„Aš nepaprastai žaviuosi ir vertinu mados parodas svarbiausiuose pasaulio muziejuose. Kodėl? Todėl, kad vien jau pamatine prasme tai parodo, kad mada gali būti ir yra lygiavertė meno šaka.
Per madą galima nupasakoti visą žmonijos istoriją. Ir net tie žmonės, kurie nelabai domisi mada, gali pasakyti, kaip konkrečiu laikotarpiu žmonės atrodė, pavyzdžiui, antikos laikais arba artimesniu laikmečiu, tarkime 60-aisiais. Taigi, žmonės visų pirma vizualizuoja tą laiką pagal tai, kaip žmonės vienu ar kitu metu rengėsi.
Todėl mada nėra tik kažkoks atsitiktinis drabužis, mada yra laikmečio atspindys ir kūrybos išraiškos forma. Tad idėjas galima materealizuoti per drabužį ir tokiu būdu mada tampa nebylios komunikacijos priemone. Net ir mūsų kasdienybėje mes galime savo vertybes komunikuoti per tai, kaip atrodome, per politines pažiūras, asmeninį skonį, požiūrį į estetiką, grožį, normas, tabu ir t.t.“, – sako M. Palaikytė.
Pasak Marijos, mada yra labai svarbi žiūrint per visą istorinį kontekstą, nupasakojant kiekvieno laikmečio ypatybes, santykį su grožiu ir su tuo, kas yra nepriimtina.
„Mada istoriniame kontekste nusako skirtingus socialinius sluoksnius, jų galimybes ir pan. Bet labai svarbu yra tai, kad mada nusipelno vietos pagrindiniuose pasaulio muziejuose ir tai, kaip tai yra pateikiama“, – teigia ji.
„Aš pati niekada nebuvau ypatinga prekinio ženklo „Dolce Gabbana“ gerbėja, bet visada domėjausi šio prekinio ženklo istorija, eiga, stebėjau tiek jų tokio asmeninio identiteto žavesį. Jie visada labai aiškiai laikėsi savos estetikos ir aiškiai transliavo savo patriotiškumo Italijai motyvus, patriotiškumo Pietų Italijai, iš kur jie yra kilę. Tai labiausiai atsispindi naudojant labai daug tipiškų vietos, simbolinių raštų, spalvinių derinių, tautinio kostiumo elementų ir kitų kultūrinių simbolių, kurie aiškiai komunikavo jų patriotizmą ir nekintantį požiūrį į tai.
Lygiai taip pat negalima neigti to, jog tai prekinis ženklas, kuriame yra labai daug vertybinių skandalų. Ekstravagantiškos asmenybės su ne visada korektišku požiūriu į žmogaus teisių ir socialinius bei rasinius klausimus, kultūrinių skirtumų ypatumus ir t.t. Ir tai tikrai nėra labai sklandžios reputacijos prekinis ženklas, bet visa tai, iš tikrųjų, nublanksta pamačius šią retrospektyvinę parodą“, – savo įspūdžiais iš parodos dalijasi M. Palaikytė.
Marija pripažįsta, kad išvydus šią parodą nesitikėjo nieko panašaus. Anot jos, tai yra įspūdingiausia iki šiol jos gyvenime matyta mados paroda. Ir ne tik dėl drabužių, aukštosios mados meistrystės, neįtikėtinų siuvinėjimų, audinių, faktūrų, raštų, siluetų gausos, sudėtingumo, puošybos ir t.t., bet ir dėl bendro multidisciplininio parodos įgyvendinimo.
