Tačiau, pasirodo, už dvidešimt eurų su trupučiu galima nusipirkti kvepalų istorijos dalį. Ne visi ženklūs ir įsimenami kvepalai, žinoma, yra įperkami už tiek – yra ir už keturiasdešimt, ir už šešiasdešimt, ir už du šimtus eurų. Kai kurie mados namai, sakykim, „Chanel“, niekada nenukainoja kvepalų ir mažmenininkams to neleidžia daryti.
Kai kurie nišinių kvapų gamintojai sąmoningai nusprendžia, kad jų kaina gali būti tik triženklė, skaičiuojant eurais arba doleriais, arba kad jie negali būti platinami internete, tik specialiai patvirtintose konkrečiose parduotuvėse – kad būtų aiškus išskirtinumas ir kad jie nepradėtų atrodyti masiniai ir prieinami plačiai liaudžiai.
Tačiau, pasidairius interneto parduotuvėse, galėsite su nuostaba pamatyti, kad už mažiau nei trisdešimt eurų galima surinkti ištisą klasikos kolekciją – negali sakyti, kad tai kolekcijai nieko netruks – bet aš galėčiau kokius metus pasakoti kiekvieną savaitę rašyti vis apie kitus klasikinius kvepalus. Kiekvienas flakonas bus labai nebrangus ir kiekvienas bus puikus ir kuo nors ypatingas.
Cerruti 1881 pour Homme yra vyriški kvepalai, kuriems kitąmet sukaks 30 metų, ir jie vis dar gaminami. Italijos mados namai, itališka kvapo formuluotė, itališka idėja. Jų kūrėjas buvo šveicaras kvepalų meistras Martin Gras, kuris yra „vieno kvapo žvaigždė“, kaip būna atlikėjai, kurie sukuria vieną garsią dainą ir nieko daugiau įsimenamo.
Kiti Martin Gras sukurti kvepalai yra panašūs tuo, kad visi vienodai gerai užmiršti – kaip, pavyzdžiui, tualeto gaivikliu kvepiantis primityvus Bleu Marine iš Pierre Cardin (tai, kad Pierre Cardin šiaip yra priklijavę savo vardą ant bet kokios piguvos ir chaltūros, yra žinoma visiems – gal tik klozeto šepečių ir tualetinio popieriaus dar neparduoda).
„1881“ yra data, susijusi su dizainerio Nino Cerruti senelio audinių parduotuve, kurią bočius atidarė 1881 metais Biella mieste, netoli Milano. Flakonas yra lyg išraižytas iš tirpstančio ledo gabalo, ir ranka rašytas skaičius 1881 yra su niekuo nesupainiojamas, įsimenamas labiau, negu turbūt bet kuris keturženklis skaičius pasaulyje.
Pirmasis įspūdis, kurį daro šie kvepalai (o pirmasis įspūdis beveik visada yra teisingas) – tai kirpykla kur nors Italijoje, kurioje senas kirpėjas niekur neskuba, visus kerpa maždaug vienodai ir visus purškia tuo pačiu odekolonu, kurį naudojo ir jo tėvas, ir jo senelis. Ten ateinama ne madingai apsikirpti, o ritualo atlikti, pasišnekėti, kažkiek pasitrumpinti negausius likusius plaukus – virš durų arba ant lango parašyta „BARBIERE“, sunkūs metaliniai krėslai, gal dar ir grindų plytelės juodos ir baltos, šachmatų tvarka išdėliotos. Ir nuo to odekolono, ant visų purškiamo, Italijos kvapas: citrusai, kvapiosios žolės, medis.
Šie kvepalai prasideda Viduržemio jūros tonais, tokiais pat pažįstamais, kaip Neapolio dainų pirmieji akordai: citrina ir bergamotė, ir visos žolės, kurios tik auga – bazilikas, peletrūnas, levanda, o paskui jau randasi aitresni gvazdikėliai ir kadagiai ir vos juntama rožė (kai ieškai, tai ir randi), ir nudžiūva kedru, sandalmedžiu, eglišakėmis ir muskusu.
Šiame gražiame flakone – visi paprasti Italijos džiaugsmai ir geras gyvenimas, puikiausias pasaulio maistas nuo Michelin restorano iki kaimo užeigos, ir žmonių gebėjimas džiaugtis gyvenimu, nepriklausomai nuo aplinkybių, kibirkščiuojanti mėlynai žalia Adrijos jūra, ir pamoka mums visiems: šalis neorganizuota, kaip bananų respublika, paštas beveik neveikia, bankuose tvarka kaip XIX amžiuje, vyriausybes keičia dažniau, negu mes keičiame padangas iš vasarinių į žiemines, bet tai yra aštunta pagal dydį ekonomika pasaulyje (jie aštunti, skaičiuojant oficialias pajamas – kadangi apie trečdalį visko italai daro grynais ir į kasą nemuša, tai realiai būtų šeštoje vietoje). Taip ir šie kvepalai: fantastika, prieinama tik už dvidešimt eurų su trupučiu. Italai moka daryti stebuklus, ir tai yra vienas jų.