Užkalnis apie kvepalus, kurių visi mėgsta nekęsti

Ne, tai nebus apie Paco Rabanne One Million, vieną šlykščiausių saldžių kvapų parfumerijos istorijoje, tapatinamą Lietuvoje ir kitur post-sovietiniame pasaulyje su treninguotais provincijos gezais ir marozais (jų draugės, dar varšavkėmis, kiaunėmis ir voverėmis vadinamos, paprastai renkasi Britney Spears aromatą – išeina tobulas dviejų smarvių lydinys, o kai tokioje poroje jaunoji dama pastoja, jiems gimsta vaikas, kurį dažnai pavadina Britne, jeigu mergaitė, arba Džastinas, jeigu berniukas, ir jie gausina mūsų genofondą ir turtina mūsų ir taip jau labai turtingą lietuvių kalbą).

Čia yra apie kvepalus, kurių specialistai ir kolekcionieriai nekenčia dėl jų universalumo. Sukurti 1996 metais, jie pora dešimtmečių buvo geriausiai parduodami vyriški kvepalai JAV: kalbu apie Giorgio Armani mados namų pasiūlytus Acqua di Gio Pour Homme. Nežinau, kiek dešimčių milijonų flakonų jau pardavė, nežinau, kiek dar parduos. Pagal komercinę sėkmę jie galiu lygintis su „Vėsiu vandeniu“ (Cool Water – Davidoff, apie kuriuos išsamiai rašiau čia, portale DELFI).

Acqua di Gio Pour Homme šiandien atrodo labai paprasti, pernelyg atpažįstami, praktiškai generiniai – tačiau 1996 metais tai buvo inovacija. Lengvas jūros, citruso ir medžio pagrindo derinys dabar taip paplitęs, kad visiems atrodo savaime suprantamas, kaip kokia tradicinė formulė – braškės su plakta grietinėle. 1996 buvo pereinamieji metai – dar prieš keletą metų, paskutiniojo amžiaus dešimtmečio pradžioje, parfumerija šaudė paskutinius senojo, kirpyklinio stiliaus šūvius, tirštais perteptus ambra, narkotiniais pačiuliais, tabaku, o šių laikų susižavėjimas smilkalais dar nebuvo atėjęs. Iš tų metų nedaug kas išliko: gal išskirčiau Versace – The Dreamer, paauglišką hormoninę klasiką.

Acqua di Gio Pour Homme sukūrė žinomas meistras, Jacques Cavallier, kuris gali didžiuotis tokiais ilgalaikiais šedevrais, kaip Issey Miyake „L'eau d'Iseey Pour Homme“ arba Yves Saint Laurent „Opium Pour Homme“, tačiau Acqua di Gio yra garsiausias jo pasiekimas.

Kvapas yra nesupainiojamai ir neabejotinai vasarinis, jis nieko neįpareigoja, tinka prie visko, yra universalus, ir gal todėl ir yra nekenčiamas. Kai kuri nors viena knyga atsako į visus klausimus, o filmas duoda citatas visiems gyvenimo atvejams, tai nėra labai geras filmas, nei gera knyga.
Šiandien aš uostau Acqua di Gio daugiausia iš akademinio intereso. Tai – neįžeidžiančių, nieko nešokiruojančių ir idealiai tinkančių paprastai dovanai kvepalų enciklopedinis pavyzdys.

Pradžia yra jazminai, rozmarinas ir generiniai, neapibrėžti citrusai. Šiais laikais toks bendras citrusas nenaudojamas: pavyzdžiui, mano neseniai aprašytame Hermes cologne – Eau d‘orange verte yra visiškai aiškios citrinos ir mandarinai, o ne bet koks citrusas. Toliau Acqua di Gio atskleidžia persimonus ir sintetinę jūros gaivą – taip, tai sintetinė formulė, naudota dar 1988 metais, kai buvo sukurti jau mano minėti Davidoff – Cool Water.

Nudžiūvimas yra standartinis, nelabai drąsus, tik citrusinius lakiuosius kvapus įtvirtinantis kedras, vos vos pačiulio aliejaus ir laukinės rožės – bet labiausiai visgi tas kedras.

Kvapas yra gaivus, švarus (sąlyginai – nes yra tokios šviežio prakaito natos). Atostogos Italijoje, ilga vasara, galbūt diena, kai oras dar nespėjo įkaisti. Nėra užčiuopiamo sentimento, nevirpina nieko, tik toks skambesys, kaip neįpareigojanti muzika, kuri gali būti, gali ir nebūti. Padarytas meistriškai, bet kažko stinga – greičiausiai meilės. Tai kaip žmogus, su kuriuo gal ir smagu būti, bet neįdomu, ir po pusvalandžio pokalbis praranda turinį.