Toliau skaitykite Marijos Palaikytės komentarą, pateiktą specialiai Delfi Stiliui iš mados namų „Dolce & Gabbana“ parodos „From the Heart to the Hands“:
„Kiekviena salė turi neįtikėtiną apipavidalinimą. Viskas – grindys, sienos, lubos yra sukurtos erdvės erdvėse. Ir grindinys, ir visos scenografinės dekoracijos išpildo kiekvienos salės tematiką. Tai yra ne tik vizualu, viskas yra apgaubiama nuostabia muzika, kuri išpildo konkrečios salės temą, taip pat apšvietimu, projekcijomis, kurios yra ant sienų, video instaliacijomis. Tai yra multidisciplininis įvykis. Sakyčiau, toks spektaklis. Ir tokiu būdu statiška paroda tampa dinamiška ir gyva, tarsi spektaklis būtų scenoje, nors tu pats ir esi to spektaklio dalis, kai vaikštai tarp tų drabužių labai labai arti, labai artimame kontakte. Atrodo, kad gali prisiliesti prie visko, kad gali būti to įvykio dalimi, nes tu girdi, matai ir jauti. Pavyzdžiui, nuolatos keičiasi grindinys, vienur jis yra keramikinis, kitur – medinis, tuo momentu keičiasi tavo santykis, ėjimas, pojūčiai ir pan.
Šis prekinis ženklas niekada nebuvo minimalistinis ar labai santūrus, bet parodoje matant tokią koncentraciją, norisi apibendrinti, kad daugiau ir yra daugiau – daugiau įspūdžio, daugiau spalvų, daugiau dekoro, daugiau iššūkių meistrystei, iššūkių sukurti neįmanomo sudėtingumo audinius, puošiančius karoliukais, žvyneliais, kristalais, viskuo, kas tik naudojama aukštosios mados žanre.
Buvo labai įdomu pamatyti ir užkulisius, kaip atrodo pats kūrybos procesas, kaip gimsta tokio mastelio tikroji aukštoji mada, vienetiniai gaminiai. Nepaprastą įspūdį paliko tai, kad visas tas dekoratyvumas, prabanga ir gausa yra skirta ne tik moterims ar moteriškiems aksesuarams, bet kad ta karališka didybė lygiai taip pat sėkmingai yra pritaikoma vyriškoje aprangoje. Pavyzdžiui, žiūrint per istorinę prizmę, vyrų apranga niekada nenusileisdavo moteriškai aprangai savo dekoratyvumu ir, galbūt, dabar mes po truputėlį vėl grįžtame prie to, kad vyriška apranga irgi gali būti kūrybiška, charakteringa, atskleidžianti individualumą, ne kukli, pozityvi ir švenčianti madą.
Aš nemėgstu naudoti aukščiausio laipsnio pagiriamųjų žodžių, bet čia tikrai yra aukščiausio profesionalumo mados įvykis ir, manau, kad šiuo metu tikrai visi keliai veda į Milaną. O tikiuosi, kad ši paroda vėliau keliaus po pasaulį ir suteiks galimybę platesniam ratui žmonių ją pamatyti. Net ir visiškai nesidomintiems mada verta pamatyti tokį reiškinį tam, kad atrastų iš naujo pagarbą madai. Ir kad mada nėra vien tik kažkokie paviršutiniški drabužiai ar kaprizai, ar prabangos klausimas, kad mada gali būti tikrai menas, aukščiausios profesionalumo meistrystės išraiška ir tą meistrystę reikia išsaugoti, puoselėti ir gerbti iš naujo.
Taigi, parodoje viskas – nuo idėjos iki realizacijos, nuo to, kaip pasinaudoti mada kaip įrankiu perduoti žinutei, savo kultūrinio identiteto. Iš kitos pusės, tai galimybė sukurti tikrą pasaką drabužio pavidalu, o vėliau išpildyti tą pasaką multidiciplininiame lygmenyje, sukuriant tokią parodą pasitelkus skirtingus žanrus ir visas įmanomas vizualines priemones.
Aš sutinku, kad tokia maksimaliai dekoratyvi, superprabangą akcentuojanti mada nėra kiekvieno skoniui, tačiau ši paroda yra labai naudinga net ir tiems žmonėms, kurie visiškai nesidomi mada“.
