Aš nesu išimtis: man labai patinka Chanel kūriniai (pavyzdžiui, čia rašiau apie Chanel Allure, kurio niekada nenukainuoja, ir nesustodamas rašau apie Rodrigo Flores-Roux, biologą iš Meksikos, o dabar dizainerį, kuriantį mados namams John Varvatos (čia jo pirmieji kvepalai iš John Varvatos serijos, kuriuos kažkada netyčia nusipirkau pakeliui į Zalcburgą ir jie rezonavo su Kalėdų nuotaika ir senojo austrų miesto komfortu, „Uždraustų dalykų kvapas, kuris suerzins pavyduolius“.
Skaičiuodamas savo kolekcijoje kvepalus šimtais, kažkodėl visada išvengdavau Tom Ford kvepalų. Gal todėl, kad šio amerikiečių dizainerio stilius mane erzino: provokuojantis, arogantiškas, kryptingai siutinantis žmones, kurie nori įsižeidinėti. Pilnas paniekos paprastam žmogui ir intelektualinės pranašystės. Niekada dėl nieko neatsiprašinėjantis. Nieko neprimena? Tikrai kad.
Tačiau šis rinkodaros ir reklamos gigantas yra susijęs su garsiais kvapas: Grey Vetiver ir Tuscan Leather (abu sukurti parfumerio Harry Fremont), Neroli Portofino (sukūrė tas pats mano jau minėtas Rodrigo Flores-Roux) arba Oud Wood (sukurtas tolimais 2007 metais, kai agarmedis dar nebuvo viską nušluojanti mada, parfumeris – labai nišinis Richard Herpin, kuriam tai pats sėkmingiausias kūrinys). Ir čia nurodžiau vos kelis iš 95-erių Tom Ford kvepalų. Pats Ford visada nurodo save greta kvapo kūrėjo, ir vadina save kūrybos direktoriumi (tai yra, jis viršesnis, negu tie žmones, kurie kuria patį kvapą – neturėdamas specialaus išsilavinimo ir didžiulės patirties, žmogus komercinio kvapo sukurti negali).
Ir dar Tom Ford kvepalai dažniausiai nepigūs – žinoma, ne karvę kainuoja, bet tokių, kur už šimtą mililitrų mokėtum penkiasdešimt eurų, man neteko sutikti. Žinoma, jeigu klausi, kiek kainuoja kvepalai, tai tikrai jie yra ne tau (čia ne aš šitą sugalvojau). Su kvepalais yra kaip su lošimais ir rizikingomis investicijomis: niekada negalima lošti pinigais, kuriuos gailėtumeisi praradęs. Pralošinėk sumas, kurios tau nerūpėtų.
Šiandien mes pakalbėsime apie Tom Ford Noir („noir“ prancūziškai reiškia juodą spalvą), sukurtus nelabai tolimais 2012 metais. Jų kūrėjas yra Olivier Gillotin, taip pat sukūręs tam pačiam Tom Ford kvepalus Tobacco Oud (tabakas ir agarmedis), ir Ralph Lauren banalybę Polo Red, ir dar visko šio bei to.
Ši kompozicija nekvepia pigiai – medžio, pypkės tabako aromartizatorių ir prieskonių mišinys, su kilniais smilkalų degėsiais, bet nepalieka jausmas, kad esu kažką panašaus uostęs. Tiesiog tokius sprendimus labai daug kas yra daręs.
Atsiveriantis bergamote (kuo gi dar), įvairiais pipirais ir kmynais, vyriškas kvapas veriasi į moterišką teritoriją – vilkdalgiai ir rožė (labai saldi, lipni) ir snaputis.
Nudžiūvimas – smilkalai, saldus Somalio opoponaksas, visiškai narkotiniai, svaigūs pačiuliai, vetiverio kilnusis muilas, atskiestos ir apdorotos, nuo reto šlykštumo iki saldumo šeško analinių liaukų išskyros (manau, čia sintetinė formulė – ambretonas), ir vos lašelis vanilės, kuri šiaip gali sugadinti bet kokį kvapą, bet čia susilydo su smilkalų saldėsiu ir tomis šeško purškiamomis išskyromis (jis jomis žymi teritoriją, kaip aš žymiu internetus savo tekstais ir nuostabiomis portretinėmis nuotraukomis) į kažką tauraus, gundančio ir dekadentiško.
Tai nėra unikalus kvapas, jis kartotas daugybę kartų pigesnių gamintojų, bet čia kvepia įžūlumu ir geru cinizmu, begėdišku pasimėgavimu uždraustais dalykais (kai pajunti keptų pyragėlių kvapą, galvoji, kaip nuostabu, o paskui supranti, kad dega miškas), arba užuodi nuostabius smilkalus, gėriesi jais, ir tada tau šauna į galvą, kad čia bažnyčią ruošia laidotuvėms. Tame kvape yra iškrypėliškų aistrų atgarsiai, neleistini ir amoralūs malonumai, kurių vardinti man neleidžia tarnybinė etika.
Tom Ford kvepalų šimto mililitrų buteliuką Lietuvoje galima nusipirkti už šimtą trisdešimt eurų, ir nejau gaila valandos atlyginimo už flakoną gero kvapo? Atsiprašau, kad turėjau pakartoti seną bajerį apie tai, kaip aš uždirbu daugiau už jus, tačiau ką darysi, kai arogantiškas bjaurybė rašo apie kitos arogantiškos bjaurybės kvepalus? Toks gyvenimas.