Mūsų šalies irkluotojų duetui nepavyko pakartoti 2016-ųjų Rio de Žaneiro žaidynių pasiekimo – iškovoti bronzos medalius. Tačiau kol kas tai - aukščiausia Lietuvos sportininkų iškovota vieta Tekančios saulės šalyje.
Trečiadienį Jūros miško keliu pavadintame Tokijo olimpiniame irklavimo kanale lietuvės po atkaklios kovos su bronzą iškovojusiomis Nyderlandų atstovėmis Roos de Jong ir Lisa Scheenaard liko ketvirtoje vietoje. Nuo apdovanojimų pakylos mūsų šalies atstoves skyrė vos 1,71 sek.
„Darbą pradėjome po Naujųjų metų, Donata sugrįžo po trejų metų pertraukos, Milda – po sunkios stuburo operacijos. Apie Mildą net buvo kalbama, kad ji negalės sportuoti. Tai stebuklas, ką jos padarė. Jei būtų dar medalius užsikabinusios, būtų kažkas iš fantastikos srities. Visi žinote, kad į olimpiadą nevažiuoja lūzeriai. Važiuoja stipriausios komandos. Tai – ne pasaulio ar Europos čempionatas. Tai – olimpiada, o silpnų čia nėra“, – kalbėjo V. Leknickas.
Treneris, aišku, pasvarstė, kad galbūt jo auklėtinės neatrodė taip, kaip Lietuvoje, dėl įvairių detalių: „Gal valtis kita buvo, galbūt neturėjome tokių sąlygų kaip kiti – varžovės turėjo ilgesnę aklimatizaciją, galėjo „prisiirkluoti“, kai mes „neturėjome vandens“ keletą dienų. Gal tai ir galėjo turėti kažkiek įtakos. Tačiau vis tiek manau, kad jos pasirodė šauniai. Galiausiai tai – geriausias jų rezultatas šį sezoną“.
– M. Valčiukaitė pavartojo žodį „stebuklas“, kalbėdama apie olimpinį finalą...
– Ji turėjo galvoje gal tai, kad sugrįžo į sportą. Pavasarį buvo daug klaustukų dėl jos. Kai pradėjome treniruotis, aš ją saugojau, bijojau duoti krūvio, nes žinau, kas yra stuburo trauma ir operacija. Bet ji sako: „Treneri, nesijaudinkite, aš pasiruošusi, aš jau viską galiu“. Merginos – maksimalistės, abi lyderės. Žinote, dvi lyderės komandoje, valdyti sunku, bet suvaldome kol kas.
– Kai Donata nusprendė grįžti į sportą ir per pusmetį pasiruošti olimpiadai, kokia buvo pirmoji mintis?
– Kai man paskyrė treniruoti šią komandą, buvo didelė atsakomybė. Negalvojau, kad merginos mane priims taip, kaip priėmė. Radome bendrą kalbą, didelių konfliktų nebuvo ir rezultatas rodo, kad viskas gerai. Apie Donatą reikia atskiros laidos, nes tai – unikalus žmogus. Nežinau, ar kitose sporto šakose yra sportininkių, tokių kaip Donata.
Jauniems sportininkams tai – pavyzdys, kaip dirbama, koks turėtų būti požiūris į sportą ir į gyvenimą. Ji turi šeimą, vaikus ir spėja visur. Po treniruotės bėga, dirba su vaikais, o po pietų atvažiuoja į Trakus, į treniruotę. Vėl dirbame. Kaip sportininkė ji yra unikalus žmogus. Manau, kad jos geriausi rezultatai dar prieš akis. Duok Dieve jai sveikatos. O sveikatos ji turi labai daug.
– Ar oro sąlygos kažką lėmė finale?
– Oro sąlygos buvo vienodos. Nemanau, kad tai kažką lėmė finale. Jei būtų šoninis vėjas ar priešpriešinis, gal būtų kitaip. Bet nereikia čia ieškoti priežasčių – oro sąlygos ir irklavimo kanalas – puikūs. Kitur būna daug didesnės bangos ir nuo tokio vėjo būtų gal net sustabdytos varžybos. Čia viskas normaliai.
