– Neseniai ir vėl apsilankėte Lietuvoje. Kokie vėjai jūs čia atpūtė?
– Buvau atvykęs trumpų atostogų, į kurias įmaišiau ir darbinių susitikimų. Dirbu su Lietuvos įmonėmis, tad kiekvieną sykį grįžęs į tėvynę jas aplankau. Beveik į visas Londono mados įmones, kuriose dirbau, esu pritraukęs Lietuvos gamintojų, tad bent viena diena iš mano atostogų visuomet skirta apsilankymams pas partnerius.
– Palikote tėvynę, bet ja pasirūpinti, regis, nepamirštate.
– Draugams, dirbantiems mados industrijoje, visada rekomenduoju lietuvių gamintojus. Jie dirba puikiai, tad įmonių, kuriose dirbau, vadovai visada patenkinti darbo rezultatais. Duodu darbą – o lietuviai ima ir pateisina visus lūkesčius.
– Vieša paslaptis, kad Lietuvos gamyklose siūvami drabužiai garsiems prekių ženklams. Gerai pagalvojus, juk yra ir pigesnių alternatyvų.
– Lietuviai gamina puikiai, ne itin brangiai ir palaiko aukštą kartelę. Manau, kad gamybos apsukos su laiku tik didės. Štai, Victoria Beckham ėmė gaminti savo drabužius Lietuvoje, neretai šalimi susižavi ir mažesni prekių ženklai ar dizaineriai, kuriems svarbi kokybė.
Ar pamenate „Marks and Spencer“? Iš Lietuvos jie seniausiai išėjo, nes jiems – per brangu. Jie net nuo Kinijos bėga, nes ir ten kainos kyla.
– Ar Lietuva – viduriukas tarp brangiųjų italų ir už centus dirbančių trečiųjų šalių?
– Tie, kas negali sau leisti siūtis Italijoje ar Prancūzijoje, o tokių prekių ženklų išties nedaug, vyksta čia. Net ir turtingieji brangiose šalyse gamina tik dalį savo gamybos. Daugelis jų – tik tam, kad etiketėse galėtų puikuotis „Made in Italy“ užrašu.
Po Italijos ir Prancūzijos kokybe, kiekiais ir lankstumu seka rytų Europos grupė ir Rumunija.
– Kitas kraštutinumas, tarkime, Bangladešas, kur drabužius siuva vergiškomis sąlygomis.
– Siuva už centus, bet ten gaminamos visai kitos prekės. Artimieji rytai dažniausiai gamina bazines prekes – trikotažą, ne fashion prekes. O štai Europa skirta greitajai gamybai ir kokybei palaikyti.
Didžiausia problema madoje – ne tik kaina, bet ir greitis. Labai svarbu, kaip greitai gamyklos gali pagaminti prekę ir pristatyti į parduotuves. Tokios šalys kaip Bangladešas, Indija, Kinija jau yra per lėtos ir per toli. Ką gi padarysi, kad dabartinėje mados rinkoje žmonės drabužių nori čia ir dabar.
Tokios šalys kaip Lietuva, Lenkija, Rumunija, yra visai šalia, ranka pasiekiamos. Jos brangesnės, bet savo užsakymą įmonės gali gauti savaitės bėgyje. Audinį iš Italijos atgabens per vieną dieną, o po savaitės – jau, žiūrėk, gali išstatyti prekes parduotuvėse. Jokie Bangladešai dėl savo atstumo net negali konkuruoti.
– Tikriausiai nenuostabu, kodėl Lietuvos kūrėjai piktinasi, jog mūsų gamyklose neįmanoma padaryti užsakymų – vietą užima drabužių gigantės iš Europos.
– Ne tik dėl to. Yra dar ir darbo etika – ji skiriasi nuo vakarų šalių. Dirbu su daug įmonių, girdžiu daug kalbų apie lietuvių dizainerių darbą. Gal ir negalima taip drąsiai teigti, bet daug dizainerių nesupranta, kaip dirba mados kalendorius ir ko reikia įmonėms, kad gerai dirbtų. Gamyklos atsisako su jais dirbti dėl to, kad atlyginimai nėra mokami laiku, negerbiamas gamybos ciklas, negerbiami patys gamintojai.
