Dažniausiai aš apie juos nerašau, ir ne todėl, kad jų neišmanyčiau: tiesiog griežtai moteriškų ir vyriškų kvepalų šiais laikais labai nedaug tėra, tai, kaip nepavargsiu pasakoti, atgyvena, skirstyti kvapus pagal lytį.
Buvo laikai, kai taip žmonės mąstydavo, nes parfumerijos pramonė juos taip išmokė, o mokė juos taip, nes reikėjo vyrams parduoti kvepalų ir nugalėti jų kompleksus. „Jei kvėpinsiuos, palaikys gėjumi“ – taip, kvaila, tačiau ar maža kvailų dalykų aplinkui?
Į klasikines „vyriškas“ formuluotes pumpuodavo vyriškus kvapus: aitrų tabaką, dervą ir kuo daugiau pačiulio ir vetiverio (dar auksabardžiu vadinamo), kurie nors savaime nėra kažkuo ypatingai vyriški, bet primena diedus iš senovinės, tradicinės kirpyklos, ir todėl siejami su vyriškumu.
Tuo metu moteriškos formuluotės turėdavo gėlių, ir vieną elementą, kurį vyrui sunku įsiūlyti: rožę.
Lietuvoje ir kitur Rytų Europoje rožių kvapas turi ypač sunkų palikimą: per sovietinio vargo metus „bulgarų rožė“ (nepainioti su bulgarke) buvo moteriškų kvepalų nata, tiek įsigėrusi ir pasmirdusi, kad net ir šie puikūs kvepalai, apie kuriuos kalbėsime šiandien – Portrait of a Lady, iš parfumerijos namų Editions de Parfums Frederic Malle, pirmiausiai primena močiutės skarą, seną trobą, tetas, pasišlakstančias rusiškais kvepalais, prieš einant į polikliniką.
Taip yra mums, sovietijos vaikams: Vakarų apžvalgininkai, vertinantys šiuos kvepalus, turi visai kitokias aliuzijas: senoviniai rūmai, muziejus, galiausiai, pats kvapo pavadinimas – pagal XIX amžiaus pabaigos amerikiečių rašytojo Henry James romaną „Moters portretas“ (nors geriau būtų versti „Kažkokios moters portretas“ arba „Nežinomos moters portretas“, bet ką jau darysi, ne visi yra tokie geri anglų kalbos specialistai, kaip aš). Vakarų smegenims tai kvapas apie senovę, prabangą, orientalistinę mistiką, galbūt sultono rūmus (juolab kad kiekviename flakone – keturi šimtai Turkijos rožių žiedų, panaudotų kvapiajam aliejui). Mums tai vargo ir nykumos kvapas, nes taip kvepėjo mūsų nyki sovietinė praeitis.
Geras klausimas – kaip juos tada parduoda Lietuvoje, kai flakonas kainuoja 300 eurų? Kiek pensininkių (o tai tikrai kvapas pensininkei) gali sau leisti tokį pasikvėpinimą? O juos ne pensininkams ir parduoda (nors gali būti, žinoma, visokių pirkėjų; aš kai būsiu pensininkas, tai mano pensija bus nemaža, čia tik šiaip informuoju, nes jūs teiraujatės) – tai privalomas prabangių Lietuvos ponių pirkinys, nes iki Baccarat 540 ir Oud for Greatness (iš parfumerijos namų Initio, apie juos esu rašęs DELFI) šie Portrait of a Lady kvepalai buvo standartinis pirkėjų ėjimas: kainuoja brangiai, iš brangiausių Lietuvos parduotuvių, labai atpažįstami, ką gi, perkam.
„Portrait of a Lady“ sukūrė garsus parfumeris Dominique Ropion. Šiaip patys kvepalų namai Editions de Parfums Frederic Malle pasižymi tuo, kad visada kviečia garsius kvapų meistrus ir duoda jiems didelę kūrybinę laisvę (rašiau apie Pierre Bourdon sugalvotus kvepalus „French Lover“ šiems kvapų namams).
Dominique Ropion yra didis meistras su gausia išskirtinių kvapų biblioteka: jis kūrė tikrai įsimenamus kvapus ir moterims (Jungle L'Éléphant iš Kenzo, 1996, kur daugiau prieskonių, negu gėlių), ir visas masines parduotuves ir oro uostus nugulusius vyriškus L’Homme iš Yves Saint Laurent, 2006 metų, ir pribloškiantį medienos eliksyrą Costume National Homme Eau de Parfum (2009) – apie juos irgi esu rašęs.
Portrait of a Lady yra rožių kvapas, įvyniotas į smilkalų dūmą, ir su vos vos prasimušančia (bet tik patyrusiam uostytojui prieinama, kiti tikrai to nepastebės) avietės nata, išdykėliška ir sujungiančia praeities kvapą su moderniais skoniais. Pagrindas tvirtai nuaidi sandalmedžiu ir tuo pačiu pačiuliu, kurį tik ką paminėjau, kaip vyrišką natą: tačiau čia, supintas su ta saldžia rože, pačiulis visiškai sumoteriškėja, jis neprimena to Kalifornijos hipių rūkomos žolės dūmelio, čia jis greičiau tvankus, lipnus vaistinis pagrindas.
Vienas dalykas, kurį reikia žinoti apie Portrait of a Lady – kaip stipriai jis sukaltas ir kaip ilgai laikosi tas kvapas, net ant tokios odos, kaip mano, kurios rūgštingumas plėšo daugumą aromatinių aliejų į skutus. Galite tikėtis dešimties, dvylikos, net keturiolikos valandų.
Tai, turbūt, geriausias pavyzdys, kaip kvapas gali būti nepatrauklus, seniokiškas, trenkiantis nesmagia praeitimi, ir tuo pačiu taip gerai pagamintas, taip sulydytas, toks kokybiškas, kad negalėsite nustoti jį uostyti.
