Renginys Vingio parke nuteiks raminamai, pabūsite gamtoje, o ir „Akropolis“ šiandien dirba iki 22:00 val., tai laisvai spėsite ir picos, ir eskalatoriais pasivažinėti. Gyvenimas yra geras. Meilė yra viena. Lietuva yra visiems.
Ta proga noriu prisiminti kvepalus, kuriuos galite nusipirkti taip pigiai, kad net rašyti nesmagu: nepilni penki eurai internetinėse parduotuvėse. Tai odekolonas (šiuo atveju – skystis po skutimosi), kuris mums, dabartiniams brandaus amžiaus vyrams, buvo pirmasis užsienio kvapas, dar neišvažiavus į jokį užsienį, minimali prabangos užuomina tame lageryje maždaug 1970-aisiais.
Gyvenimas tais laikais smirdėjo 76-uoju benzinu, troleibusais, prigrūstais nepraustų kūnų, primyžtais liftais daugiabučiuose, šiukšlių mašinomis, į kurias visi kibirais švysčiojo savo perdvokusias atliekas, nes į maišiuką surišti gaila buvo.
Tai odekolonas Wars iš Lenkijos, kurio gamybą apie 1971-uosius metus pradėjo valstybinė kosmetikos ir parfumerijos firma Pollena (na, ji kažkada buvo privati, įkurta Lodzėje 1919 metais, o po Antrojo pasaulinio karo komunistai ją nacionalizavo).
Kvapo kūrėjas nėra žinomas: akivaizdu, kad tais laikais Lenkijoje profesionalių kvepalų kūrėjų nebuvo, geriausiu atveju buvo kosmetikos technologai, o ir kvapas labai paprastas, sintetinio kedro ir sandalmedžio lydinys, be jokių viršutinių ar vidurinių natų.
Tiesiog pora esencijų padozavo, dar padažė gražia gintaro spalva, ir turim (anksčiau dar buvo žydrai, lyg antifrizo spalva, nudažytas skysčio variantas, ir logotipas buvo toks labiau aštrus ir šaunumo pripildytas, lyg skelbimas 1985 metais ant kaimo kultūrnamio apie penktadienio diskoteką).
Man apie šį fenomeną priminė mano bičiulis ir didelis kvepalų žinovas, aktorius Rimas Šapauskas – darėme su juo didelį interviu UŽKALNIO žurnalui, ir Rimas prisiminė, kad tas kvapas vaikystėje buvo lyg prošvaistė Vakarų pasaulio mūsų niūrioje pilkumoje.
Mes abu sutarėme, kad aistra kvapams ir jų tyrinėjimui yra turbūt vaikystės netekčių ir alkio kompensavimas, kad dabar mes galime nusipirkti tai, kas anksčiau buvo nepasiekiama.
Aš miglotai prisiminiau odekoloną Wars (mano dėdė, tėvo brolis, tokį turėjo), susiradęs nusipirkau, ir užplūdo prisiminimai. Tai visų pirma kirpyklos kvapas, primenantis tuos laikus, kai vyrai galėdavo pasikvėpinti nebent nusiskutę, o be reikalo besikvėpinančius laikydavo tais, ko labai bijo šiandieninio maršo dalyviai.
Tai būtent sandalmedis – toks sausokas, sintetinis, labiau indiškas, nei australietiškas, ir kedras, su šiek tiek prieskoninio atspalvio, bet gal aš tą prieskonį įsivaizduoju.
Tyčia nufotografavau buteliuką senovinių plytelių atvaizdo fone. Tokia praeitis flakone.
Palyginimui – maždaug tuos pačius laikus ir kirpyklos nuotaiką atkartojantis kvapas, žymiai sudėtingesnis, bet nuotaika panaši: Acqua di Parma Colonia Essenza.
Tai gryna geroji nostalgija iš sovietinės vaikystės tiems, kas ją prisimena.
Visiems kitiems, deja, tai bus tik labai paprastas ir nebrangus kvapas, kuris nesako nieko. Bet jei esate jaunas ir norite žinoti, kuo kvepėjo jūsų tėvų jaunystė, tai bus geras pasirinkimas – ir penki eurai tikrai nenuskurdins.