Didžiosios Britanijos įmonės yra taip suspaustos laiko prasme, kad nelieka vietos neapsisprendimui. O lietuvių dizaineriai daug ką nori keisti gamybos metu, dažnai ilgą laiką neapsisprendžia dėl detalių. Ateina laikas, kai reikia užsakymą pateikti – jie dar neapsisprendę, ką gamins. Žinoma, kalbu ne apie visus. Žinau puikiai dirbančių kūrėjų. Bet dirbame su tomis pačiomis įmonėmis, nori nenori, kalbos sklinda.
– Ar sekate Lietuvos mados pasaulio naujienas? Per pastaruosius metus čia – tikras „dizainerių“ bumas. Penki džemperiai, o pavadinta skambus – kolekcija.
– Iš tiesų, net nesigilinu, kas vyksta Lietuvoje, nes neturiu tam laiko. Bet manau, kad tai šiuolaikinių informacinių technologijų pasekmė. Vakaruose žvaigždės tampa dizaineriais per vieną dieną. Žmonės ima galvoti, kad viskas labai paprasta, tarsi, sugalvojau būti dizaineriu, pasiskelbiu feisbuke ar Instagrame, ir jau dirbu. O po metų laiko jų nė kvapo nebelieka.
Mados pasaulyje įsitvirtina tik tikri talentai. Ir niekas nepagalvoja, kad sėkmingai pradžiai reikia stažo mados namuose. Reikia padirbti už centus tam, kad pamatytų, kaip dirba tikri kūrėjai.
Iš manęs visą laiką Lietuvoje juokėsi, kad dirbau „Lelijoje“, kurioje, beje, savo gaminius siuva „Burberry“, „Hugo Boss“ ir kt. Dirbau ten dvejus su puse metų. Iš manęs dėl šio sprendimo atvirai tyčiodavosi net dizaineriai. Bet, iš tikrųjų, tos mokyklos jiems ir trūksta. Nekalbu apie estetiką ir dizainą. Bet supratimo, kaip gaminti, kas yra kolekcija, kaip ji padaroma, kas yra masinė gamyba – ten apstu.
– Viename interviu esate sakęs, kad Lietuvoje dizaineriai savo žinių nenori perduoti kitiems, nes bijo, kad klientai gali pasirinkti ne mokytoją, mokinį. Bet kaip gi tuomet semtis žinių, jei nėra kur tą daryti?
– Manau, laikai pasikeitė. Kai pradėjau savo karjerą, tos pačios specialybės žmonės vieni su kitais net nesisveikindavo. Iš manęs juokdavosi net man būnant toje pačioje patalpoje, dar dažniau tyčiodavosi už nugaros. Manau, dabar viskas atviriau ir geranoriškiau. Bendrauju su vienu žinomu Lietuvos dizaineriu ir jis visą laiką skundžiasi, kad negali rasti praktikanto. Esą žmonės nenori ateiti padirbėti už minimumą. Jie iškart nori gauti normalų atlyginimą.
Londone normalu dirbti už dyką bent metus laiko, kad įgytų žinių, supratimo apie rinką. Pasitaiko, praktikantai po metų net apsigalvoja ir pakeičia specialybę, nes supranta, kad toks krūvis ir darbas – ne jiems.
Tad patikėkite, Lietuvoje žinomi dizaineriai, turintys verslo pagrindus, irgi nori darbuotojų. Jei turi noro – gali pasiskambinti ir paprašyti ateiti padirbėti bent po porą valandų į dieną. Savaitę, mėnesį, metus, priklauso nuo galimybių. Kūrėjai pastebi entuziastingus darbuotojus – tokių reikia visose srityse.
– O kuo dabar užsiimate?
