– Ispanės įvaizdį kai kurie vertino labai aukštai, kiti svarstė, kodėl jos nuogumas geras, o albanės pasirodymas pusfinalyje – jau blogai?
– Esminis skirtumas – kokybė. Nuogumas išlieka nuogumu, aišku, jis provokatyvus, sukeliantis daug reakcijų, bet toks ir tikslas. Vis dėlto, tai, kokia galutinė žiūrovo nuomonė lemia kokybė, provokacijos įgyvendinimas.
Be abejo, Ispanijos atlikėja pademonstravo plataus diapazono profesionalumą, kuris visiems paliko didelį įspūdį. Kai viskas atliekama kokybiškai ir profesionaliai, žiūrovas tampa tolerantiškas ir pertekliniam nuogumui. Muzika gali patikti, gali nepatikti, bet buvo labai profesionalus pasirodymas.
– Ukrainos įvaizdyje buvo puikių šiandien populiarių detalių – pavyzdžiui, rožinė kepuraitė-kibirėlis (bucket hat, – angl.)?
– Jų įvaizdis apima platų diapazoną. Tai – ir smūginės laikinos tendencijos, tokios, kaip galvos apdangalo pasirinkimas, ir gilesnių dalykų įprasminimas. Šiais laikais yra švenčiamos savojo identiteto paieškos. Atsigręžiame į tautinio kostiumo ir nacionalinės simbolikos naudojimą madoje.
Raštai, spalvos, audiniai orientuoja į tautinį kostiumą ir pabrėžia tautinį identitetą. Tai iš principo svarbu, nes gyvename sąmoningumo eroje ir madoje ieškome prasmės. Jie sėkmingai suderino laikinas tendencijas ir pamatinį požiūrį į tautinį identitetą.
– O ką manote apie Prancūzijos pasirodymą?
– Stengiuosi išlikti nešališka, bet man, tiesą pasakius, asmeniškai, pasirodymas atrodė tragikomiškas. Vėlgi, čia kokybės ir profesionalumo klausimas. Kalbu ne apie dainą, o apie kostiumo žanrą – jis irgi turi atskirus įgyvendinimo lygius. Šis man pasirodė silpnas, dirbtinas, būtent kostiuminio žanro.
Turbūt todėl pasirodymas, kostiumai ir sulaukė daug kritiko. Žmogus nebūtinai turi būti mados ekspertas, kad pastebėtų tuos dalykus. Žmonės pajaučia instinktyviai, kur tikrumas, kur kokybe ir kur ne. Šiuo atveju pasigedau visko, buvo labai silpna ir dirbtina.
– Norvegijos geltonieji vilkai pralinksmino publiką. Gal jų įvaizdis priminė ką nors iš anksčiau?
– Eurovizijoje yra tam tikros kryptys. Vieni atlikėjai labai rimti, solidūs, klasikiniai, kiti provokatoriai, treti dar kitokie... Visada yra ironizuojančių šou ir pačius save. Šis pasirodymas buvo ironiškas, bet gerąja prasme.
Jo įgyvendinimas paprastas, juk idėja slėptis po kaukėmis ir šaržuoti pasirodymą nėra nauja, bet pats pasirodymas neatrodė matytas ar pabodęs. Jis buvo sėkmingai šmaikštus.
– Ar antrame pusfinalyje dalyvavusių San Marino atstovų pasirodymas neatrodė kaip pernai metų laimėtojų „Maneskin“ kopijavimas?
– Pernai metų laimėtojus apskritai bus sunku atkartoti. Tai vienas iš fenomenalių Eurovizijos sužibėjimų, jie sunkiai pavejami, po konkurso užėmė visos Europos rinką. „Maneskin“ išlaiko labai aukštą lygį. Juos pavyti, pralenkti ar net atkurti, todėl neverta ir bandyti.
– Lietuvos atstovė Monika Liu nustebino Europą?
