Šiandien aš jums siūlau kvėpintis valčių degutu. Comme des Garçons, japonų dizaino namai prancūzišku pavadinimu (išvertus reiškia „kaip berniukai“, ir jeigu jūs žinote keistesnį pavadinimą, tai aš norėčiau apie jį išgirsti) garsėja atsilupusiais, nišiniais kvapais – tiesa sakant, čia būtent jie ir siūlo pristovėtą garažą, ir spėkit, ar aš esu tą įsigijęs į kolekciją? Žinoma, esu. Mano kolekcija yra didžiausia privati kvepalų kolekcija Lietuvoje, nepykit, kad giriuosi.
Tai šitie kvepalai yra iš Comme des Garçons, ir vadinasi „Black“, kas reiškia „juodas“. Nes buteliukas tikrai juodas. Ir kvepia radikaliai, kaip uostant degutu išteptą valtį paplūdimyje karštą vasaros dieną.
Kam: šis kvapas yra nenormaliems žmonėms, vyrams ir moterims, kurie nieko nebijo ir kurie gali kvepėti, kaip tik užsimano. Manau, kad aš esu vienas jų. Čia, Kalifornijoje, netrūksta atsilupėlių ir keistuolių. Pavyzdžiu, šiandien ieškojome šuniukui dienos darželio čia, Huntington Beach miestelyje prie vandenyno (nepaliksi juk vieno namuose, kol einame į restoraną), ir vienas keturkojų auklybos centras siūlo ne tik priežiūrą, nagų karpymą ir ausų valymą, bet ir šuniukų šventes, gimtadienius, bendravimo popietes ir viską, išskyrus gydymą nuo priklausomybių. Nuo priklausomybių gydo kita šuniukų klinika, kurioje yra ir psichoterapija gyvūnams. Ten galima atvesti nervingą iguaną, šunelį su savivertės problemomis arba blogai miegantį triušį, su kuriuo bendraus veterinarinis psichoterapeutas už šimtą penkiasdešimt dolerių per valandą. Taigi suprantate, kad aš komfortiškai jaučiuosi čia, tarp žmonių, kurie nebeturi ką išsigalvoti. Ir man patinka kvepėti valtimis.
Trūkumas: jei jūs turite, pavyzdžiui, jachtą arba baidarę, tai pasikvėpinus šiais kvepalas, ji tikrai pavydės ir klausinės: „kokią čia medinę šliundrą susiradai“.
Išsilaikymas ir projekcija (ar toli neša): šauna nelabai toli, lieka „arti prie odos“, kaip sako specialistai. Bet laikosi labai ilgai. Sunkiau pamiršti, negu išvėdinti prirūkytą viešbučio kambarį su minkštais baldais ir užuolaidomis. Tik čia kvapas gal penkis tūkstančius kartų geresnis.
Metai: 2013
Kvapas: juodieji pipirai (rašo „Madagaskaro juodieji pipirai“, bet aš taip giliai nekapstau), Somalio smilkalai, oda (gal net odinių batų tepalas), beržų degutas (iš tiesų – krūva to deguto, storas sluoksnis), kedras. Dar aprašyme yra vetyveris, ir aš tos gaiviu muilu kvepiančios indiškos žolės ilgai ieškojau, kol pagaliau užčiuopiau sudėtingame, tirštame kvape, kuris gula kaip sunkus tepalas, kaip aliejiniai dažai. Kaip būdinga tokio tipo kvapams, čia nėra viršaus, vidurio ir bazinių natų – kvapas nuo kur prasideda, ten ir baigiasi, be jokių pakitimų.
Čia galima užuosti ne tik valtis, bet ir senus medinius geležinkelio žuolius (pabėgius), o gal ir labai seną medinę bažnyčią kur nors Lietuvos gilumoje, arba seno viešbučio kambarį Sicilijos kalnuose, o gal Oregono arba Vašingtono valstijų pakelės motelius, kurių kambariai kvepia medžiu ir neseniai kūrentu židiniu. O dar yra to kvapo, kuriuo pakvimpa kambarys tą sekundę, kai užpučiate žvakę.
Daug kas pasakytų, kad tai labiau žiemai skirtas kvapas, negu vasaros dvelksmas. Tačiau aš esu tikras, kad žiemos ir vasaros kvapai yra toks pat nesusipratimas, kaip ir vyriški ir moteriški kvapai. Nėra tokio dalyko. Tikras vyras ir tikra moteris nebijo jokio kvapo (išskyrus galbūt Paco Rabanne 1 Million, kuris yra šlykštynė, užkrečianti visus, kas ja pasipurškia; neatsitiktinai provincijos marozai ir jų kiaunės dievina tą velnio bjaurastį), nes jų vyriškumas ir moteriškumas viską suriša mazgais ir pritaiko sau. Čia kaip Čakas Norisas: jis suveda į bankomatą bet kokį kodą, ir bankomatas prisitaiko ir duoda pinigus, nes bijo nepaklusti. Taip pat šį kvapą galima dėvėti ir žiemą, ir vasarą, jei tik turite drąsos ir supratimo.
Andrius Užkalnis rašo apie maistą, kvapus ir žmones puslapyje www.laukineszasys.com