– Londone esu virš 8 metų. Nuo pat pradžių bandžiau įsitvirtinti mados industrijoje. Visą laiką dirbau su dizaineriais, esu atsakingas už kolekcijų sukūrimą, įgyvendinimą ir gamybą. Dirbu Londono mados savaitės oficialiame sąraše įvardintiems madų namams.
Praėjusiame darbe buvau visu 100 proc. atsakingas už kolekcijų įgyvendinimą. Tarkime, dirbu mados namams ir pas mane atėjęs dizaineris sako – dabar noriu to ir ano. Buvau tas žmogus, kuris turėjo sugalvoti, kaip jo norus įgyvendinti. Įmonėje, kurioje dirbu dabar, visas mano dėmesys sutelktas į gamybą.
– Londone neseniai praūžusi mados savaitė jums, tikriausiai, buvo tikra katorga.
– Patikėkite, tai šventė tik tiems, kurie nedirba mados industrijoje. Tačiau mados namų darbuotojams, spaudos atstovams ir net svečiams, kuriems reikia eiti į begales šou, tai tikras iššūkis. Nepažįstu nė vieno, kam mados savaitė būtų džiaugsmas – tai sunkus ir įtemptas darbas.
– Kas sunkiausia ir maloniausia dirbant mados industrijoje?
– Sunkiausia, be abejo, yra darbo valandos, krūvis ir tempas. O tempas dabar yra kitoks nei prieš penkioliką metų. Londono mados industrijoje normalios darbo valandos neegzistuoja. Yra tokia nerašyta taisyklė – jei dirbi mados namams, turi būti prieinamas visą parą, septynias dienas per savaitę.
Draugams ir kolegoms sakau, kad esu vienas iš tų žmonių, kurie ruošiasi šią tvarką pakeisti. Toli juk nenuvažiuosi, greit nusivarysi. O pokyčių iš darbdavių reikia išsikovoti. Reikia išsikovoti apmokestinamus viršvalandžius, sutarti, kiek savaitgalių aukosi (per mados savaites tenka dirbti ir po 8 savaitgalius iš eilės), per kokias šventes teks ne su šeima būti, o dirbti.
Pavyzdžiui, „Alexander McQueen“ mados namus yra padavę į teismą už neapmokestintas ir nelegalias darbo valandas. Vis dar yra įmonių, kurių patalpose yra statomos lovos, kad žmonės turėtų, kur miegoti. Esu gavęs pasiūlymą darbuotis tokioje įmonėje už labai didelius pinigus, bet atsisakiau. Sveikatos juk nenusipirksi.
O maloniausia šiame darbe yra matyti savo darbo rezultatus. Malonu, kai įmonės, kurioje dirbi, pelnas didėja, ji sparčiai vystosi ir supranti, kad esi to proveržio dalis. Ir šiaip, malonu dirbti su gražiais daiktais kiekvieną dieną.
– Ar mados industrijoje konkurencija neperžengia ribų?
– Manau, konkurencija yra didelė tuomet, kai pradedi daryti pirmuosius žingsnius. Bet kai pelnai reputaciją ir įrodai savo kompetenciją, konkurencija sumažėja. Nedaug žmonių yra pasiruošę sumokėti tą kainą, kurią sumoki tu. Aš mados pasaulyje jaučiuosi ramiai, nes patirties su kiekvienais metais vis daugėja. Yra labai mažai žmonių, sugebančių ištverti tokį krūvį, jie natūraliai „nubyra“. Po penkiolikos metų, žiūrėk, ne tiek jau ir daug tų specialistų yra, nes žmonės keičia specializacijas, išvažiuoja į kitas šalis.
– Viena Lietuvių dizainerė yra pasakiusi: „Visi galvoja, kad dizaineriai dirba kada nori, atėjo įkvėpimas – paišo, neatėjo – sėdi, kavutę geria“.
