Savo istorija Rasa Dautartaitė sutiko pasidalinti su laidos „Normalūs Neurotikai“ žiūrovais.
Rasa Dautartaitė turi nerimo sutrikimą. Kad tai jis gadina jaunos moters gyvenimą pašnekovė teigia sužinojusi prieš šešerius metus. Rasa yra sakiusi, kad kai patyrė pirmąją panikos ataką, tiesiog sėdėjo daugiabučio namo kieme ir negalėjo atsistoti. Kaip sako pašnekovė, tuo metu atrodė, kad širdis iššoks iš krūtinės, o mintys sukosi apie mirtį.
„Tuo metu buvo labai mažai informacijos. Aš realiai gavau informaciją, kad aš turiu nerimo sutrikimą gal tik po metų laiko – tai yra labai daug gyvent su tokia psichologija ir tokiu sutrikimu nieko nedarant“,– pasakoja R. Dautartaitė.
Gyvenimas virto savo pačios kalėjimu
Iš pradžių Rasai buvo diagnozuotas išsekimas ir kalio trūkumas, tad pašnekovė manė, kad problema greitai išsispręs pagėrus vitaminų, tačiau laikas bėgo, savijauta ir gyvenimo kokybė prastėjo. Tuo metu, šiandien juokiasi Rasa, niekas nepaaiškino, kad kalio trūkumas tiesiogiai susijęs su patiriamu stresu ir dėl to organizmas jį tiesiog išvaro lauk.
„Aišku, tikrai pradedi vengti tų situacijų, kur tau atsiranda nerimas, kur tau atsiranda panika. Tai yra tiesiog normali žmogiška reakcija – jeigu tau atsitiko panika kažkokiam koncerte, tu nebenori eiti“, – savo patyrimais atvirai dalijasi ji.
Pamatyti Rasos Dautartaitės pasakojimą galite laidos „Normalūs Neurotikai“ antroje dalyje.
Taip pamažu Rasa Dautartaitė mažino savo išėjimų iš namų skaičių – atsisakė koncertų, kelionių, išvažiavimų į kitus miestus, susibūrimų vietų, retino apsilankymus parduotuvėse. Pašnekovė sako, kad net gatvės triukšmas iš pradžių atrodė spaudžiantis. Galiausiai jos dienos maršrutas sutrumpėjo vos iki trijų kilometrų „darbas-namai“.
Kaip teigia Rasa, jokio kito sprendimo būdo ji tuo metu neturėjo, ieškojo saugumo, o jį rado tik ramybėje.
„Bet ar nevirsta gyvenimas tokiu savotišku kalėjimu?“ – klausiu jos. Rasa kelis kartus linkteli galva.
„Nerimo priepuoliai man N kartų buvo kelionėse ir tada tu prarandi saugumo jausmą kažkur būti. Nes tau atrodo, kad tau visada reikia, kad tave kažkas išgelbėtų. Ligoninė turi būti netoli. Tas išgąstis nekontroliuoti savo fizinio kūno yra labai baisus“, – atvirauja moteris.
Pasakė, kad prireiks penkerių metų
Bandant išsiaiškinti tokios savijautos priežastis Rasai prieš šešerius metus teko nueiti ilgą kelią. Tuomet, sako ji, tikrai nebuvo tiek informacijos, o be to neužteko nueiti pas vieną specialistą.
„Aš labai džiaugiuosi, kam užtenka ir kas rado gerą, man teko pereiti per kelis. Ir viena gydytoja, psichoterapeutė pasakė, kad tai užtruks penkerius metus. Ir tuo metu aš galvojau – ne, ne ne, taip nebus, aš noriu jaustis, kaip vakar. Man nieko nėra, mano emocinė būklė puiki, aš galiu daryti bet ką, manęs niekas nebaugina“, – prisimena pašnekovė.
Ji pripažįsta, kad penkeri metai tokio gyvenimo jai atrodė tiesiog „kosminis laikas“. „Įsivaizduokite, jūs nueinate pas gydytoją su lūžusia koja ir jums sako – ji gis penkerius metus“, – gyvenimišką pavyzdį pateikia ji.
Apie šį etapą, pripažįsta moteris, jai sunku kalbėti iki šiol, nes pasakojant kaskart visą emocijų liūną reikia išgyventi iš naujo.
„Pasijaučiau šiek tiek normalesnė“
R. Dautartaitė prisimena, kad bandydama save įtikinti, jog gyvenimas netrukus grįš į įprastas vėžias, ji pradėjo ieškoti informacijos internete. Tuo metu, pasakoja ji, apie nerimo sutrikimus niekas nekalbėjo, o jai pavyko atrasti vos vieną vienintelį forumą. Jame buvo 50 puslapių pačių įvairiausių panikos atakas ir nerimo priepuolius išgyvenusių moterų patirčių.
„Aš pradėjau skaityti istorijas, aš su jomis labai rezonavau, supratau, kas man yra. Aš atsimenu tą momentą, kai aš rašiau moterims, kurios buvo rašiusios prie du-tris metus. Aš joms rašiau ir…“, – Rasa nutyla, nusuka akis į šoną ir prašo duoti laiko nusiraminti.
„Su ta mintimi bandei parašyti toms moterims, kad duotų tokią viltį – kad praeis, nebebus ir bus galima toliau kaip įprasta gyventi?“ – bandau padėti jai pabaigti mintį. Rasa nusišypso ir linteli galva.
