Taip, sporte drabužis išties turi būti funkcionalus, bet džiugu, kad pagaliau suprantame ir to rūbo nebylios komunikacijos reikšmę. Olimpiadoje uniforma nėra tik paviršutiniškas apvalkalas – tai vienas iš įtaigiausių įrankių, kurio pavidalu mes prisistatome dar net nepradėję siekti sportinių rezultatų. Žinutė, kurią transliuoja drabužis svarbi ne tik žiūrovui, bet ir pačiam dėvinčiajam. Sportininkai kovoja ne tik už save ir savo profesinius rezultatus, bet už savo šalį, taigi – už savo kultūrą, istoriją, savitumą, vertybes ir tt. Rūbas yra viena iš neatsiejamų kultūros dalių (pvz: pradedant tautiniu kostiumu, simboliniais raštais, audiniais ar pan). Apskritai per drabužį galima papasakoti visą žmonijos istoriją. Tad, koks yra mūsų laikmetis ir kokios mados mums reikia?
Globaliame tendencijų, produktyvumo, vartojimo ir supanašėjimo pasaulyje kyla klausimas: nuolat atkartoti bei vytis kitus, o gal pagaliau atrasti drąsos būti savimi? Savojo identiteto bei tikrumo plačiąja prasme paieškos yra viena ryškiausių ir vertingiausių laikmečio tendencijų ir tai nėra laikina į sezoną ar olimpiados renginį orientuota aktualija. Tai makro tendencija nusakanti besikeičiančias/susigrąžinamas vertybes, kai vėl tampame drąsūs būti savimi globaliame šaknis primiršusiame pasaulyje. Štai tuomet, mano nuomone, mados sąvoka įgauna tikrąją vertę.
Lietuvoje mes visada aistringai pasitinkame nacionalinės komandos uniformos pasiūlymus – puiku, kad nesame abejingi. Visgi, mano tikslas ne kritikuoti, o parodyti įkvepiantį ir jau sėkmingai viso pasaulio dėmesį prikausčiusį Mongolijos pavyzdį. Savitumas, autentiška meistrystė, stipri, įtaigi žinutė – pavyzdys, kuris tikiu, kad pakeis požiūrį į sporto uniformas net ir ilgoje perspektyvoje. Kartoti? Per vėlu. Likti įkvėptiems? Sakyčiau – tiesiog būtina! Nes sėkmės istorijų nereikia imituoti, jos turi įkvėpti atrasti savąją interpretaciją, nes laimi būtent drąsa būti savimi.