Ne apie tai rašysiu. Straipsnis bus, kaip visad šeštadieniais, apie kvepalus (šį kartą - Paco Rabanne XS Pour Homme). Emigraciją prisiminiau, nes ir man ji buvo didžiulė gyvenimo dalis. Nuo 1995 metų gyvenau ne Lietuvoje, taigi, techniniu požiūriu, buvau emigrantas. Išvažiavau tada, kai dar labai mažai kas važiavo į užsienius, o greta manęs lėktuvu į Londoną skrido tie, kas pirko Anglijoje senus rusiškus automobilius Lada ir varė juos paskui į Lietuvą, kur juos pigiai parduodavo, vairą perstatę į kairę pusę iš angliškos dešinės. Kadangi pirkę buvo dar pigiau (Anglijoje tas sovietinis laužas, sumeistrautas iš italų pirktoje senoje gamykloje, buvo reikalingas jau tik anekdotams ir pajuokai), tai pasidarydavo po kokį šimtą dolerių pelno iš automobilio ir iš to šimto procentų ir gyvendavo. Aš tada keliavau dirbti savo fantastiškai skambančio darbo, Britanijos karalienės ir JAV vyriausybės apmokamoje tarnyboje, vykdydamas atvirųjų šaltinių žvalgybą, veikdamas prieš Lietuvos ir Vakarų priešus. Mane lydėjo kelionės pradžioje šis kvapas.
Tai bus straipsnis apie tuos laikus, kai atvažiavau į Angliją, dar jaunas (man tada, 1995 m. sausį buvo 24 metai) ir viskuo besistebintis, iš labai nekokios ir vargingos Lietuvos, kur normalus atlyginimas buvo 200-300 litų, geras buvo 600 litų, o aš gaudavau, po mokesčių, apie 8000 litų per mėnesį iš BBC kasos, iš jų 2800 Lt mokėjau už vieno kambario naujos buto nuomą Reading’e prie Londono, karališkoje Barkšyro grafystėje. Galvojate, kad giriuosi? Galvokite, man negaila. Atvirkščiai, man patinka, kad taip galvojate. Kuklumas yra yda. Murmėjimas panosėje ir susigūžimas yra Dievo bausmės neišsišokantiems žmonėms.
Tai štai, palikęs Tėvynę vargo vargti, gyvenau gerai. Giminės Lietuvoje kraupo nuo mano išlaidumo, klausė, ko negyveni, kaip visas jaunimas, dalindamasis su kitais vienu namu arba dideliu butu, pigiau išeis. Bet man reikėjo privatumo ir savo erdvės, net jei kaina už tai buvo važinėjimas autobusu į darbą (butai ir namai prie Caversham Park, kur buvo mano darbas, kainavo žymiai brangiau, ir ten aš persikrausčiau tik po metų, kai pradėjau kalti dar dauiau pinigų, užkūręs savo biznį).
Ir tais laikais mano kvepalai buvo Paco Rabanne XS. Tada dar neturėjau kolekcijos - gal penkis flakonus buvau nusipirkęs, ir tiek. Kitie dar buvo Ralph Lauren Polo Crest (dabar jų nebėra pirkti, nebegamina, o tada buvo galima gauti), ir dar, žinoma, Davidoff Cool Water, apie kuriuos esu rašęs DELFI.
XS šių kvepalų pavadinime reiškia ne ypač mažą dydį, bet anglišką žodį excess (perteklius, perviršis, nesaikingumas). Kaip tik man. Aš nepakenčiu saiko, balanso, aukso vidurio. Bet pavadinimas yra daugiau ambicingas pareiškimas apie savo pasiutimą iš tokio žmogaus, kuris yra visiškai ne pasiutęs, o labai ramus ir santūrus. Čia kai buhalteris apsivelka savaitgaliais odinę striukę ir vaizduoja baikerį ir sako, kad jo vardas yra Daktaras Kaukolė.
Paco Rabanne XS Pour Homme išleisti didžiais 1993 metais, kaip minėjau aną savaitę kitų kvepalų apžvalgoje. Tai buvo didelių kūrinių metai. Šiais laikais jų flakonas kiek pakeistas (kampuotesnis, bet su tokiu pačiu žiebtuvėlio stiliaus kamšteliu), ir pakeista spalva: anksčiau buvo gintarinė, dabar tokia neva moderni pilkai violetinė, kuri tikrai atrodo liūdnai, bet koks skirtumas, jei kvapas nepakitęs.
Šiuos kvepalus sukūrė ne vienas, bet du parfumerijos specialistai: Rosendo Mateu, kurio didis kūrinys yra Herrera for Men (1991) flakone su burbuliukais (polka dot), ir Gérard Anthony, kuris yra vyresnės kartos meistras, kuriam priklauso brutalus itališkas Azzaro pour Homme (1978), Guerlain Samsara (1991) ir Balenciaga pour Homme (1990), kurio nebegamina, o gaila.
Kvepalai atsiveria medumi, nors šito nerasite oficialiame aprašyme, bet man visada ten buvo medus, nelabai saldus, greičiau toks truputį dūminis, tamsus, lyg viržių - o aprašymas mini laukines mėtas, kurių tikrai nepagaunu, kad ir kaip gerai šį kvapą pažindamas, o taip pat kalendrą ir bergamotę, kuriuos užuosti lengva. Tas kalendros kartumas balansuoja medaus saldumą, ir gal būtent jis prisideda prie viržių medaus įspūdžio.
Tada suprantu, kad tas medus - tai lauko gėlės, ir dar ten yra kadagių uogos, ir pagaliau viskas nudžiūva į muskusą, sandalmedį ir kedrą, ir to tauraus medžio lieka daug, ir jis laikosi gana ilgai. Nelimpa, bet maloniai laikosi, kaip antrasis odos sluoksnis ant rankos arba ant kaklo, ir tampa kvepalus dėvinčio žmogaus tapatybės dalimi. Žinoma, kad yra sakančių, kad jei tokie dalykai kaip telefonas, laikrodis, kvepalai arba drabužiai pareiškia tavo asmenybę, tai tu jokios asmenybės neturi, bet čia greičiau pareiškimas ne pasauliui, kuris tikrai pagal kvapą nesiruošia nustatinėti, kas jūs esate, bet pačiam žmogui, kuris tais kvepalais pasipurškė - tai lyg priminimas apie tai, kas jūs; kad nepamirštumėte. Kai dabar nusipirkau šių kvepalų jau kažkelintą flakoną (tie, iš praeities, jau seniai iššaudyti), pastebėjau, kad negaliu sustoti vis pasipildyti kvapo, kas valandą - noriu jo daug, noriu nardyti jame, toje švaroje ir medžio dvelksme, ir tas kartus medus tegu mane gaubia ir saugo.
Tai toks tas mano ankstyvosios emigracijos kvapas, tokia tad mano tapatybė - labai seni laikai, į kuriuos grįžti nenoriu, kaip jau pasakojau knygoje, parašytoje apie tą dešimtmetį, tačiau kurio užmiršti nesiruošiu, nes ten buvo labai daug nuostabos ir mokymosi apie mane supantį naują pasaulį, persikėlus gyventi iš skurdžios Lietuvos į įdomius ir tviskančius įvairove Vakarus. Tas etapas turėjo būti, kad po septyniolikos metų grįžčiau protingesnis ir prisikaupęs užtaiso kūrybai, užversčiau Anglijos puslapį ir ieškočiau naujos laimės už Atlanto ir ją rasčiau. Šis kvapas yra tos praeities žyma ir puslapis, ir jis mane savo kedrų ir sandalmedžio natomis laimino tai kelionei.