– Galbūt, bet iš tiesų tai sunkus, rimtas verslas, kuriame cirkuliuoja daug pinigų. Iš esmės, žinomi dizaineriai, kuriuos pažįstu, kuria vos 5 proc. savo laiko, o 95 proc. laiko užima verslas ir jo plėtra. Nemačiau nė vieno dizainerio Londone, kuris galėtų skirti daug laiko kūrybai, nes to laiko tiesiog nėra. Dizaineris, kuris sparčiai populiarėja, man sako: „Na, papaišau per pietus, kai randu laisvą minutę.“ Būna ir tokių, kurie net nepaišo, tik pasako siuvėjai, ko tikisi ir nori.
– Kaip per metus keitėsi mados industrija?
– 7-ajame dešimtmetyje buvo dvi kolekcijos per metus: pavasaris/vasara ir ruduo/žiema. Viskas vyko lėtai, mados kalendorius buvo ganėtinai laisvas ir kūrėjai galėjo sau leisti net mėnesio trukmės atostogas. Dabar, deja, viskas kitaip.
– Nespėji atsikvėpti – vėl mados savaitė!
– Dabar, iš esmės, yra keturios mados savaitės. Garsiausi mados namai anksčiau kurdavo Pre-Fall ir Resort tarpsezonines kolekcijas. Tai mažos kolekcijos, skirtos šiltuose kraštuose atostogaujantiems žmonėms. Tarkime, vidury žiemos pristatoma maudymosi kostiumėlių kolekcija. Kabėdavo ta kolekcija parduotuvėse, kad žmonės turėtų ką atostogoms įsigyti. Bet dabar tai – tokio pat dydžio kolekcijos kaip ir pagrindinės, kurias matome ant podiumų.
Juokinga, tačiau tos maudymosi kostiumėlių kolekcijos tapo pagrindiniu verslu pardavimų prasme. Dėl to dizaineriai dabar yra priversti sukurti po naują kolekciją kas tris mėnesius, o ne kas pusmetį, kaip anksčiau.
– Pirmąją kolekciją sukūrėte dvylikos, o kada gi įvyko tas lūžis, kai jumis susidomėjo visa Lietuva?
– Susidomėjimo banga prasidėjo man būnant trylikos, o karjeros pikas – penkiolikos. Tuo metu jau rengiau savo kolekcijų pristatymus: pats nuomojau salę, pats kviečiau žurnalistus ir svečius.
– Kas gi tai per verslumo ir kūrybos gyslelė? Juk trylikos metų jaunuoliams karjerai mažai terūpi.
– Tikriausiai, nesu to sakęs net tėvams: būdamas vaikas supratau, kad savo ateitimi galiu pasirūpinti tik aš vienas. Supratau, kad niekas už mane nieko nepadarys, kad man niekas buto nenupirks, niekas gyvenimo nesukurs. Mūsų šeima tuo metu gyveno pakankamai sunkiai.
Pirmuosius savo, kaip kūrėjo, užsakymus pradėjau priimti dvylikos. Ir man mokėjo! Klientai grįždavo, mane rekomenduodavo ir kitiems. Pradėjau padoriai uždirbti jau trylikos, o gautus pinigus investavau į kolekcijas.
Netrukus susipažinau su įdomiais žmonėmis, kuriuos iki tol matydavau tik televizoriaus ekrane ar žurnalų puslapiuose. Kai tau keturiolika, o eini duoti interviu įdomioms laidoms, spaudi rankas žmonėms, su kuriais niekada negalvojai, kad susipažinsi – pradedi sąmoningai dirbti ta kryptimi.
Matydavau žmonių šypsenas, kai ateidavau pas verslininkus ar galimus investuotojus kažko prašyti, pareikalauti ar pirkti. Mane tai piktindavo, galvodavau, ko jūs čia šypsotės? O jie tik nusijuokdavo, kad kur nesišypsosi, juk man vos keturiolika... Na ir kas, kad keturiolika? Juk turiu ką pasiūlyti, turiu ką parodyti. Visa laimė, žmonės patikėjo manimi ir mano ambicijomis.
– Kaip, būnant paaugliu, pavyko susitvarkyti su užgriuvusiu dėmesiu? Juk žmonės kalbėdavo. O kalbos ne visuomet būna gražios.
