Kodėl mums rūpi, ką pagalvos ar pasakys aplinkiniai, kaip tai veikia mūsų gyvenimus, kokie ženklai išduoda, kad kitų nuomonė mums tapo per daug svarbi, ir kokias asmenines savybes turintiems žmonėms šis reiškinys socialinių tinklų eroje virto rimčiausia bėda, laidoje „Normalūs Neurotikai“ kalbėjome su psichologe, „Šaukštas proto“ įkūrėja Monika Kuzminskaite.
- Kiek tas rūpinimasis kitų nuomone yra egzistencinė mūsų baimė būti atstumtiems, o kiek mes tai išmokstame per gyvenimą?
- Ir taip, ir taip. Jeigu pradėtume nuo pat pradžių, gimstame kaip baltas švarus popieriaus lapas – mes nežinome nieko apie pasaulį ir mes visko turime išmokti iš kitų žmonių. Kol pasiekiam tam tikrą amžių, sukaupiam kažkiek žinių, kad galėtume priimti savarankiškus sprendimus, kitų nuomonė kaip mokymosi šaltinis yra didžioji knyga. Labiau iš tolo pasižiūrėjus – visos žmonijos žinios yra kažkieno kito kažkada užrašyta nuomonė. Tai realiai tokio visiškai objektyvaus žinių šaltinio me sir neturime.
Jeigu klausiate apie saugumą, tai noriu nupiešti kitą paveikslą: akmens amžius, 12 žmonių gentis sėdi prie laužo ir dalinasi medžioklės grobiu. Jeigu kažkas kitiems 11-kai žmonių nepatinka todėl, kad ne taip sako, neprisidėjo prie medžioklės, nesidalina kažkuom – jis liks be savo dalies. Nepritapęs prie grupės jis staiga pasidarys alkanas, nesaugus, greičiausiai nužygiuos tiesiai į mirtį. Tai mums reikia priklausyti grupei, pritapti prie tos grupės tam, kad, visų pirma, galėtume patenkinti tą saugumo poreikį.
Aišku, seniai nebegyvename akmens amžiuje, seniai nebemedžiojame ir nereikia dalintis tuo grobiu, bet instinktas yra toks gilus, kad mes vis tiek norime pritapti.
- Ruošdamasi šiai laidai aš perskaičiau apie prožektoriaus efektą, kai mums atrodo, kad aplinkinių dėmesys mums yra didesnis, nei iš tikrųjų yra. Kas tai yra per efektas ir kaip jis veikia?
- Pats prožektoriaus efektas yra labai išpūstas vertinimas to, ką apie mane pagalvos kiti žmonės. Lyg aplinkui tamsu, o aš stoviu scenoje, šviesos rate ir visi į mane žiūri. Realybėje – dažniausiai kiti žmonės galvoja tik apie save, į kitus taip atidžiai nežiūri. Nebent iš tiesų viduryje gatvės staiga šausit balionų, pradėsit šokt, dainuot, pradėsite daryti kažką neįprasto. Tada žmonės atsisuks, pažiūrės – vienas, du, trys, ir greičiausiai nusisuks.
Bet realybėje, taip objektyviau žiūrint, toks reiškinys nevyksta. Jis visada vyksta tik vieno žmogaus galvoje.
- Kaip atsiranda šis reiškinys? Kodėl mums iš tikrųjų atrodo, kad kiti labai pastebi mūsų balso tembrą, mimikas. Kartais įlipus į troleibusą tikrai atrodo, kad visi į tave žiūri.
- Tame yra šiek tiek, nedaug realių faktų. Jeigu aplinkoje yra viskas statiška, mes paprastai į ją nekreipiame dėmesio. Jeigu tik kažkas pasikeičia – sujuda, nušvinta, sutemsta, garsas atsiranda, mes automatiškai atkreipiame dėmesį. Čia yra ta dalis sekundės, kai visi atsisuka. Jie realiai atsisuka, pasižiūri, kas dar įlipo, visiškai automatinis refleksas.
Bet ar jie skiria tam tiek dėmesio, kiek mes galvojam, kad skiria, tai tikrai ne. Mes baiminamės kitų žmonių vertinimo ir reakcijos, nes mums atrodo, kad tai baigsis kažkuo labai blogu, kad tai yra grėsmė. O jeigu tada pagalvos ir tada pasakys, ir tada padarys, ir ta grandinė gali tęstis be galo. Priklausomai nuo to, kaip nesaugiai aš jaučiuosi viduje, tokio dydžio katastrofą aš sau susikuriu.
Realiai žmogus, kuris stipriai savimi pasitiki, kurio pasitikėjimas yra sveikas ir pagrįstas, ir išbandytas patirtimi, jis iš esmės pastebės, kad į jį kiti atsisuko ir daugiau apie tai nieko negalvos.
- Bet gal nieko baisaus nevyksta ir su tais žmonėmis, kuriems rūpi, ką pagalvos kiti? Galbūt tas priklausymas grupei, empatija, atliepimas kitų žmonių nuomonės gali būti visai geras reiškinys. Tai kodėl mes taip norime, kad mums nerūpėtų?
- Aš manau, mes norim laisvės nuo būtinybės elgtis kažkaip kitaip, kaip mums atrodo, kad diktuoja socialinės taisyklės. Jeigu viduje norime elgtis kažkaip kitaip, o taisyklės neleidžia, tai esam lyg ir priversti joms paklusti.