– Po finišo irkluotojos neslėpė nusivylimo. Gal jau atėjo tas momentas, kai vis dėlto jos gali pasidžiaugti tą ketvirtąja vieta?
– Atvirai pasakysiu, Donata tikėjo medaliu. Milda gal daugiau abejojo. Daug kalbėjome apie tai, kad jos gali laimėti medalius. Atrodo, Milda įtikėjo, kad gali. Jai likęs toks nepasitikėjimas savo jėgomis iš praėjusių sezonų, kai startavo dar su Ieva Adomavičiūte ir likdavo antrame šešetuke. Matėsi, kad finišas buvo pasyvesnis nei anksčiau. Anksčiau jos finišuodavo ugningai, tos 1,71 sek. turėjo būti ištrintos, bet šiuo metu buvo taip, kaip buvo.
– Turint galvoje, kad Paryžiaus olimpinės žaidynės vos už trejų metų, ar galima tikėtis, kad jos liks ir dirbs kartu toliau?
– Dėl kitų metų negaliu nieko pasakyti. Gal šios komandos jau ir nebus. Gal kažkas gimdys vaikus, šeimą kurs. Galiu prognozuoti, kad ruošimės, bet yra ir gyvenimas. Susidėlios mintys, prioritetai ir matysime. Aišku, laiko yra nedaug iki kitos olimpiados.
– Ar yra Lietuvoje, kas M. Valčiukaitei ir D. Karalienei galėtų pakutenti padus?
– Nieko nėra. Jaunės, jaunimas yra, bet tai – dar ne tas lygis. Matote, nuo praėjusios olimpiados į finalą A pateko tik viena Lietuva. Kanadietės, prancūzės, čekės nepateko. Tai rodo, kad Mildos ir Donatos rezultatas yra stabilus. Toks sportas. Vieni laimi, kiti – pralaimi.
Finalo rezultatai (vieta, įgula, laikas):
| 1. | Simona Radis, Ancuta Bodnar (Rumunija) | 6:41.03 |
| 2. | Brooke Donoghue, Hannah Osborne (Nauj. Zelandija) | 6:44.82 |
| 3. | Roos de Jong, Lisa Scheenaard (Nyderlandai) | 6:45.73 |
| 4. | Donata Karalienė, Milda Valčiukaitė (Lietuva) | 6:47.44 |
| 5. | Kristina Wagner, Genevra Stone (JAV) | 6:52.98 |
| 6. | Gabrielle Smith, Jessica Sevick (Kanada) | 6:53.19 |
„Labai daug emocijų dabar. Liūdesys. Atrodo, kovojome, tikėjome, kad turime šansą. Ketvirta vieta tokia nemaloni. Kažko pritrūko, kažko gal nepadarėme, – iš karto po finalo kalbėjo M. Valčiukaitė. – Kita vertus, ta ketvirta vieta yra ganėtinai aukšta olimpiadoje. Kur mes buvome prieš metus, turbūt stebuklas, ką padarėme“.
Paklausta, ar prieš metus, kai dėl dopingo buvo diskvalifikuota jos partnerė Ieva Adomavičiūtė, būtų tikėjusi, kad irkluos žaidynių finale, Milda atsakė trumai: „Prieš metus aš net nežinojau, ar vaikščiosiu“. Priminsime, kad tuo metu M. Valčiukaitė gydėsi nugaros traumą ir buvo priversta gultis ant operacinio stalo.
D. Karalienė tuomet nekomentavo kovos kanale, o tiesiog dėkojo už palaikymą.
„Be plačių interviu norėčiau padėkoti visiems, kas tikėjo, kėlėsi, laikė kumščius, sukryžiuotus pirštus. Ir tiems, kas džiaugiasi, palaiko toliau. Ačiū visai Lietuvai“, – sakė po Rio žaidynių karjerą baigusi, dvynukų mama tapusi ir praėjusių metų lapkritį į didįjį sportą sugrįžti nusprendusi irkluotoja.