Jei reikėtų išrinkti vieną kvapą iš to laikotarpio, kai atsiskaitinėdavom doleriais, į valiutos keityklą eidavom dažniau, negu į tupyklą, ir kai sėkmingi vyrai mėgo aviečių spalvos švarkus ir smailianosius batus (aš nemėgau, nes ir tada buvau prie geresnio stiliuko, lygiai kaip ir dabar), tai būtų šis svaiginantis kvapas, atėjęs iš 70-ųjų. Bogart, iš prancūzų dizainerio Jacques Bogart, kurį mažai kas beatsimema, prasiskverbė į mūsų rinką kaip tik tada, kai žlugo Sovietų Sąjunga ir mes norėjome gero gyvenimo.
Kam skirti: visiems, kas jaučia nostalgiją ne buvusiam sovietiniam gyvenimui, o tam, kaip smagiai jis griuvo, kas šoko ir trypė ant tarybinio gyvenimo kapo, smaigstė ant virbų savo senuosius armijos karinius bilietus ir sveikino naująjį, laisvą ir turtingą, gyvenimą. Jie pirko šiuos kvepalus, nes norėjo dvelkti, kaip dolerių pluoštas. Pauostau šiandien – jie taip ir tebekvepia, kaip dolerių pluoštas. Graži krūvelė naujai spausdintų dolerių, perrištų gumute.
Trūkumas: tai nebus jauniausias iš jūsų turimų kvapų. Kai kas sakys, kad jūs kvepiate, kaip iškasena iš 1991-ųjų. Tegu sako: jie, greičiausiai, jums pavydi, nes tų laikų išdidūs žmonės yra pažymėti sėkmės ir visagalystės žyme. Tai – gyvenimo šeimininkai, kaip dabartinis JAV prezidentas Donaldas Trumpas, o šeimininkų nelabai kas mėgsta.
Projekcija ir išsilaikymas: trys-keturi užsipurškimai, ir apie jus žinos visa apylinkė, kaip apie sprogimą branduolinėje elektrinėje. Ir pasekmės bus tokios pat ilgalaikės. Po sprogimo Černobylio elektrinėje praėjo dešimtmečiai, o avarijos vietoje ligi šiol veisiasi vienaragiai, mutantės-katės drakono sparnais ir skraidančios kobros. Taip bus ir po šių kvepalų. Jų liekamąjį kvapą išnaikins nebent kunigas su šėtono išvarymo specializacija.
Metai: 1975
Kaina: komiška. Lietuvoje galima nusipirkti už tiek, kiek kainuoja geras mėsainis: už 18 eurų. Čia kaip devyni pakeliai koldūnų.
Kvapas: priklauso galingųjų 1970-ųjų ir 1980-ųjų „powerhouse“ grupei. Atsidaro žolelėmis (geležies kumščiais kerta rozmarinas), kurias aptramdo ir saldžiai pagražina citrinmedžio žiedai. Toliau pabyra agresyvūs gvazdikėliai ir muskato riešutas (aš jums sakau, čia „palauk“ nebūna), ir galiausiai lieka tiršti beržų sakai, oda ir aitrios kerpės. Odos kvapas yra dominuojantis: tai ne pikantiškas ir dūminis arabiškos odos aromatas iš Maroko, ne, tai saldokas odinių baldų dvelksmas iš šiaurės šalių. Čia yra ir keistas reiškinys: pradžioje pasirodžiusi saldoka, net sirupinė, citrinmedžio žiedo nata lieka skambėti, nors teoriškai viršutinės natos seniausiai turi būti išėjusios.
Kažkada maniau, kad šių kvepalų nebepamatysime, nes jie – pernelyg egzotiniai, pernelyg laiko žyme paženklinti, pernelyg drąsūs, kad būtų mėgstami mekenančio politinio korektiškumo ir įsižeidusių isblyškusių menininkių užguitame amžiuje. Pasirodo, ne. Juos pardavinėja, ir reiškia, yra išdidžių žmonių, kurie juos perka. Ta proga ir pasikvėpinkim.