„Uoslė yra paveikiausia mūsų juslė. Vienintelė juslė, kurios mes negalime išvengti, nes juk negalime nekvėpuoti“, – pažymi kvapų edukatorė, kvapų degustacijų ir dirbtuvių vedlė T. Vyšniauskienė.
Gegužės 22–24 d. idėjų ir tendencijų festivalyje „Revolution“ Vilniuje pranešimą pristatysianti T. Vyšniauskienė kalbės apie tai, kaip kvapą galima panaudoti santykio kūrimui su draugais, partneriais, klientais, renginių dalyviais ir t.t. „Esu tikra, kad kvapas renginyje gali būti toks pat svarbus, kaip muzika, maistas. Kvapą galime naudoti kaip uodžiamąją medijos priemonę ir jo pagalba siųsti tam tikrą žinutę mus supantiems žmonėms“, – tvirtina T. Vyšniauskienė, festivalyje skaitysianti pranešimą „Santykio kūrimas per kvapą“.
Apie tūkstantį įvairaus formato renginių surengęs festivalio „Revolution“ organizatorius, renginių paslaugų grupės „ReKūrai“ vadovas Aurimas Kamantauskas patvirtina, kad tinkamai parinktas kvapas gali tapti renginio sėkmės formule.
„Kvapą renginyje naudoju tuomet, kai noriu sustiprinti wow efektą. Pavyzdžiui, rengiant Juozo Statkevičiaus maudymosi kostiumų „Magnum“ kolekcijos pristatymą pagaminome ledų pagaliuko formos kopų tako podiumą. Po juo pripylėme tonas tikro smėlio. Klykė žuvėdros, nuo tako veržėsi dūmai, o paskutiniu elementu tapo jūros ir kopų kvapas, kuriuo prisodrinome areną prieš įleidžiant žiūrovus“, – pavyzdį pateikė A. Kamantauskas, pridurdamas, kad kitu atveju, tarkime, Kalėdų atmosferai sukurti, gali būti pasitelkiamas imbierinių sausainių kvapas.
„Kvapas leidžia perteikti kuriamą wow efektą per dar vieną jutiminį pojūtį. Kvapas gali kurti ne tik santykį, bet ir prisiminimus. Vėliau atpažinę sutiktą kvapą svečiai visuomet jį susies su prisiminimais apie renginį“, – pastebi A. Kamantauskas.
Labiausiai domina reti ir įdomūs kvapai
Kvapai vos per kelias sekundes gali mus sugrąžinti į praeities įvykius, brangias akimirkas, pakelti nuotaiką, suteikti energijos arba, priešingai, nuraminti. Nors uoslė yra vienas iš penkių pagrindinių žmogaus pojūčių, kvapų pasaulis vis dar lieka paslaptinga ir mažai tyrinėta teritorija.
Domėjimasis nišine parfumerija ir vintažinių kvepalų miniatiūrų kolekcionavimas T. Vyšniauskienei tapo atspirties tašku gilintis į kvapų pasaulio subtilybes. Nors gimus dukroms moteris nusprendė padaryti beveik penkerių metų pertrauką, joms ūgtelėjus kvapai sugrįžo į jos gyvenimą.
„Gimus vaikams namuose atsirado daugiau natūralumo. Iš to gimė idėja distiliuoti hidrolatus, pati gaminau kosmetiką, susidomėjau aromaterapija ir viskas pasisuko ir parfumerinę pusę. Prie ko beprisiliesčiau – ar tai būtų gėlės, ar hidrolatai, ar kažkas kita – man labai įdomi estetinė kvapo pusė“, – dalinasi moteris. Susidomėjusi natūraliąja parfumerija, jos subtilybėmis, kvapų edukatorė pradėjo kaupti aromateką.
„Ieškojau, siunčiausi ir uostinėjau, o tada supratau, kad man įdomūs šie trys aspektai – įdomus, retas arba labai estetiškas kvapas. Tuomet pasineriu į domėjimąsi, koks tai augalas, kokia medžiaga, kaip ji naudojama“, – kaip pomėgis tapo aistra, be kurios šiandien neįsivaizduoja savo gyvenimo, prisimena T. Vyšniauskienė.
Į susitikimus – su kvapų buteliuku
Kalbėdama apie tai, kaip pomėgis peraugo į edukacines kvapų degustacijas ir dirbtuves, T. Vyšniauskienė sako, kad ją į šią veiklą atvedė noras dalintis.
„Eidama su kuo nors sutikti aš visada kartu nešuosi ir kokius nors kvapus – išsitraukiu iš rankinės ir duodu juos pauostyti žmogui, su kuriuo susitinku“, – šypsosi T. Vyšniauskienė, šiandien savo kolekcijoje skaičiuojanti šimtus kvapų.
Pasak jos, uoslė – tai juslė, apie kurią paprastai nesusimąstome, o kvapus vis dar suvokiame pakankamai primityviai.
„Žmonių, kurie sąmoningai lavintų uoslę, tyrinėtų pačias medžiagas nėra tiek daug. Nors lietuviai išties apsišvietę, į kvapus vis dar esame įpratę žvelgti tik kaip į kvepalus arba vertinti juos „kvepia“ arba „nekvepia“. Tuo tarpu kvapai gali būti ir praktika, ir ritualas. Pavyzdžiui, uoslės lavinimas yra nuostabus būdas atminčiai lavinti“, – į kvapus pažvelgti iš platesnės perspektyvos skatina kvapų edukatorė.
