Kodėl Aistis yra vienintelis tikras kūrėjas? Nes visos tos tetos, prisipirkusios kvapnių aliejų atostogose Tenerifėje, ir paskui vaizduojančios parfumerijos komponuotojas, yra kūrėjos tik savo virtuvės ribose. Jas gera erzinti Feisbuke, jos visaip pyksta, nes giliai suvokia, kad jų kvepalais – nebent kandis naikinti.
Kvepalai yra iš FUMparFUM creative studio ir vadinasi BLACK ALCHEMIST – Golden Sawdust. Gražus lietuviškas pavadinimas, kuris reiškia auksines pjuvenas, ir atliepia vienam mano mėgstamiausių stilių: sandalmedžio. Tai lentpjūvė, stalių dirbtuvės, kalnų namelis Kalifornijoje arba Kolorade. Arba, žinoma, mano rąstų namelio rezidencija prie Vilniaus, apie kurią jau esate girdėję.
Apie panašius amerikietiškus kvepalus iš Le Labo – Santal 33, esu rašęs DELFI („Užkalnis pagaliau išvydo savo vardą ant kvepalų buteliuko“ – https://www.delfi.lt/stilius/vyrams/uzkalnis-pagaliau-isvydo-savo-varda-ant-kvepalu-buteliuko.d?id=80444287), o Mickevičius čia padarė net kompleksiškesnį sprendimą su agarmedžiu, kuris kvapui davė šiek tiek rytietiškos egzotikos.
Kvape sulydytas sandalmedis su agarmedžiu ir kitokiais smilkalais, ir dar su sausos žolės porcija ir čiliais (ta prasme, ne „Čili pica“, o čili pipirais).
Jei lyginsime šį kvapą su kitu mano aprašytu Aisčio Mickevičiaus kūriniu Vaudeville, kuriame tiesiog per kraštus veržėsi nešvankūs vaizdiniai („Tai – teatras, kur moterys ateina pasirodyti visiems, kaip gerai atrodo, o vyrai, kaip rašė anglų dramaturgas Somersetas Maughamas, pažiūrėti į sceną ir pagalvoti, kurią aktorę jiems labiausiai patiktų išdulkinti po spektaklio nusivedus į artimiausią Paryžiaus viešbutį, geležinėje lovoje su virbais, už kurių ta aktorė galėtų įsitverti viso proceso metu, tratinama taip, kad aimanuojant jos garsus, išlavintas aktorinis balsas būtų girdimas net ir gatvėje pro atvirus langus“), tai šis lentpjūvės kūrinys yra labai santūrus.
Šių Mickevičiaus kvepalų kaina yra nejuokinga: beveik šimtas eurų už 30 ml flakonėlį – tai gautųsi virš trijų tūkstančių eurų už litrą tiems iš mūsų, kas kvepalus perka litrais.
Aš juos vėl ir vėl uostau ir negaliu atsistebėti, kiek visokių asociacijų sluoksnių ten yra. Ne tik išdžiūvusi žolė, bet ir labai sausos samanos ir spygliai, ir seni, pageltę laikraščiai senoje sodyboje, ir dar pageltusi ir beveik trupančiais puslapiais knyga, kuri pereina iš kartos į kartą šeimos bibliotekoje, obliuota lenta, šviežiai įstatytos durys, dar ir senas tuščias molinis ąsotis ant lentynos, kvepiantis tuo namu ir dulkėmis ir vasaros karščiu. Dar yra ir senos bažnyčios atspalvių, galbūt poliruoti klauptai, žvakių kvapas ir močiutės, maldaknygės, šventi paveikslai.
Nuodėmės šiame kvape nėra, greičiau susitaikymas ir ramybė. O gal tai mano dabartinės sielos būklės atspindys? Gali būti. Rekomenduoju pirkti. Padarykim taip, kad šiuos kvepalus nusipirktų dešimt tūkstančių žmonių ir Aistis uždirbtų milijoną, kaip jis ir nusipelno. Kaip jums šitas planas?