Purškiausi šiais kvepalais prieš kelias dienas per naujųjų metų šventimą kalnų namelyje prie Tahoe ežero (čia prie Kalifornijos ir Nevados sienos), ir Viduržemio jūros figos ir apelsinai derėjo prie senų Amerikos pušų ir šalčiu alsuojančio sniego.
Taip, šitaip kvepia emigracija, bet emigracija juk ne keiksmažodis: tai tik gyvenamosios vietos pasirinkimas. Būni ten, kur smagiau. Būni ten, kur skaniau kvepia oras, namai ir žmonės.
Trūkumas: kvapas po pirmojo pasipurškimo atrodys, lyg jį pažintum visą gyvenimą. Aš jaučiuosi su juo suaugęs. Taip, kaip geri džinsai atrodo, lyg jums tyčia būtų pasiūti, o ne nuo lentynos paimti.
Išsilaikymas ir projekcija (ar toli neša): vidutiniai, į mažėjimą.
Citrusų kvapai niekada ilgai nesilaiko.
Lietuvoje kainuoja apie €80 už 75 ml.
Metai: 2006
Kvapas: viršutinis kvapas yra citrusinių ataka: apelsinai, mandarinai, citrinos, greipfrutai. Lyg begėdiškas pasinėrimas, stačia galva, į vaisių turgų. Toliau atsiveria figos, figų nektaras, figų uogienė, su kedro stuburu – tačiau kedras čia tik tam, kad palaikytų fantastišką rūgšties mišinį su saldžia, lipnia, beveik arabiška figų nata.
Šie „Viduržemio jūros mėlynosios serijos“ kvepalai vadinasi „Amalfio figa“, ir čia telpa viskas, kas yra arabiška pietų Italijos tapatybėje. Tai itališka prekė (ir patys Italijos kvapų namai, Acqua di Parma, yra tokia pati Italijos esencija, kaip Parmos kumpis arba Parmos sūris parmigiano), bet joje atspindi ir maurų istoriją, kaip ir makaronai, pavyzdžiui, yra atsivežtas iš arabų šalių patiekalas. Tai ne rytietiškas kvapas – tai yra Viduržemio jūra iki kaulų smegenų, tačiau apelsinai juk būna ir iš Maroko.
Apelsinai ir citrinos taip pat yra ir Kalifornijos tapatybės dalis. Čia irgi citrusiniai medžiai auga gatvėse. Prieš pat Naujuosius nufotografavau citrusinių medį, apsunkusį nuo vaisių, vienoje šiaurės Kalifornijos vyninėje.
Kodėl sakau, kad tai emigracijos kvapas? Nes jis svaigina, kaip nusileidimas tolimame oro uoste ir galvojimas: „čia dabar mano namai“. Čia ta geroji emigracija, kai žinai, kad parskrisi, kai tik užsimanysi vėl įkvėpti Nidos pušyno. Šie kvepalai, beje, nuostabiai tiktų Nidos ar Palangos miško gilumoje. Tai švara, bet ne muilo kvapo, o to jausmo, kai brauki per įkaitusią saulėje įdegusią odą šviežiai perpjauta citrina (pabandykite, jei nebandėte, jums patiks). Ir figos – kada paskutinį kartą ragavote figų džemo? Pats laikas prisiminti.
Andrius Užkalnis rašo apie maistą, kvapus ir žmones puslapyje www.laukineszasys.com