– Blogai kalbėdavo dažniau. Buvo labai sunku – daug metų bijojau eiti į mokyklą, nes mane vis grasindavo primušti ar net užmušti. Gaudavau laiškus namo, kad vos praversiu duris – mane nušaus. Kreipėmės į policiją, bet nieko jie nerado. Buvo daug psichologinio smurto, bet visada tikėjau, kad esu stipresnis už visus tuos manęs nekenčiančius žmones.
O dėl visuomenės dėmesio – man tai buvo darbo priemonė pasiekti savo tikslų. Dėl to niekada nesureikšminau savo vardo televizijoje ar spaudoje. Man tai atrodė savaime suprantama darbo dalis.
– Net ir gerokai vyresni, staiga išpopuliarėję ir pasijautę reikšmingi, suserga lengva žvaigždžių ligos forma.
– Žinokite, aš taip sunkiai dirbau, kad neturėjau laiko jokioms žvaigždžių ligomis. Dirbau kaip arklys kiekvieną mielą dieną. Klientai pas mane užsirašydavo dviems metams į priekį, nes turėjau štai kiek daug darbo. Mano darbai buvo suplanuoti keleriems metams į priekį dar būnant keturiolikos. Turėjau suplanuoti, kiek uždirbsiu pinigų, kada supirksiu audinius kolekcijai, kada ją pasiūsiu, kada bus pristatymas. Viskas buvo sustyguota.
Tad man eiti į vakarėlius ir linksmintis nebuvo kada, nebuvo kada ir sureikšminti savęs. Nusipirkdavau žurnalą, kuriame – penkių puslapių straipsnis apie mane, atsiversdavau, pažiūrėdavau ir padėdavau į šoną.
– Kaip manote, ar sprendimas išvykti į Londoną karjeros prasme buvo naudingas?
– Taip. Neįsivaizduoju, kas būtų buvę, jei būčiau likęs Lietuvoje. Net negaliu įsivaizduoti. Pradėjau dirbti anksti, buvo labai daug negatyvo, turėjau iškęsti daug sunkių metų. Taip dirbti, kaip aš dirbau tuomet, fiziškai negali joks žmogus. Tai neįmanoma. Buvo tiek visko prisikaupę, kad man reikėjo viską pradėti iš naujo, kitoje šalyje, ten, kur mados industrijos židinys. Kur galėjau atversti naują, švarų balto popieriaus lapą. Dabar mano gyvenimas – visai kitoks, nei tas, kurį gyvenau Lietuvoje.
– Kas nepavyko tėvynėje?
– Norėjau sukurti rimtą verslą Lietuvoje, turėjau vilčių apie mados namus, parduotuves, siekiau ruošti reguliarius kolekcijų pristatymus. Norėjau normalaus verslo, o ne paprasto užsiėmimo. Bet negalėjau Lietuvoje tam rasti investuotojų. Buvo laikas, kai intensyviai ieškojau, kas perimtų verslo vadovavimo dalį, o aš susikoncentruočiau ties kūrimu ir verslo plėtra. Juk turėjau patalpas, klientų, užtarnautą vardą. Ir ką jūs galvojate – aš neradau to žmogaus. Lietuva yra per maža šalis rimtam verslui. Ji tinkama tokio tipo kūrybai, kokia rodoma „Mados infekcijoje“, tačiau to, ko giliai širdy troškau, Lietuvoje niekada nebūčiau pasiekęs.
– Ar vis dar puoselėjate planus apie savo mados namus Londone?
– Kol kas neplanuoju, bet kartais apie tai pagalvoju, nes turiu sukaupęs daug žinių ir žinau, kaip tinkamai pradėti verslą. Galbūt galimybių kol kas nėra, bet kai turi tikslą, likimas viską sudėlioja į tinkamas vietas. O kol kas mano prioritetas – įsigyti nuosavą būstą.