Apskritai, sakyčiau reikėtų žiūrėti kaip į skalę – nuo „man visiškai nerūpi iš tiesų“ iki „man rūpi tiek, kad aš net negaliu pajudėti“. Mes turbūt visi toje skalėje esame išsidėstę ir pas kiekvieną individualiai yra brūkšny – man tai trukdo gyventi arba man tai netrukdo gyventi. Greičiausiai, netrukdo, tai netgi ir padeda. Viskas, ką jūs išvardinote – empatija, draugystė, priklausymas, komandiškumas – viskas yra lygiai to paties reiškinio šviesioji pusė.
Tamsioji pusė yra „aš negaliu nepasitaręs su žmogumi X įsigyti batų“. Negaliu. Ir tai jau trukdo savarankiškai priiminėti sprendimus, gyventi ir džiaugtis.
- Ar nėra taip, kad kartais jau patys susipainiojame, ką darome dėl to, kad tikrai patys to norime, o ką todėl, kad kažkas to nori?
- Aš vėl norėčiau grįžti prie pačios pradžios, kad viskas, ką mes gyvenime išmokome, kažkada buvo kitų žmonių nuomonė. Ir atskirti – ar dabar tai jau mano, nes ji man taip giliai priimtina, aš ją taip giliai įsisodinau savo vertybių sistemoje, kad ji jau tapo mano, ar čia vis dar kažkieno kito? Pačioje pradžioje ji visada buvo kažkieno kito nuomonė, tik aš ją priėmiau. Tai turbūt tas balansas yra ir jis turbūt niekad ir nesibaigs – ar čia yra mano laisvas pasirinkimas, ar čia kažkieno kito man padiktuotas pasirinkimas, kur aš net nesuvokiu, kad jis yra padiktuotas.
- Gal iš tikrųjų kai kuriuos padiktuotus dalykus mes jau priimame kaip savo, bet kaip suprasti, kiek yra tų dalykų, kurie svetimi ir kurių gal ir būtų galima atsisakyti. Kokių klausimų savęs paklausti, kad tai identifikuotume?
- Trumpai, labai trumpai reikėtų klausti – ar tikrai? Šiaip iš tiesų reikėtų duoti sau laiko, reikėtų duoti ilgesnį laiką sprendimui tam, kad jis nebūtų spontaniškas, vien tik emocijomis grįstas, kad jis būtų racionalesnis. Kokių turi įrodymų „už“ ir „prieš“, kad tai man bus gerai? Kodėl tai man yra gerai, o ne kitiems? Ar tai tikrai turi kitų suinteresuotų pusių, o gal neturi, gal čia iš tiesų mano savarankiškas sprendimas? Bet tas visas dėliojimo procesas užima laiko. Jeigu reikia nuspręsti čia ir dabar, tai greičiau laimės spontaniškas, įprastinis sprendimas.
- Seniau rūpėjo kaimynai, dabar rūpi, kas ką pasakys socialiniuose tinkluose?
- Kad sėkėjams nepatiks, lygiai taip pat. Šitas reiškinys tikrai transformavosi iš kaimynų į sėkėjus. Daugumoj socialinių tinklų nėra „nepatiktukų“, yra tik „patiktukai“, bet jų trūkumas irgi yra priimamas kaip kritika. Reiškinys iš esmės yra tas pats. Čia irgi yra gentis, tik tiek, kad ji yra labai didelė ir labai norisi patikti visiems tam, kad jaustumėmės saugiai.
- Bet socialiniuose tinkluose visiems patikti neįmanoma. Ar tai netampa tokiu bergždžiu nuolatiniu saugumo sieku?
- Didžiausia bėda iš tiesų ištinka perfekcionistus, nes jie niekada nesustoja ir atrodo, kad galima padaryti dar daugiau. Kuo didesnė grupė, kuo didesnė gentis, tuo uždavinys visiems patikti tampa mažiau įmanomas. 12-kai žmonių gal ir visai įmanoma susitarti, susikurti kažkokias tradicijas, papročius ir būti kartu draugiškai. 200-tams, milijonui, pasauliui – jokių šansų. Tiesiog per daug skirtingų žmonių. Čia yra neišsprendžiamas uždavinys, kuris garantuotai veda į nusivylimą. Neišsprendžiamas uždavinys taip, kaip galvos daužymas į sieną. Jis tik kelia skausmą ir neduoda jokio kito rezultato.
- Ką daryt, kaip sustabdyt save, kaip sustot?
- Gal būtų neblogai visgi susisiaurinti tą visą pasaulį iki genties. Iki tų žmonių, su kuriais aš noriu turėti saugų ryšį, kuriems aš noriu patikti. Gal įdėti į tai daugiau prasmės – o kas bus tada, kai aš jiems patiksiu? Ką aš jiems tokio sakau, kad jų gyvenimą daro gražesnį, šviesesnį. Įsivaizduoti tą žmogų, kuriam jūs tai darot. Tai užkeičia norą patikti visiems. Visiems patikti iš tiesų neįmanoma.
- Kodėl kartais nutinka taip, kad vienas tas kažkoks blogas įvertinimas nusveria penkis gerus?
- Mes automatiškai teikiame prioritetą neigiamai informacijai. Turbūt tai netgi susiję su išgyvenimo instinktu, bet visas grėsmes mes turime įvertinti anksčiau ir greičiau negu įvairius komfortą reiškiančius signalus. Tai vyksta automatiškai, spontaniškai, dėl to ir turime daugybę pamokymų, kad reikėtų turėti pozityvų, dėkingumo dienoraštį tam, kad subalansuotume informaciją.
Kai informacijos labai daug, mes nebespėjam peržiūrėti ir visų neigiamų dalykų, ir dar visų teigiamų, kad
- Ačiū už pokalbį.