– Lietuvą palikote jauna, bet mados srityje jau spėjusi pakloti pamatus – ne kartą savo kolekcijas pristatėte viename reikšmingiausių jaunųjų dizainerių renginių – „Mados infekcijoje“. Lietuvos mados rinka yra maža, ar pasidarė ankšta?
– Tėvynę palikau, kai man buvo 18 metų. Svajojau studijuoti mados dizainą Londone, nes jis puikiai atitiko mano tuometės kūrybos braižą. Vidurinę mokyklą baigiau nuotoliniu būdu, net „Mados injekciją“ laimėjau nė nebūdama Lietuvoje.
Iki šiol pamenu – sėdžiu vienoje Londono kavinėje, o Lietuvoje likusioms draugėms ir asistentėms laiške rašau, kaip ir ką užvilkti ant modelio. Kiek vėliau gavau skambutį, kad laimėjau konkursą. Tada ir prasidėjo visas galvosūkis – kaip viską suspėti? („Mados injekcijos“ laimėtojai savo kolekcijas turi pristatyti renginyje „Mados infekcija“ – DELFI) Juk ir vidurinę reikėjo baigti, ir pilnu etatu dirbti, ir dar kolekciją siūti.
Laurus nuskynusi M. Čergelytės kolekcija „Mados injekcijoje“ 2011 m.
– Jei galėtumėte atsukti laiką atgal – ar vis vien būtumėte pasirinkusi Londoną? Juk dažniausiai svajojama apie mados širdį Paryžių, tolimąjį Niujorką. O gal tai – tik pasenęs požiūris ir Londonas dabar užkėlęs tokią pat aukštą kartelę mados srityje?
– Esu laiminga būdama Londone. Pagaliau, po 8 metų gyvenimo čia, galiu pripažinti, kad esu daugiau ar mažiau ten, kur ir norėčiau būti. Dirbti mylimą darbą ir iš to užsidirbti, turėti galimybę keliauti, dirbti su mylimais klientais – tokia buvo mano svajonė, tapusi kasdienybe.
Esu gyvenusi ir Paryžiuje, ten studijavau aukštąją madą. Vis dėlto, gyventi ten negalėčiau. Miestas man atrodo gan nešvarus, o paryžiečiai labai savimi didžiuojasi – jiems be jų gimtinės joks kitas miestas net neegzistuoja. Netikiu šia turistine idile. Mados prasme situacija tokia pat – Paryžiaus mados industrijoje vargiai pritapsi, jei nemoki prancūzų kalbos.
Na, o Niujorkas yra labai komercinis miestas, ten – vien verslas. Todėl Londonas yra tarsi vidurys – tai meno ir verslo kombinacija.
– Kaip manote, ar Lietuvoje įsitvirtinti kaip mados kūrėjui ir iš to dar uždirbti duonai – sudėtinga užduotis?
– Labai sudėtinga. Žmonės dažnai pradeda kurti iš idėjos ir nepagalvoja, jog į kūrybą, nori nenori, reikia žvelgti kaip į verslą.
Norint vystyti sėkmingą prekės ženklą, reikia mokėti pripažinti, kad vienas to nepadarysi. Reikia nuolatinių konsultacijų su profesionalais, juk net pasaulinio lygio mados namai turi daugybę darbuotojų, atliekančių įvairius darbus ir turinčių skirtingus išsilavinimus.
– Sunku nepastebėti, jog svečioje šalyje sparčiai kylate karjeros laiptais ir jau spėjote pasisemti patirties, apie kurią daugelis galėtų tik svajoti. Įkūrėte savo mados ženklą „MIMI.C“, dirbote garsiems prabangos ženklams, prisidėjote prie aukštosios mados kolekcijų kūrimo. Atsidūrė tinkamoje vietoje, tinkamu laiku? O galbūt teko įdėti daug juodo darbo?
– Sėkmės paslaptis yra tik sunkus darbas. Galbūt nedidelis procentas kūrėjų ir patenka į tą „laimingųjų“ grupelę, kuriems reikia tik pirštą pajudinti.
Galiu didžiuotis tuo, kad nuo paauglystės sunkiai dirbau ir mano pastangos galiausiai atsipirko. Buvo mėnesių, kai neturėjau nė vieno laisvadienio, miegodavau po keturias valandas. Pamenu, prieš vieną madų šou buvo toks darbų įkarštis, jog kambariokai versdavo mane gerti vandenį, nes net tą daryti pamiršdavau.
Sunkiausia buvo kurti drabužius ir vystyti savo verslą tuo pačiu metu, kai reikėjo dirbti pilnu etatu. Visgi net ir tai įmanoma. Siuvinėdavau metro, autobuse ar parke per pietų pertraukas.
– Jūsų pareigos – privačių klientų asmeninė apsipirkimų asistentė – neneigsiu, intriguoja. Papasakokite apie savo darbą ir kaip atrodo jūsų įprasta diena.
– Lietuviškai šią profesiją pavadinčiau asmeniniu stilistu. Klientams ne tik randame naujų pirkinių, bet ir darome spintos revizijas, kuriame drabužių derinius. Dirbu vienoje didžiausių pasaulyje prabangių rūbų parduotuvių internete (Mildos kontraktas neleidžia minėti įmonės pavadinimo, tačiau informacija viešai prieinama internete – DELFI), mūsų komanda rūpinasi geriausiais šios svetainės klientais.