Ji dalinasi, kad viena iš praktikų, kurią taiko pati – bent pusvalandį skirti kvapų uostymui, juos apsirašyti. T. Vyšniauskienė taip pat skatina išbandyti ir susikurti ritualus – prie įprasto užsiėmimo, pavyzdžiui, mėgavimosi kavos puodeliu, prijungti ir kvapą.
„Kvapu nebūtina kvėpintis, užtenka jį užuosti. Pavyzdžiui, žinodama žmogaus asmenybę, ko jam tuo metu reikia, kas jam patinka, siunčiu jam muziką, parenku kvapą, gėrimą. Žmogui belieka įsisupti, įsipatoginti, užsidėti ausines ir pabūti su tuo kvapu“, – apie tai, kaip tinkamai suderinus kvapus su kitomis priemonėmis, galima sustiprinti jų poveikį, pasakoja T. Vyšniauskienė.
Pasak moters, daugeliui namuose įprasta turėti, pavyzdžiui, muzikos plokštelių ar gėrimų kolekciją. Tačiau vis dar retas, kuris kaupia kvapų kolekciją ir naudoja ją kaip terapiją ir netgi meno formą, kai pagrindinis tokios kolekcijos tikslas – ne kvėpintis, o tyrinėti kvapą, uosti jį, visą dėmesį sutelkiant į šią juslę.
Rožei pažinti gali prireikti ir keturių valandų
Norint dar geriau pažinti kvapus, T. Vyšniauskienė siūlo išbandyti sensorines degustacijas, kuriose apjungiamas vaizdas, garsas ir kvapas. Kvapų edukatorė šypsosi, kad ji pati, pamačiusi paveikslą ar išgirdusi muziką, jau nesąmoningai ima svarstyti, koks kvapas geriausiai galėtų perteikti matomą vaizdą ar girdimą garsą.
„Man labai patinka, kaip aš juos vadinu, sensoriniai koliažai ar sensoriniai portretai. Iš to gimė vienas mano kūrinys – „Rožė karalienė“. Jo metu dalyvės keturias valandas tyrinėja rožę – aš dalinuosi teorija apie šią gėlę, kokios yra jų rūšys, paliečiame parfumerijos, aromaterapijos, moteriškumo temas, kalbame apie grožio priemones“, – pasakoja T. Vyšniauskienė. Moteris sako norinti, jog tokie užsiėmimai sužadintų smalsumą, norą pažinti ir tyrinėti.
„Esu sulaukusi komplimento, kai man sako: „Toma, ačiū, tu reabilitavai mano akyse rožę ir dabar aš visai kitaip į ją žiūriu ir esu įsikvėpusi ją auginti, tyrinėti.“ Sulaukusi tokio grįžtamojo ryšio jaučiu dar didesnę prasmę ir norą dalintis“, – sako pašnekovė.
Kvapas yra greičiausias kelias į prisiminimus, galimybė keliauti laiku ir erdve, įsitikinusi kvapų kultūros edukatorė.
Pasak jos, renginiams, ypatingoms progoms skirti kvapai – vis dar iki galo neišnaudota niša. Vis dėlto net ir praėjus ilgesniam laikui, kvapai gali sugrąžinti į išgyventas akimirkas, o paties renginio metu – padėti užmegzti naujas pažintis.
„Renginių metu dažnai keičiamės kontaktais, kuriame ryšį su nepažįstamais žmonėmis. Neretai tokiose situacijose rankoje laikome taurę ar puodelį gėrimo, jį ragaujame. Tačiau kodėl tai negalėtų būti kvapas? Kaip yra pateikiamas maisto meniu, parenkama vakarėlio nuotaikai ir temai tinkanti muzika, taip į visa tai gali būti įjungiami ir kvapai, galintys tapti stimulu įdomiai diskusijai“, – sako parfumerė.
Ateities planuose – sodas, kuriame susipina kvapų ir augalų pasauliai
Atradusi dar vieną aistrą – gėlių ir augalų pasaulį, T. Vyšniauskienė sako ateityje norinti sukurti aromatinį gydantį sodą, kurio vizija kilo dar kvapų kelionės pradžioje. Tokiame sode būtų apgalvota kiekviena smulkmena, o augalų kompozicijos parinktos taip, kad atliktų tam tikras funkcijas.
„Tūkstantmečiais soduose ir parkuose žmonės ieškojo ir šiandien tebeieško nusiraminimo, įkvėpimo, įsižeminimo. Noriu, kad mano kurtame sode susipintų augalų aromaterapinės savybės, chromoterapija, augalų ir žiedų tekstūros, paukščių, vabzdžių ir vėjo šnaresio lapijoje garsai. Todėl sodas jau savaime būtų sensorinis, gydantis, terapinis“, – ateities vizija dalinasi T. Vyšniauskienė.
Ji tikisi, kad į sodą atvyktų ir tie, kurie išgyvena sunkesnį gyvenimo tarpsnį, o atvykę, rastų jame nusiraminimą – ypač dabar, kai gyvenimo tempas greitėja, tokia vieta galėtų padėti sugrįžti į esamą momentą.