paieškoti. Jis neturėtų užsidaryti savyje – jam reikia būti piktesniam, ir to užtektų.
Norėčiau, kad tie vyrai turėtų tokį ego, kaip kadaise Š. Marčiulionis. Jei jie turėtų, kaip vykusiai ar nevykusiai išsireiškė buvęs Kauno „Žalgirio“ savininkas Vladimiras Romanovas, Marčiulionio kiaušus, labai toli eitų.
– Kokį vaidmenį šioje rinktinėje esate palikęs Kšyštofui Lavrinovičiui, kuris kol kas pasaulio čempionate nesužaidė nė minutės?
– Matote, kai rungtynės mums klostosi sunkiai, aš negaliu panaudoti visų dvylikos žaidėjų. Kažką turiu mesti į duobę. Ir pernai taip buvo, bet tai – ne jo kaltė. Mes turime laimėti, o bandyti kiekvienam leisti pažaisti... Jeigu būtume su Mantu, muštume varžovus virš 20 taškų – galėčiau. Bet dabar žaidžiame sunkiai. Jei kažkas įsižaidžia, nebeturiu teisės tokį krepšininką sodinti ant suolo tam, kad visi išeitų į aikštę. Čia – ne draugiškos rungtynės.
– Sunku buvo pasirinkti tarp K. Lavrinovičiaus ir Artūro Gudaičio?
– Buvo momentas, kada A. Gudaitis konkuravo su Kšyštofu, bet reikia sąžiningai pasakyti, jog pasiruošimo pabaigoje jį Kšyštofas nukonkuravo. Ir čia visai neturėjo reikšmės, kad jis – brolis ar panašiai. Tačiau aš likau labai patenkintas A. Gudaičiu. Jeigu sąžiningai, jį pakvietėme į treniruočių stovyklą dėl to, jog žinojome, kad į ją vėluos D. Motiejūnas ir J. Valančiūnas. Mums buvo reikalingas žaidėjas, kuris kažkiek padėtų komandai vietoje jų. O A. Gudaitis taip viską siurbė, sėmė, taip dirbo, kad pradėjo konkuruoti su kitais. Jei prieš stovyklos pradžią manęs būtų paklausę, nebūčiau pasakęs, kad taip gali būti. Tad aš manau, kad ir jam ši vasara buvo gera, ir mums – auga dar vienas žaidėjas.
– Jūs pats dėl savo ateities apsisprendėte? Ar grįšite į Kiniją ir dirbsite ten kitą sezoną, kaip buvo numatyta sutartyje su Guangdongo „Southern Tigers“ klubu?
– Nutariau nelaukti čempionato ir nutraukiau sutartį. Pavyko tai padaryti abiejų pusių sutarimu.
– Dar turite noro važiuoti treniruoti užsienio klubą?
– Jei nutraukiau labai gerą, pelningą sutartį, vadinasi, nebenorėjau. Jei matai, kad pradedi nervintis, erzina smulkmenos, ko bevažiuoti. Aš jau tiek daug visur dirbęs, kad mane patrauktų nebent kažkas tokio. Bet nenoriu dabar apie tai kalbėti – esame sudėtingoje situacijoje, ir noriu kuo daugiau koncentruotis į reikalus pasaulio čempionate.
– Vis dėlto yra viena proga nukreipti mintis į šoną. Pasveikinote su rugsėjo pirma vyriausią anūkę Emiliją?
– Su rugsėjo pirma paprastai sveikinami pirmokai. Dukra šiandien išlydėjo ją dar tik į parengiamąją klasę.
– Su anūkais iki šiol praleisdavote mažiau laiko nei norėtumėte?
– Mano dukras užaugino žmona, už ką aš jai baisiai dėkingas. Dabar norisi bent anūkams atiduoti dėmesio. Aišku, ne visada tai pavyksta, pavyzdžiui, dvi paskutines vasaras vėl dirbau rinktinėje. Prieš tai klausėte apie darbą užsienyje. Kartais ir pagalvoji: gyvenimas bėga, o tu kažkur atskirai. Norisi būti arčiau artimųjų.
– Daugelį krepšininkų į Gran Kanariją atlydėjo antrosios pusės. Jūsų žmona Otilija – ne.
– Aš ją kviečiau, bet ji priėmė tokį sprendimą. Sakė: tu vis tiek dirbsi, nervinsies, ką aš ten trukdysiu. Aš ją suprantu. Kai vyras dirba ir nervinasi, artimiesiems sunku. Žaidėjams būna daug paprasčiau – sužaidžia rungtynes ir eina ilsėtis. O treneris analizuoja įvykusį mačą, žiūri būsimų varžovų vaizdo įrašus.
– Jums pačiam labiau patinka Gran Kanarijos saulė ir Atlanto vandenynas ar Labanoro giria?
– Čia gana gera vieta. Bet Labanore man irgi patinka. Dažnai važiuoju į sodybą, praleidžiu ten kone daugiau laiko nei Vilniuje – net ir žiemą. Matote, aš ilgai dirbau Atėnuose, Maskvoje, Pekine. Tai – didžiuliai miestai, didžiulės žmonių spūstys. Norisi ramios aplinkos, tad ten man labai gerai.
Sekite mūsų naujienas Facebooke.