Darbo dienos būna įvairios, monotonijos jose – nė kruopelytės. Ruošiu įvairių drabužių derinius, kuruoju reklamines kampanijas, bendrauju su klientais telefonu ar akis į akį. Mano klientai yra iš viso pasaulio, tad stengiuosi palaikyti kaip įmanoma glaudesnį ryšį, o tuos, kurie gyvena Londone – pamatyti kuo dažniau. Man labai svarbus bendravimas ir manau, kad tai – prabanga, kurią privalu išlaikyti net jei iš esmės tavo darbas yra internete.
– Su kokiais didžiausiais iššūkiais yra tekę susidurti mados industrijoje? Galbūt darbovietėje yra nutikę kritinių, o gal net kurioziškų situacijų?
– Mados industrija apskritai yra kuriozas ir jau daugelį metų aš irgi esu šio teatro auka. Vis dar svarstau apie mados prasmę. Juk mada nėra gyvybiškai būtina, tiesa? Kas verčia mus pirkti tuos pusę tūkstančio kainuojančius batelius, kuriuos avėsime tik porą kartų? Aš myliu madą ir kartais jos nekenčiu, toks yra mūsų santykis. Tačiau tuo pačiu negaliu be mados gyventi.
– Dirbate apsupta prabangos. Atrodytų, ir darbuotojams tenka atitinkamai investuoti į savo įvaizdį. Tikriausiai, išblukę švarkai ar kruopščiai nenuvalyti batai – nedovanotina klaida?
– Kai lankau parduotuves ir ieškau klientams daiktų, visada atkreipiu dėmesį į konsultantų aprangą, jų bendravimą. Liūdna, jog kartais tenka matyti personalą įnikus į telefonus, susibūrusius prie kasos aparato ir aptarinėjančius, ką veikė praėjusią naktį.
Visada atkreipiu dėmesį į konsultantų batus ir aprangą, o jei dirbama su juvelyrika – ir į manikiūrą. Iš to, kaip personalas gerbia savo pačių įvaizdžius, aš sprendžiu apie tai, kaip jie gerbs mane ir mano klientus.
Ar pirktumėte 100 tūkst. eurų vertės deimanto žiedą iš konsultanto nukramtytais nagais? Arba brangų vikunijos paltą iš pardavėjo, kuris pamiršo nublizginti savo batus?
Neseniai susitikau su vienu savo klientu, apsirengiau paprastai, tačiau tvarkingai, o jis buvo labai nustebęs, kodėl dėl jo taip išsipusčiau. Aš teatsakiau – „iš pagarbos jums“. Būtent mūsų apranga yra pagarbos aplinkiniams ženklas. Juokas juokais, tačiau tuo metu mano klientas vilkėjo suplyšusius polo marškinėlius, nors ant rankos mūvėjo 100 tūkst. kainuojantį „Richard Mille“ laikrodį.
– Jūsų darbas iš šono atrodo tarsi tramplinas į mados elito ratą. Ar jums tenka bendrauti su garsiais ir įtakingais mados verslo atstovais ir ar tokioje terpėje įmanoma rasti tikrų draugų, patikimų kompanionų? Juk ten, kur pinigai – dažniausiai ir intrigos, apgavystės, išnaudojimas.
– Šiuo metu mano pagrindinis kontaktas yra su klientais. Dauguma jų yra įtakingesni už vadinamąjį mados industrijos „elitą“. Tiesą pasakius, mados industrija turtų neatneša, dažniausiai atvirkščiai – atlyginimai yra pakankamai kuklūs.
Kad ir kaip būtų, neidealizuojų įtakingų žmonių. Londone, ypač tuose renginiuose, kuriuose dalyvauju, beveik kiekvienas yra kažką pasiekęs.
Mano patirtis rodo, kad arogantiškus žmones geriausia nustebinti savo nuoširdumu, o kartais, tiesmukiškumu. Čia, Anglijoje, žmonės mėgsta vynioti viską į cukraus vatą, o aš tam laiko neturiu. Klientai iš tiesų vertina nuoširdumą. Vienam turtingam vyrui esu tiesiai šviesiai pasakiusi, kad su „Philipp Plein“ džemperiu atrodo lyg mafijozas. Nuo to laiko jis visada atsiklausia mano nuomonės.
– Ar iš piršto laužtos kalbos, kad mados, kurios šiuo metu vyrauja, pavyzdžiui, Londone, Paryžiuje ar Niujorke, Lietuvą pasieks tik po metų ar dvejų?
– Mano atsakymas būtų toks – visi šiais laikais turi internetą ir moka juo naudotis, net mano močiutė.
– Kaip manote, kuo lietuviai savo stiliumi skiriasi nuo vakarų šalių ir kaip, jūsų nuomone, galėtume pasitempti?
– Situacija tikrai gerėja, neturiu prie ko prikibti. Žmonės nebebijo eksperimentuoti ir tai džiugina. Man pačiai visada buvo juokingi 15 minučių trendai, tos mados tendencijos, kurios staigiai išpopuliarėja ir taip pat greitai tampa pamirštos. Aš mieliau renkuosi laiko patikrintus drabužius, o ne tuos, kurie po kelių savaičių jau bus nebemadingi.
– Ar vis dar turite laiko asmeninei kūrybai ir kokios yra jūsų ateities ambicijos?
– Visada turėjau laiko kūrybai, net jei buvau ypač užimta. Visai neseniai nustojau kurti kolekcijas mados namams „House of Faige“. Šiuo metu dar ir į magistrą įstojau. Veiklos apstu.
Verslo idėjų turiu nemažai, tačiau planus dėlioju šiek tiek atsargiau nei anksčiau. Noriu būti tikra, kad idėja atsipirks, kad pritrauks gerų investicijų. Tikriausiai pasimokiau iš savo praeities klaidų.
