G. Sabeckis paskutinį kartą Lietuvos čempionate žaidė prieš 3 metus. „Tada pavyko laimėti, vėliau nebežaidžiau. Geriau išeiti, kai dar gali laimėti“, − šyptelėjo tenisininkas.
– Pradėkime nuo Lietuvos tenisui svarbios žinios: Ričardas Berankis žais olimpiadoje. Ar tai galima vertinti kaip viso Lietuvos teniso laimėjimą?
– Be abejo, tai yra didžiulis mūsų teniso pasiekimas. Lietuvis žais olimpiadoje, to niekada nebuvo. Labai džiaugiuosi ir tikiuosi, kad jis nebus paskutinis tenisininkas, patekęs į olimpiadą. Šis jo laimėjimas turėtų paskatinti žmones domėtis tenisu, į treniruotes pritraukti daugiau vaikų.
– Kaip manote, kas yra R. Berankio sėkmės pagrindas?
– Pagrindinis dalykas, kaip ir bet kuriame sporte, yra juodas darbas. Taip pat labai svarbūs finansiniai reikalai, vadyba. Tik sunkiai dirbant galima pasiekti gerų rezultatų. Yra ir daugiau vaikų, ne mažiau talentingų nei R.Berankis, bet jei mažiau dirba ar neturi galimybių sportuoti, jie nepasiekia aukštų rezultatų.
– Ko tenka atsisakyti sportininkui, siekiančiam teniso aukštumų?
– Reikia atsisakyti beveik visko. Žmogus turi pasišvęsti tenisui, suvokti, kad visas gyvenimas prabėgs ant ratų, keliaujant iš vienų varžybų į kitas. Beveik kiekvieną savaitgalį tenka būti vis kitoje šalyje. Reikia aukoti visą laisvalaikį.
– Ar daug kartų teko žaisti su R. Berankiu?
– Mes kartu treniruodavomės Lietuvos rinktinėje, kuri ruošdavosi Daviso taurės varžyboms. Tai buvo seniai, prieš kokius 7 metus. Ričardas tada buvo jauniausias rinktinės narys, jam buvo tik 18 m., o aš buvau 25 m. senbuvis. Su Remigijumi Balžeku (buvęs R.Berankio treneris – aut.past.) po varžybų jis eidavo papildomai treniruotis. Jiems buvo nesvarbu tos dienos varžybų rezultatas, nes buvo užsibrėžę aukštesnius tikslus. Jie kartais aukodavo varžybų rezultatą, bet visada žiūrėjo į priekį. Keturiolikmetis Ričardas tapo pasaulio čempionu, buvo pirmas pasaulyje tarp sportininkų iki 18 m. Buvo matyti, kad jis turi didžiulį potencialą. Praeityje buvo nemažai talentingų jaunų sportininkų, pasaulio čempionų, bet paskui dėl įvairių aplinkybių – traumų, finansinių galimybių – jie dingdavo.
– Nuo 2009 m. treniruojate vaikus. Ar įmanoma vos pradėjus treniruoti numatyti, kas gali tapti geru žaidėju?
– Daugelis vaikų pradeda žaisti, būdami 5−7 m. Tai yra idealus amžius, jei norima siekti sportinių rezultatų. Išskirtiniais atvejais galima pradėti žaisti 8−10 m. Išmokti žaisti tenisą savo malonumui niekada nevėlu.
– Kaip greitai galite įvertinti, kad vaikas gali pasiekti gerų rezultatų teniso kortuose?
– Po kelių mėnesių treniruočių dar sunku tai pasakyti. Galima įžvelgti galimybes, bendrus fizinius duomenis, bet tai nereiškia, kad vaikas taps geru tenisininku. Tai priklauso nuo vaiko noro.
Ateina 5−6 m. vaikų, kurie po 2 mėnesių jau neblogai atmuša kamuoliuką. Svarbu, kad vaikas susidomėtų šiuo sportu. Jei jam neįdomu, gali aiškinti, kiek nori, − jis vis tiek neišmoks.
– R.Berankio ūgis – 175 cm. Ar Lietuvos teniso treneriai gali pasakyti jaunam žaidėjui, kad dėl mažo ūgio jis neturi galimybių tapti geru tenisininku?