Iš vilties paieškų gimė ir Rasos Dautartaitės portretų paroda – „Nerimo moterys“. Dalį savo herojų Rasa rado tame pačiame forume, parodoje įsiamžino ir ji pati. Ir nors nerimas aplinkiniams dažnai būna nematomas jausmas, o jį išgyvenantis žmogus kartais iš išorės netgi atrodo ramesnis nei įprastai, Rasai Dautartaitei šį vis daugiau žmonių kamuojantį jausmą pavyko sudėti į ryškius ir blizgius portretus.
„Tuo metu siūliau fotografuotis nerodant veido. Aš žinojau, kad bus daug makiažo, bus daug blizgučio. Tie blizgučiai ir yra metafora, kad mes vaidiname, jog nieko nėra, bet viduj vyksta procesai, vyksta emocijos. Atsiliepė moterys, kurios sutiko fotografuotis. Jos jau galėjo kalbėti ir jos jau galėjo atvažiuoti. Jos pasakojo man savo istorijas. Tikrai buvo tokių, kurios jau negalėjo normaliai išeiti iš namų išeiti. Joms reikėjo viską daryti iš naujo.
Važiuoti į kitą miestą? Na tai kosmosas. Aš tuo metu lygiai taip pat būčiau nevažiavusi į Vilnių“, – sako R. Dautartaitė.
Susitikimas su šiomis moterimis ir projektas „Nerimo moterys“, kaip sako pati Rasa, jai tapo savotiška terapijos ir savipagalbos forma.
„Jos atvažiavo, pasakojo savo istorijas. Aš pasijaučiau šiek tiek normalesnė“, – šiandien juokiasi ji.
Kartą net siūlė gydytis pozityvumu ir Dievu
Nors šiandien vis daugiau žmonių dalinasi savo patirtimis gyvenant su nerimo ir panikos sutrikimais, prieš šešerius metus ši tema buvo praktiškai tabu. Rasa prisimena, kad beieškodama savo projekto „Nerimo moterys“ herojų savo patirtimi pasidalino ir socialiniuose tinkluose ir iš vienos moters sulaukė patarimo gydytis pozityvumu ir Dievas jai esą padės. „Dievas gal ir gali padėti, bet ne taip“, – nusijuokia pašnekovė.
„Aš manau, kad visos šitos ligos. Ligos, sutrikimai, depresijos, nerimas, bipolinis sutrikimas ir visi kiti – jie egzistavo, bet žmonės kažkaip priimdavo į savo gyvenimą ir gyvendavo su tuo. Nenorėdami diagnozuoti, nenorėdami eiti pas gydytojus. Nes, aš tikiu, kad ir šiandien pasakyti, jog kažkas yra, su kažkuo nesusitvarkai – yra sunku.
Aš ir kalbėjau, nes žinojau, kad yra sudėtinga, ir ligšiol kalbu. Tai jeigu nors vienam žmogui bus nuo to geriau, aš padariau savo darbą“, – teigia R. Dautartaitė.
Pastebiu, kad šiandieną apie panikos ir nerimo sutrikimus kalbama tiek daug, jog kartais žmonės moja ranka sakydami, kad čia jaunų žmonių išsigalvojimai arba „mada“. Rasa gūžteli pečiais – vadinti tai mada gali tik tie, kurie niekuomet to nepatyrė.
Visgi moteris sutinka, kad aplinkiniams, net ir patiems artimiausiems paaiškinti savo savijautą nerimo priepuolio metu – sudėtingas uždavinys.
„Suprasti labai sudėtinga. Tikrai labai sudėtinga. Tu nematai ligos, nematai sutrikimo. Tau reikia pasakyti, kad kažkas, kažkur galvoj tavo mintys tau iššaukia adrenalino antplūdį organizme. Kaip? Kas tai yra?“ – dažnas aplinkinių reakcijas įvardija ji.
Po kelerių metų pradėjo dėkoti
Šiandien Rasa sako, kad iš tiesų prireikė tų penkerių metų, jog vėl galėtų laisviau gyventi. Kaip pati sako, dalykus, kuriuos dėl nerimo buvo išbraukusi iš savo gyvenimo po truputį pradėjo grąžinti atgal. Ir nors, anot jos, viskas nėra taip pat, kaip buvo, bet ir ji pati pasikeitė nuo 27-erių – kai kurių dalykų tiesiog nebesinori, nebereikia.
„Po kokių kelerių metų pradedi dėkoti, nes sumažini streso lygį gyvenime ir iš žodžio „reikia“ tampa klausimas – „ar aš noriu?“ Kadangi didesnė orientacija jau yra į save, nes iki nerimo į save turbūt išvis nekreipei dėmesio“, – savo patyrimais dalijasi Rasa.
Pašnekovė sako, kad iki šiol koncertuose neperka bilietų salės viduryje, o keliaudama automobiliu stebi ženklus, žyminčius artimiausią ligoninę. Ir nors, tikina ji, ten važiuoti jai niekada neprireikė, šitaip ji jaučiasi ramiau. Dar vienas padedantis būdas į priekį pagalvoti „o kas, jei“. Kartais, sako ji, žinojimas, ką, pavyzdžiui, darytų sugedus automobiliui, padeda susikurti saugumo jausmą.
Šiandien panikos atakos Rasos gyvenime retos, bet moteris nepuoselėja vilčių, kad nerimas visai išnyks.
„Aš priimu tai kaip duotybę ir su tuo turiu gyventi. Žmonės turi pagalvoti apie visokius kitokius dalykus, aš turiu pagalvoti apie savo nerimą“, – šypsosi Rasa.
Laidą „Normalūs Neurotikai“ žiūrėkite kiekvieną sekmadienį 13.30 per Delfi TV ir portale delfi.lt