Todėl einu ir būtent tai sakau internete, komentaruose prie atitinkamų straipsnių. Kalbu vien pozityvius dalykus, ir tai generuoja neprilygstamas reakcijas, paspaudimus, prenumeratorius ir sekėjus. Viena pusė žmonių sako, kad esu durnas, kita – kad nupirktas, o trečioji pusė kviečia užsikimšti ir sako, kad esu ir durnas, ir nupirktas. Visi šie žmonės, žinau, jau po valandos sugrįš pasižiūrėti, ką aš dar parašiau.
Tai jau esu daręs – labai seniai, kai dar rašiau kitame portale, o paskui gyvenimas Lietuvoje mane sušukavo prieš plauką, tapau piktesnis, ir pradėjau rašyti agresyviau, kas irgi buvo gerai, nes pyktis yra autentiška, teisinga emocija. Tačiau jau mėnuo, kaip esu išvykęs iš Lietuvos, Adrijos jūra, saulė ir šiluma, o taip pat italų maistas ir labai geros picos, o taip pat labai daug sporto padarė man kuo geriausią įtaką, ir dabar kankinu nekentėjus, antivakserius ir kroksinius maršistus tik gerumu, humoru ir širdies šiluma.
Šiandien rašysiu apie kvepalus, kurie labiausiai atitinką tą nuotaiką: turbūt garsiausio šiais laikais gyvenančio prancūzų perfumerio, armėnų kilmės genijaus Francis Kurkdjian, kuris yra garsiojo ir visų tuštučių (ir taip pat protingų moterų ir vyrų) dievinamo kvapo Baccarat Rouge 540.
Kurdkdjian anksčiau kūrė kvapus kitiems (apie nuostabius Armani Mania, jau nebegaminamus, rašiau portale Delfi, tai buvo mano gero draugo iraniečio, vardu Fardine, su kuriuo keletą metų dirbome kartu, mėgstamiausi kvepalai: Užkalnis: kuo kvepia nebepasiekiama formulė, arba mano kvepalai maniakams, o paskui tapo toks garsus, kad jau daugiau kaip dešimtmetį kuria savo parfumerijos namams.
Šis kvapas yra sukurtas jau prieš penkerius metus, vadinasi Grand Soir (didysis vakaras) ir aprašytas gerai nusmailinta rinkodaros specialistų plunksna: „Apsirenkite gražiausiais drabužiais, išsičiustykite. Klajokite po nesibaigiančią naktį ir džiaukitės drąsiu Paryžiaus vakaro spindesiu – vėl ir vėl. Tiltai ir paminklai tviska, kaip tūkstančiai žvaigždžių, didingai stūkso temstančiame danguje – jus nusineš šilta vanilė, Siamo benzoinas ir Brazilijos tonkos pupelės, su kuriomis grumiasi uolinės rožės smilkalai iš Ispanijos (cistus labdanum).“
Atkreipkite dėmesį: Siamo benzoinas (kitaip vadinamas stirako derva), bet iš Siamo. Panaudotas žodis, kuris jau prieš daugel metų nuėjo į praeitį: šalį nuo 1948 metų vadina Tailandu. Tačiau Siamas skamba žymiai patraukliau ir paslaptingiau, nes kas tas Tailandas? Biudžetinė atostogų kryptis lietuviams ir rusams, o taip pat vokiečių sekso turistams.
Išties neblogai surašytas gamintojo aprašymas, dar vadinamas legenda – ypač tiks tiems, kas nelabai nusimano apie kvepalus ir perka tik svajonę. Aš pabandysiu papasakoti aiškiau.
Tai, ko gero, vieninteliai man žinomi kvepalai, kuriuose susipina du saldumai, vanilės ir tonkos pupelių (dar ir levandos, jei ją laikysime saldžiu kvapu), ir kurie, nepaisant to, nėra lipnūs, kaip klijai arba kaip medumi aplaistytas stalas ir nesukelia šleikštulio (kvepalai su saldžia dominuojančia nata patinka dažniausiai tik tiems, kieno uoslė kaip sloguojančio dramblio). Maža to, jie patikimai tinka ir moterims, ir vyrams, nors paprastai sirupinis saldumas siejamas labiau su moterimis, nors, žinoma, moterų mėgstamuose aromatuose dar stipriai ir garsiai groja gėlės.
Saldumas taip gerai balansuotas dūminiais, egzotiniais smilkalais, kad jis neišūžia galvos, bet atvirkščiai, nuteikia šventiškai be isterinės atakos. Vanilės išliekamumas čia yra fantastinis (šiaip saldūs kvapai laikosi ilgiausiai, antroje vietoje – dūminiai, o lengviausiai išsivėdina citrusai ir jūriniai aromatai), tačiau, skirtingai nuo klaikiausių pasaulio kvepalų, Paco Rabanne One Million, arba antroje vietoje pagal baisumą esančių Thierry Mugler A*Men (Angel Men), kur vanilė dar užturbinta karamele, šokoladu ir kava ir nenusiplauna niekad, čia tas išliekamumas yra sveikintinas ir malonus.
Šie kvepalai tikrai dvelkia turtingu gyvenimu, restoranais su krištolu ant stalų ir krištolu sietynuose, šampano buteliais sidabro kibirėliuose, deimantais tviskančiomis kiek sintetinėmis moterimis su blizgesiu, bet be natūralaus žavesio, baltomis staltiesėmis ir vaizdais pro langą į Eifelio bokštą, kaip tuose stereotipiniuose filmuose, kur plieno konstrukcija matyti pro kiekvieno kambario, kur vyksta veiksmas (su rūbais ar be jų), langą.