– Ūgis nėra labai svarbu.Turime puikių pavyzdžių, kai nedidelio ūgio žaidėjai pasiekia gerų rezultatų. Dabar pasaulio dešimtuke yra 3−4 žaidėjai iki 180 cm ūgio. Idealiausias ūgis yra apie 190 cm, bet tai nėra pagrindinis kriterijus. Pavyzdžiui, Novako Džokovičiaus – pirmosios pasaulio raketės – ūgis yra 187 cm, tai yra idealu. Per aukštam žaidėjui kyla problemų dėl judėjimo, judesių koordinacijos.
– Kaip ir kada jūs pradėjote žaisti tenisą?
– Gyvenau Prienuose, kur 7 m. pradėjau treniruotis. Po dvejų metų dalyvavau Lietuvos jaunučių pirmenybėse. Treneriai matė perspektyvą, tėvams pasakė, kad jei norima rezultatų, reikia mane vežti treniruotis į Kauną, Prienuose neturėjau gerų sąlygų. Taip pradėjau treniruotis Kaune, o nuo 17 m. išvažiavau žaisti į Italiją.
– Kaip manote, ar galėjote pasiekti dar geresnių rezultatų nei 488-oji vieta pasaulyje?
– Taip, galėjau pasiekti ir daugiau. Baigiau karjerą 25 m., ganėtinai anksti. Dabar beveik visi dešimtuko žaidėjai yra 30 m. ir vyresni. Buvo etapas, kai finansinės galimybės neleido toliau dalyvauti varžybose. Prasidėjus krizei, rėmėjai nebegalėjo padėti. Tada nusprendžiau, kad į šimtuką patekti bus sudėtinga. Reikia turėti komandą, o aš beveik viską darydavau pats. Labai sunku, kai važiuoji į varžybas, o pats turi rūpintis nakvyne, treniruotėmis ir panašiai.
– Turite daug patirties, esate žaidęs aukščiausiame lygyje. Ar tai svarbu dirbant treneriu?
- Patirtis svarbi, ji leidžia patarti aukštesnį lygį pasiekusiems žaidėjams. Pradedantiesiems daug patirties neperteiksi, jie tik mokosi technikos elementų.
– Kaip manote, ko trūksta, kad daugiau vaikų Kaune pradėtų žaisti tenisą?
– Pagrindinis niuansas yra tai, kad daugiausia sportuojančių vaikų nugriebia krepšinis ir futbolas. Be to, šios sporto šakos pigesnės nei tenisas. Geras pavyzdys yra Šiauliai, kur teniso mokykla yra savivaldybės įstaiga. Ten vaikams žaisti tenisą kainuoja maždaug 10 eurų per mėnesį. Šiauliuose tenisą lanko tiek pat vaikų, kiek krepšinio treniruotes. Kai susirenka daugiau vaikų, Šiauliai gali išsirinkti gabiausius. Minėtai mokyklai ilgai vadovavo R. Balžekas, kelerius metus joje treniravosi R. Berankis. Šiauliuose yra viena bazė, kurioje visi treniruojasi. Kaune kitaip: yra kelios bazės, o geriausi vaikai treniruojasi atskirai, pas skirtingus trenerius. Jie neturi lygiaverčių treniruočių varžovų. Reikia ieškoti būdų, kaip tai išspręsti. Galbūt reikėtų Savivaldybės iniciatyvos?
– Keli jauni žaidėjai yra išvykę žaisti ir mokytis į JAV. Kokie šio pasirinkimo privalumai?
– JAV sportininkai gali ir sportuoti, ir mokytis, be to, geram žaidėjui nereikia mokėti už mokslą. Jaunimas suvokia, kad tenisas gali būti naudingas, bet nesiekia tapti profesionalais. Ten teniso lygis neblogas, baigus universitetą galima siekti profesionalo karjeros. JAV mokęsi Dovydas Šakinis ir Julius Tverijonas grįždavo žaisti už Lietuvos rinktinę. Tuo metu Lietuvoje situacija tokia, kad 18 m. vaikai, baigę žaisti jaunių varžybose, turi žaisti profesionaliai arba jiems tenka baigti karjerą. Vakarų Europoje rengiami komerciniai turnyrai, reitingo varžybos, todėl buvę žaidėjai gali toliau žaisti savo malonumui ir net šiek tiek užsidirbti. Tam nereikia daug – užtektų įsteigti 1 tūkst. eurų fondą, kad 15−16 m. vaikai galėtų varžytis su esamais ir buvusiais žaidėjais. Tada vaikai greičiau tobulėtų.