Buvo neįmanoma nežinoti. V. Gerulaitis baigė karjerą likus šešeriems metams iki beprasmiškos mirties, tačiau iki paskutinės dienos buvo Amerikos žiniasklaidos akiratyje: vakarėlių mėgėjas, turtingas, gražus. Net nerodydamas gyvybės ženklų Vitas atrodė karališkai.
Matėsi kilmė. Tenisininko tėvai emigravo iš Lietuvos į JAV 1940 metais, kai į valdžią atėjo komunistai. Po keturiolikos metų gimė sūnus ir jis iš jų paveldėjo geriausius baltiškus išvaizdos bruožus.
Blondinas ilgais plaukais traukė mergaičių dėmesį dar mokykloje. Po pergalės Didžiojo kirčio turnyre jo populiarumas tarp priešingos lyties atstovių tapo absoliutus.
For his contribution and impact on the sport, we pay tribute to Vitas Gerulaitis, 2017 Gene Scott award recipient. pic.twitter.com/Tsj5K4kcOn— Tennis Hall of Fame (@TennisHalloFame) September 9, 2016
Balandžio mėnesį „Studio 54“ suėjo 40 metų. Per tą laiką legendinis klubas Manhatane matė tūkstančius atominių vakarėlių, tačiau iki šiol tik vienetai jų galėjo prilygti šėlionėms, kurias rengdavo V. Gerulaitis, rašo eurosport.ru.
Kol paprasti žmonės stovėjo mylios ilgio eilėje, tenisininkas tiesiu taikymu eidavo į pastatą su draugu Micku Jaggeriu ir dešimtimis sultingiausių damų. Naktį VIP zona virsdavo narkotikų ir pasiutusio sekso karalyste.
Ryte vaikinai atvėsdavo nuo merginų ir pradėdavo mėgstamą žaidimą: į balionus įdėdavo šiek tiek kokaino, pripūsdavo ir paleisdavo lubų link. Atsigavę jie pasiimdavo su savimi po pora išgyvenusių gražuolių ir lėkdavo į oro uostą. Ten jų laukdavo užsakomasis skrydis į bet kurią Jungtinių Amerikos Valstijų vietą.
Lietuvis linksminosi daugiau už visus, tačiau ir dirbo taip pat. „Jis ėjo iš proto kelias savaites, o paskui bausdavo save, mėnesį besitreniruodamas po aštuonias valandas per dieną“, – prisimena Johnas Lloydas, su kuriuo V. Gerulaitis susitiko „Australian Open“ finale 1977 metais.
Tracy Austin brolis Jeffas stebėjosi ne mažiau: „Jis buvo paskutinis, kuris išeidavo iš vakarėlio, tačiau ryte būdavo pirmas korte.“
Visus šėliojimus V. Gerulaitis apmokėdavo pats. „Jis buvo labai dosnus, – toliau pasakoja J. Lloydas. – Jis galėjo ilsėtis su dešimčia nepažįstamųjų, kurių iki tol niekada nebuvo matęs, tačiau pabaigoje pirmas ištraukdavo kreditinę kortelę. Girdėjau, kad jam buvo atidaryta trečia pagal dydį kreditinė linija „American Express“.“
Sportininkas pinigų negailėjo ne tik vakarėliams ir privatiems lėktuvams. Didžiausia jo aistra buvo automobiliai. Už pirmą piniginį prizą jis nusipirko „Lamborghini“.
Po trejų metų jo garaže stovėjo du „Rolls-Royce“, „Mercedes“ ir „Porsche“. „Prisimenu, jis atvažiavo kreminės spalvos kabrioletu. Plaukai plaikstėsi vėjyje, o numerio vietoje buvo parašyta Vitas G“, – autobiografijoje rašė Johnas McEnroe.
Konkurentai – žaidime. V. Gerulaitis beveik visą laiką leido Bjoerno Borgo, J. Lloydo, Jimmy Connorso, J. McEnroe draugijoje. Tarp varžybų jis supažindino juos su Andy Warholu, Liza Minnelli, M. Jaggeriu ir oficialiomis merginomis – lietuvis susitikinėjo išskirtinai tik su supermodeliais.
Turnyruose jis treniruodavosi su būsimais priešininkais. Tradicijos nebuvo atsisakyta net prieš finalą Australijoje, kai J. Lloydas suabejojo: „Esi įsitikinęs, kad tai gera mintis – apšildyti vienam kitą likus porai valandų iki Didžiojo kirčio finalo, kuriame mudu abu žaidžiame?“
V. Gerulaitis atkirto: „O ką, *****, naujo galiu sužinoti apie tavo žaidimą? Ką naujo tu sužinosi apie manąjį? Žinoma, mudu treniruosimės kartu!“
Tą finalą V. Gerulaitis laimėjo. Du kitus – su J. McEnroe JAV ir B. Borgu Prancūzijoje – pralaimėjo. Tačiau pats nepatogiausias iš draugų buvo J. Connorsas. V. Gerulaitis pralaimėjo jam šešiolika kartų iš eilės.
Po eilinio pralaimėjimo Jimmy tyčiojosi: „Kai Vitui sukaks 95 metai, atvesiu jį į kortus. Tiksliau, atvešiu – juk jis bus neįgaliojo vežimėlyje. Štai tada jis turės galimybę mane nugalėti.“
Septynioliktą mačą lietuvis laimėjo. Į spaudos konferenciją jis atėjo su buteliu šampano, o pokalbį su žurnalistais pradėjo nuo frazės: „Ir tegul tai bus pamoka mums visiems. Niekas neaploš Vito Gerulaičio 17 kartų iš eilės.“
Draugai-varžovai dažnai viešėdavo vieni pas kitus. V. Gerulaitis kviesdavosi juos į milžinišką namą Niujorke, kur gyveno su tėvais, seserimi Rūta ir teta Gracina.
