Tačiau šie kvepalai tikrai yra elitiniai: juos kartu kūrė keturi garsūs parfumerijos specialistai, elitų elitas (nežinau, kaip vyksta kolektyvinė kvepalų kūryba, bet turbūt taip pat, kaip būna, kai knygas rašo du rašytojai, arba kai laidas kuria asai ir profesionalai, Bačiulis ir Ramanauskas, kuriuos, beje, galite rasti ir „Delfi Plius“ platformoje, štai nuoroda.
Elitinis produktas, apie kurį rašo elitinis autorius (čia aš taip apie save).
Tai Carolina Herrera mados namų kvepalai Chic for Men (2004), ir Chic reiškia prabangą, šikarnumą (žinote juk tokį lietuvišką žodį „šikrarnas“), elitinį skambesį ir spinduliavimą. Apie Carolina Herrera dar nesu rašęs čia, „Delfi“, tačiau papasakosiu štai kokią istoriją: kalbinau savo žurnalui garsų žmogų, maestro ir kvepalų vertintoją Rimą Šapauską (jo laidos „Rimas ir kunigas“ irgi galima klausyti „Delfi“), ir jis man pripažino ir visaip atskleidė, kad kartais nueina į vieną amerikietišką kvepalų apžvalgų portalą ir ten randa mano rašytas apžvalgas, seniai seniai, anglų kalba – ir tai yra vieninteliai sistematiškai prieinami visuomenei mano angliški tekstai, ir daugybė jų. Ir ponas Šapauskas kalbėdamas man, paminėjo mano apžvalgą apie Carolina Herrera kvepalus (tiesa, visai kitus, negu tie, apie kuriuos rašau šiandien).
Carolina Herrera Chic for Men sukurti prieš šešiolika metų, tai yra, kai Lietuvą priėmė į Europos Sąjungą ir NATO (sveika yra prisiminti datas, jei nieko daugiau neprisimenate).
Pagrindinis parfumeris yra Carlos Benaim (jis įrašytas pirmoje vietoje), ir tai yra viena iš parfumerijos legendų, sukūręs originalųjį, žaliąjį Polo Ralph Lauren, pinigų ir pušų kvapą (tai buvo mano pati pirmoji kvepalų apžvalga „Delfi“, seniai seniai, 2018 metų pabaigoje – šiemet švęsime mano kvepalų studijų trijų metų jubiliejų, nuo tada, kai Užkalnis pakeitė profesiją).
Carlos Benaim priklauso ir Polo Supreme Oud (kaip erotika bažnyčioje, labai aktualu šiais laikais), ir vieni mėgstamiausių mano gyvenime Calvin Klein Eternity for Men, apie kuriuos nepadoru ir pasakoti, ir mėlynuosius Polo Blue iš Ralph Lauren, kurie kvepia agurkais. Ir dar Carlos Benaim sukūrė originaliuosius Herrera for Men.
Antrasis kvapo komandos dizaineris yra Jean-Marc Chaillan, dar nedaug tesukūręs (galima būtų paminėti Calvin Klein Euphoria for Men ir Baldessarini).
Toliau komandoje yra kontraversiškai pagarsėjusi Ann Gottlieb, kurios autorystei priklauso tokie liūdnos reputacijos maroziniai-buduliniai kvapai, kuriais prieš dvidešimt metų trenkė visų sporto klubų persirengimo kabinos Vakaruose: pavyzdžiui, jai priklauso Ace/Lynx prekės ženklo kvapas Africa, išsivaikščiojęs po pasaulį milijonais dezodorantų ir dušo žele, ir „CK – be“, iš Calvin Klein, kuriuos esu apžvelgęs ne visai iš teigiamos pusės – aš jį pavadinau monstru, parfumeriniu chaosu ir nesąmone.
Pagaliau, ketvirtasis meistras yra Rosendo Mateu, vyresnės kartos kūrėjas, kuris yra tikrų tikriausias 1970-1980-1990 ikonų fabrikas: ir Agua Brava iš Antonio Puig, ir 1992-ųjų Zegna iš Ermenegildo Zegna, ir XS Pour Homme iš Paco Rabanne, apie kuriuos rašiau drąsiai ir atvirai, kaip apie mano ankstyvosios emigracijos kvapą.
Net pakuotės dizaineris čia yra garsenybė: flakoną kūrė Fabien Baron, pagarsėjęs tokiais nesupainiojamais buteliukais, kaip cK one iš Calvin Klein ir L‘Eau d‘Issey pour Homme iš Issey Miyake – apie jų intensyviąją versiją esu irgi rašęs štai čia.
Vienu žodžiu, gavosi ištisa autorių ir apžvalgų enciklopedija, ir tikiuosi, kad kažką jūs čia gal ir išmokote.
O Chic for Men yra tikras laikmečio kvapas, atsiveriantis bergamote ir citrinomis (kurgi ne), ir dar arbūzu (anais laikais, 2004-aisiais, buvo labai įprasta pridėti tokio popsinio saldumėlio) – saldumas atsiranda ir vėliau, nudžiūvime yra cinamono, ir juodųjų pipirų, ir lengvas švelnios zomšinės odos pojūtis. Tai geras gyvenimas, jo požymiai (kaip ir standartinis, labai tradicinis pagrindas: kedras, sandalmedis, saldžiosios tonkos pupelės, muskusas ir ambra).
Kvapas yra, tiesą sakant, beveik generinis, ir jei ne tie arbūzai, cinamonai ir pipirai, galbūt sunkiai atskirčiau jį aklame testavime, bet dabar tai gana išskirtinė kompozicija. Taip kvepėjo laikas, kai ne visi dar buvo politiškai korektiški, kai dar nebuvo skundimo ir „cancel“ kultūros ir kai žmonės kažko siekė savo gyvenime, o ne tik įsižeidinėti.
Tai laikai, kai mes Lietuvoje dar nebuvome labai turtingi, bet jau saugūs (dėl NATO) ir sparčiai turtėjantys, skleidžiantys sparnus, kai dar nė nesigėrdėjo atidundančios krizės ir žmonės smagiai griuvo į vartojimą, kuris po kurio laiko skaudžiai atsirūgo, kuomet daugelis nusipirkusių kartoninius butus turėjo kraustytis iš savo perkūnkiemių į Norvegijas ir Airijas. Laikas buvo pakvaišęs, bet gana smagus, ir šis popsinis, tačiau meistriškai suklijuotas citrusų ir prieskonių kvapas mena tą epochą.