Sunku įsivaizduoti, kad šis asocialus kvapas yra iš garbingų ispanų mados namų, kurie, pavyzdžiui, sukūrė nuostabų aromatą, kuriuo dvelkiau emigracijoje, dirbdamas valytojo padėjėju televizijos stotyje („Mano ankstyvos emigracijos kvapas”) – tačiau visų Paco Rabanne kvepalų senelis yra tikras aristokratas, toks atpažįstamas, kad daugeliui atrodo net generinis.
Paco Rabanne Pour Homme, sukurtas 1973 metais, yra kartotas daugybę kartų, nes tai yra septyniasdešimtųjų parfumerijos melodija. Šiandien daugelį nuo jos pykina, kaip nuo Orlausko anekdotų, tik toks skirtumas, kad tokie kvapai, kaip 1985 Hugo Boss („parfumerinis lavonas”, kaip aš sakiau tada) arba Krizia Uomo („Kvepalai, kurių nebegausite”) kažkada buvo populiarūs ir tarp nusimanančių žmonių, o tie anekdotai visada buvo skirti tiems, kas mėgsta filmą „Likimo ironija, arba po pirties” ir kitokias sovietinės estetikos šiukšles.
Paco Rabanne sukūrė jau pamirštas vyresnės kartos parfumeris Jean Martel, kuriam priklauso dar ir Dior Jules – tikra seniena.
Kvapas atsiveria tvankiomis rožėmis, lauro lapais, rozmarinu ir šalaviju – jokių jums citrusų. Ne kvepalai, o tiesiog žolių rinkinys kepsniui gardinti.
Pasigirsta levandos, tokios seniokiškos, bobutės spintos kvapo, turbūt aromatas kandims ir anūkams baidyti. Ir nudžiūvimas – kartus viržių medus, ir saldžios tonkos pupelės, ir samanos, ir sudžiūvęs muskusas, ir archaiška, kiek pykinanti, ambra. Tokia rami senatvė brangioje, bet jau nušiurusioje viloje, pledas, židinys ir senas puodukas su arbata. Kvėpintis tokiu kvapu vargu ar norės kas nors, kam dar nėra aštuoniasdešimties, bet į kolekciją tinka, kaip parfumerinės istorijos dalis.