Pastaroji vaišino vaikinus firmine kalakutiena: „Vitas pakvietė berniukus po treniruotės. Tą kartą kalakutiena buvo tokia puiki, specialiai ją paruošiau su traškia plutele. Tačiau McEnroe nudyrė visą odą ir suvalgė vienu kąsniu. Man norėjosi jį prilupti, kaip mažą.“
„Vitas buvo geriausias brolis, kokį tik galima įsivaizduoti“, – sako Rūta.
„Kai galvoju apie Vitą, prisimenu, kad jis tapo pirmu žmogumi, nemokamai dalinusiu raketes vaikams“, – visuotinės meilės priežastis aiškina Billy Jean King.
V. Gerulaitis pinigus leido ne tik sau, bet ir labdarai. Jis organizavo fondą, kuris padėjo pradedantiesiems tenisininkams, rengė parodas ir visada be problemų bendravo su jaunaisiais žaidėjais.
„Australian Open“ laimėtojas nepamiršdavo net gerbėjų. Kartą po pergalės jis pakvietė visus į pižamų vakarėlį. Vakarop namus užplūdo šimtai žmonių su miegui skirta apranga. Tai buvo, kaip įprasta, beveik vien merginos. Istorija baigėsi taip pat tradiciškai – „Studio 54“, koksas, privatus lėktuvas.
„Tuo metu visi rūkė marihuaną, o Vitas vartojo kokainą – tai šis tas rimčiau“, – pasakoja Patas Cashas. Jis teisus: į Vito karjeros pabaigą narkotikai iš pramogos virto priklausomybe. 1983 metais jis įveikė gydymosi kursą, ir, priešingai nei buvusi draugė Michelle de Massy, mirusi nuo perdozavimo, daugiau jų nebelietė.
Išsivadavęs nuo baltųjų miltelių V. Gerulaitis įsitaisė televizijoje ir treniravo. Pirmuoju atveju džiūgavo bosai: komentatorius kiekvieną savaitę visus įaudrindavo dar labiau, nei per spaudos konferenciją po žaidimo su J. Connorsu. Antruoju – džiaugėsi tenisininkai. Jis apgaubdavo juos tokiu rūpesčiu, kokio nerodė net tėvai.
„Po pralaimėjimo penkiuose setuose per „US Open“ atėjau į rūbinę ir kritau. Neturėjau nė trupučio jėgų. Vitas atraišiojo mano batus, aprengė švarius marškinėlius, supakavo krepšį ir pasakė, kad supranta, kaip jaučiuosi“, – dalinosi prisiminimais Pete’as Samprasas.
Paties V. Gerulaičio būklė buvo ideali. Vyras, beveik kiekvieną savaitę rengęs porinius mačus su draugais, skraidė po kortus. „Ei, Jimmy, Bjoernai, eikit iš čia. Vitas sužais už mus visus“, – šaukdavo J. Lloydas. Po poros dienų kompanija sulaukė baisios žinios.
Per tą mačą V. Gerulaitis susižeidė nugarą ir vietoj poilsio Sietle grįžo į Niujorką. Ten jis sulaukė seno draugo, milijonieriaus Martino Raynso skambučio. Bičiulis prašė užsukti į labdaros turnyro atidarymą ir tiesiog pabendrauti.
Artimieji kalbino niekur nevažiuoti – kaip su tokia nugara? Bet V. Gerulaitis nemokėjo sėdėti vietoje. Jis išvyko į Long Ailendą, Sautamptoną. Vakare išgėrė po kokteilį su M. Raynsu, prisiminė bendrus vakarėlius ir išėjo į svečių namelį, kad kitą dieną įgyvendintų draugo prašymą. Tik nieko nesigavo. Dieną ekonomė rado jį mirusį.
„Anglies monoksidas – baisus dalykas. Jis neturi spalvos ir kvapo. V. Gerulaičio atveju pakako 20 minučių“, – apygardos prokuroras Jamesas Cattersonas aiškino žurnalistams mirties priežastis.
Kasmet nuo anglies monoksido Amerikoje miršta penki tūkstančiai žmonių. V. Gerulaitis jo prisikvėpavo, greičiausiai, pačiu kvailiausiu būdu – nuodų šaltiniu buvo naujas baseino vandens šildytuvas.
Išgelbėti keturiasdešimtmetį sportininką galėjo papildomas išmetamasis vamzdelis už 1,44 dolerio. Tačiau montuotojai patingėjo išvesti garus iš namo saugiu atstumu ir įrengė puse metro trumpesnį plastikinį daiktą. Dėl to dujos pateko kaip tik į tą vietą, iš kur kondicionierius įtraukė orą. Užnuodytą orą.
„Anglies monoksidas sudarė 2700 dalelių milijonui. Mirtina dozė“, – tęsė J. Cattersonas. Jis netgi iškėlė baudžiamąją bylą dėl netyčinės žmogžudystės. Po dvejų metų šildytuvo montuotoją ir jo bosą išteisino prisiekusiųjų teismas.
Į laidotuves atėjo daugiau kaip penki šimtai žmonių. „Mes visi turime pasakoti apie jį istorijas. Mes turime prisiminti jį gyvą“, – raudojo geriausia Vito draugė Mary Carillo. Karstą nešė tie, kurie tikrai jo nepamirš – B. Borgas, J. Connorsas ir J. McEnroe.