– Lietuvoje turime nemažai dizainerių, bet garsinančių Lietuvą pasauliniu mastu suskaičiuotume ant rankų pirštų. Kaip manote, kodėl taip yra?
– Todėl, kad yra mažai žmonių, kurie iš tiesų sunkiai dirba. Kaip jau minėjau, tai labai sunkus darbas. Šalis maža, Europos užribyje, o tam, kad garsintų šalį, dizaineriams reikia resursų, reikia infrastruktūros. Reikia valstybės paramos. Ir ne tik valstybės – reikia valstybės noro investuoti į mados industriją taip, kaip tą daro Didžioji Britanija.
Lietuvoje, deja, turime tik kliūtis. Man būnant keturiolikos, privatūs asmenys norėjo investuoti į mano verslą, bet legaliai negalėjau imti jų pinigų – įstatymai tą draudė. Viena iš priežasčių – buvau nepilnametis.
Kitas niuansas – Lietuvos ekonominė situacija. Man, gyvenant Londone, tėvynėje atostogauti yra brangu. Man pigiau nuskristi savaitei į Ispaniją nei praleisti laiką Lietuvoje. Tai absurdas. Lietuvos restorane gavęs sąskaitą už kuklią vakarienę apstulbau, galvojau, vienu nuliu įrašyta per daug.
Žinote, stebuklas, kad vis dar turime Juozą Statkevičių, Ramunę Piekautaitę, Eglę Žiemytę. Didelis džiaugsmas, kad vis dar „gyvos“ mūsų siuvyklos, nors klausimas – kiek ilgai jos išsilaikys dėl vyraujančių kainų ir mokesčių. Jau dabar siuvyklose atleidžiami darbuotojai, nors darbuotojai – auksarankiai, turintys neįtikėtiną patirtį. Užsieniečiai, pamatę mūsų šalies gamybos rezultatus, klausia, ar tik ne italai gamina? O aš atsakau, – ne, lietuviai! Ir dar už gerą kainą.
– Lankėtės Lietuvoje. Ar užsukote į drabužių parduotuves apsižvalgyti?
– Patikėkite, ne. Turiu tiek daug drabužių, man jų tiesiog nereikia... Darbui turiu 50 juodų marškinėlių ir 70 tamsiai mėlynų – visiškai vienodų. Taip rengiuosi kiekvieną dieną. Nukopijavau šį aprangos modelį nuo savo buvusio vadovo, pasaulinio garso dizainerio. Į darbą vaikštau apsirengęs tais pačiais drabužiais, diena iš dienos, mėnesių mėnesiais. Išskalbi visus 70 ir vėl nešioji du mėnesius.
– Ar pats siuvate sau ką nors?
– Jei tik turėčiau laiko... Perku drabužius iš gerų prekių ženklų, tačiau tenka taisyti pagal figūrą, kad jie gultų nepriekaištingai.
– Na, o šis, paskutinis, klausimas tikrai bus aktualus lietuvėms. Vaikštinėjote gatvėmis, matėte, kaip rengiamės. Ar situacija – geryn?
– Tikrai taip! Vis dėlto, Lietuvoje dar jaučiasi tas rytų Europos prieskonis. Žmonės labai sureikšmina tai, kaip atrodo. Lietuvoje tiek daug stilistų, tiek knygų apie tai, kaip apsirengti ar kaip pasidažyti – ir tai labai matoma. Viskas dirbtina, ganėtinai vienoda.
Lankiausi viename sostinės sporto klubų. Beveik 70 proc. moterų, kurias mačiau, yra pasidariusios lūpų putlinimą. Didžiojoje Britanijoje tai – jau praeitis. Lūpų injekcijas darosi tik moterys, kurios gyvena atokioje septintoje Londono zonoje ar kituose miestuose.
Vis dėlto, lietuvių įvaizdžiai yra skonio reikalas, o dėl skonio nesiginčijama. Norime atrodyti kaip vakariečiai, bet ir vakariečiai ne visuomet gerai rengiasi. Ir nors matosi, kad Lietuva – maža šalis, tame ir yra jos grožis.