– Monikos atveju esminė sėkmė yra visuma. Ta visuma buvo išskirtinė visos „Eurovizijos“ kontekste. Svarbu tai, kaip drabužis puošia nuostabų žmogų, puikus rūbas, jos pačios charizma, išryškinama išorinėmis detalėmis... Šukuosena ir makiažas buvo išbaigti, viso ko sintezė su judesiu, plastika, su muzika, daina...
Išbaigtumas ir visuma labai stipriai išsiskyrė visame „Eurovizijos“ kontekste, todėl ir sulaukė tarptautinio dėmesio. Monikos įvaizdis buvo aprašytas geriausiuose Italijos mados žurnaluose, ir „Vanity fair“, ir „Vogue“. Ji liaupsinta tokiomis frazėmis kaip „kita planeta“, aprašyta ypatingai išdidintais komplimentais. Žmonės suprato ir pajautė kokybę, akivaizdu.
Rūbo misija yra sustiprinti pasirodymo įspūdį. Ir tai pavyko. Bet ne tik sceninis įvaizdis buvo įspūdingas. Ji nuostabiai atrodė ir eidama į pristatymus pradžioje, irgi sulaukė be galo daug dėmesio. Subtiliai išbaigtas visas įvaizdis, Monika buvo ikoniška ir scenoje, ir už jos ribų. Monika visada atrodė fantastiškai.
– Kalbant apie visus – kas atrodė prasčiausiai?
– Prancūziją įtraukčiau į šį sąrašą. Tikrai prastai atrodė Čekija, Moldova, labai keistai atrodė Lenkijos atlikėjo ir šokėjų derinys, silpnas Suomijos rokerių sprendimas. Belgija – sidabrinis, jau praeity užsilikęs derinys...
Buvo nematomų atlikėjų, kurių apranga niekaip neišsiskyrė, kas yra apmaudu, nes tokio šou metu reikėtų išnaudoti ne tik muzikinį potencialą, bet ir visus kitus idėjos komunikavimo būdus. Pasirodymas turėtų būti kaip muzikos spektaklis, multidisciplininis
– O kas atrodė geriausiai?
– Mes (juokiasi, – Red.). Iš tiesų. Taip pat labai skoningas buvo Italijos pasirodymas, jie nepaprastai stilingi atlikėjai – ne tik finale ir scenoje, bet stilingi visada. Originalumas, charizma ir talentas – Jungtinės Karalystės atstovo. Konkrečiai šiam atlikėjui ir kūriniui ta apranga tiko nuostabiai, sukūrė išbaigtumo įspūdį. Nuoširdūs komplimentai.
Švedijos sprendimas – nesudėtingas, estetiškas įvaizdis, stilingas sprendimas. O Australija turbūt turi savo atskirą kategoriją – nežinosi, kur ją priskirti. Tarsi atlieka savo misiją – toks atlikėjas atstovauja visuomenės dalį, kuriai yra svarbu ekspresija ir stereotipų laužymas.
– Kaip jums pasirodė renginio vedėjai?
– Šou turi nepaprastai didelę auditoriją, vedėjai yra šou sėkmės dalis. Tiek dėl profesionalumo, tiek dėl įvaizdžių. Visi trys žmonės savo srities profesionalai. Kiek ironiška, kad vyrai šį kartą atrodė geriau už moterį.
Bet juk ją rengė be galo garsūs mados namai – ir „Valentino“, ir „Versace“. Tai tik dar kartą įrodo, kad sėkmę lemia ne garsiausi vardai, o tai, kad rūbas turi tikti konkrečiam žmogui. Jei rūbas fantastiškas, tai nereiškia, kad jis fantastiškai tiks kiekvienam. Keista, kad taip išėjo, nes juk dirba didelė komanda, reprezentuoja šalį, rūbai buvo keičiami daug kartų... Apranga turi atlikti misiją, nešti žinią.