Juos sukūrė prancūzų meistrė Annick Menardo, nei geniali, nei be talento. Jos vieną kūrinį Body Kouros („Užkalnis: lengvas būdas kvepėti, kaip aš“ esu rekomendavęs, bet dabar žinau, kad man gal saulė buvo perkaitinus galvą Sicilijoje, nes nieko ten labai įdomaus visgi nėra: https://www.delfi.lt/stilius/vyrams/uzkalnis-lengvas-budas-kvepeti-kaip-as-92648451).
Labiausiai negaliu patikėti, kad Boss Bottled man kažkada patiko. Jaunystė-kvailystė.
Nes šie kvepalai iš 1998 metų skelbė šlovingo laikotarpio nuo 1989 iki 1997 pabaigą: tai buvo laikas, kai Prancūzijoje ir JAV sproginėjo velniškas kūrybiškumas, išmonė ir buvo nubrėžti standartai ateities dešimtmečiams (dar anksčiau, nuo 1977 iki 1988, valdė senamadiškų kvapų, pakylėtų iki tobulybę viršijančio subtilumo, laikas: vyrai kvepėjo tabaku, muskusu ir pačiuliu, o moterys – gėlėmis, prieskoniais ir sandalmedžiu). Nuo Boss Bottled prasidėjo banalybė, sintetiniai paprasti efektai, saldumas, neįžeidžiantys ir nieko niekam nesakantys lengvi ir neįpareigojantys kvapai, ir visi kvepėjo vandenuku Acqua Di Gio („Užkalnis apie kvepalus, kurių visi mėgsta nekęsti“ https://www.delfi.lt/stilius/vyrams/uzkalnis-apie-kvepalus-kuriu-visi-megsta-nekesti-86864333).
