Nuo pat tos akimirkos, kai buvo išplatintas pranešimas, kad ilgus metus vyriausiojo redaktoriaus pareigas ėjusią Alexandrą Shulman netrukus pakeis stilistas Edwardas Enninfulas, tapo aišku, kad bus verčiamas naujos glamūrinio leidinio eros puslapis, rašo „Independent“.
Netrukus redakciją paliko dar pora jos senbuvių – 24 metus atsakingojo redaktoriaus pereigas ėjusi Frances Bentley su žurnalu atsisveikino iš karto, o mados redaktorė Lucinda Chambers pareiškė, kad dar dirbs, bet tik keturis mėnesius. Šie faktai tik dar labiau sustiprino permainų nuojautą.
Kai po minėtų įvykių praėjo šiek tiek laiko, L. Chambers sutiko duoti itin atvirą interviu leidiniui „Vestoj“. Per pokalbį buvusi mados redaktorė atskleidė tiesą apie tai, kad išėjo ne savo noru – kad buvo atleista, ir priimdami šį sprendimą vadovai sugaišo ne daugiau kaip tris minutes.
„Prieš pusantro mėnesio buvau atleista iš „Vogue“ redakcijos, – atviravo moteris. – Sprendimas mane išmesti buvo priimtas per tris minutes. Ne pati išėjau. Buvau išmesta.“
Paprašyti kaip nors pakomentuoti pastarąjį faktą, „British Vogue“ leidėjai teatsakė, kad „komandos narių keitimas naujo redaktoriaus iniciatyva – labai įprasta praktika“.
„Independent“ žurnalistai buvo patikinti, kad pastarieji, kaip ir visi kiti atliekami keitimai, buvo vykdyti tik su vadovų žinia ir gavus jų pritarimą.
Vos tik publikuotas interviu su mados redaktore pradėjo traukti socialinių tinklų auditorijos dėmesį, jis kaipmat buvo pašalintas iš svetainės. Tokį žingsnį jos leidėjai bandė pagrįsti medžiagos sąsajomis su slapta, neviešintina informacija.
Vis dėlto kiek vėliau „Vestoj“ dar kartą įkėlė publikaciją. Straipsnis buvo pateiktas nė kiek nesutrumpintas. Tai darant buvo tikimasi išprovokuoti diskusiją, paskatinsiančią paveikesnės ir vertingesnės madai skirtos žiniasklaidos proveržį.
Publikacijos su interviu pavadinimas – „Ar pavyks gauti bilietą?“ Žurnalistų kalbinama L. Chambers papasakojo, kaip prieštaravo kai kuriems žurnalo redaktorių sprendimams, ypač susijusiems su prekių ženklų reklamavimu.
„Birželio mėnesio viršelis su Alexa Chung, dėvinčia „Michael Kors“ marškinėlius, yra tikras nesusipratimas, – kategoriškai tvirtina L. Chambers. – Tai labai geidžiamo reklamuotojo užsakymas, todėl žinojau, kodėl privalėjau padaryti, ką padariau. Kad vaizdas prastas, taip pat žinojau, tačiau vis tiek dirbau.“
L. Chambers taip pat atskleidė, kaip buvo įdarbintas vienas mados redaktorius: šios pareigos jam buvo patikėtos, nepaisant to, kad, anot jos, jis buvo pasibaisėtinas stilistas.
„Mados pasaulyje daug pasiekti įmanoma vien todėl, kad įspūdingai atrodai ir pasitiki savimi, be to, jokiu būdu neturi pareikšti, kad kas nors yra visiškas šlamštas“, – teigė L. Chambers.
Visgi atviriausia viso interviu dalis – L. Chambers mintys apie 36 metus trukusio darbo leidinio redakcijoje realybę.
Ji užsimena, kad pati jau metų metus nėra skaičiusi žurnalo „Vogue“; jame reklamuojamus drabužius buvusi redaktorė apibūdino kaip visiškai nepritaikomus garderobe ir absurdiškai daug kainuojančius.
„Egzistuoja vos keletas mados žurnalų, kuriuos vartyti – vienas malonumas. Dauguma tesukelia susierzinimą, – tvirtino buvusi „Vogue“ mados redaktorė. – Tiesą sakant, pati jau seniai nebeskaitau „Vogue“. Drabužiai, kuriais dėvi iš žurnalo nuotraukų žvelgiantys modeliai, daugeliui žmonių tiesiog netinkami, be to, absurdiškai brangūs.“
