– Gedulą dažniausiai siejame tik su artimojo mirtimi. Tačiau neretai ir poros skyrybos ar šeimos griūtis būna ne ką mažiau skausminga. Tai taip pat gedulas?
– Netekties sielvartą išgyvename, kai netenkame to, kas mums svarbu. Tai nebūtinai artimiausi žmonės. Gedėti galime gylimo gyvūno, skyrybų. Neretai gedulą išgyvena žmonės išėję į pensiją, nes netekus darbo pasikeičia jų gyvenimas. Taip pat sutrikus sveikatai, tarkime, gavus neįgalumą, galima išgyventi gedulą – tai prilygsta sveikatos netekčiai. Gedėti galime ir turto – pavyzdžiui, praradus namus. Jei pažvelgtume plačiau, pamatytume, kad gedulas, pasirodo, nėra retas ir neįprastas žmogui išgyvenimas.
– Jei jau paminėjote gyvūnus, jie taip pat gali tai išgyventi? Jie jaučia ilgesį?
– Jaučia, jei netenka globėjo – šeimininko. Gyvi padarai geba prisirišti, todėl jaučia ir netektį. Gyvūnui taip pat pasikeitusi aplinka, žmonės sukelia stresą. Netekus šeimininko, ko gero, pasikeičia ir gyvenamoji vieta. Tyrimai rodo, kad gyvūnai yra socialūs, todėl ir išgyvenimai lydi kaip žmones. Kiek panašiai su žmonėmis jie tai jaučia, sunku palyginti.
– Vaikai turbūt taip pat kitaip priima netekties skausmą nei suaugusieji? Sakoma, kad mažas vaikas, netekęs vieno iš tėvų, suaugęs to nepamena. Ar tikrai tokie jausmai pasimiršta?
– Vaikas patiriamo skausmo ir emocijų, savijautos negali tinkamai išreikšti, nes dar nemoka reflektuoti, tačiau į netektį reaguoja. Pasikeitus fizinei aplinkai žmonėms kyla baimių. Vaiko išraiškos į tai kitokios nei suaugusio asmens. Pasikeisti gali fiziniai dalykai: vaikas gali imti prasčiau valgyti, prasčiau miegoti, tapti irzlus, dirglus.
Kalbant apie vaikus, yra gajus mitas, kad su jais nereikia kalbėtis apie gedulą ar mirtį, nes neva nesupras. Įvardinti ir integruoti šios patirties jie negali, bet mato ir jaučia, kad kažkas yra kitaip. Su vaikais yra svarbu kalbėtis jiems suprantamu būdu. Nepalikti to paslapty neva nieko neįvyko, nes tai vaikams kelia dar didesnį stresą. Vaikas supranta, kad yra kažkas ne taip, bet negauna jokio atsiliepimo iš suaugusiojo.
– Kiek laiko normalu yra gedėti? Yra kokia nors numatyta riba?
– Anksčiau vis buvo mėginama apibrėžti, kokios trukmės gedulas gali būti laikomas normalus. Literatūroje ir kultūriškai vertinat kitas šalis, gedului skiriami metai arba dveji. Vis dėlto tai yra individualu. Bandyti nubrėžti ribas yra kaip durti į dangų pirštu, kur nėra ribų.
– Vieni ir penkeriems metams prabėgus graudinasi išgirdę iškeliavusio mylimojo vardą, kiti po pusmečio ramiai gali apie jį kalbėti. Nuo ko tai priklauso?
– Tai priklauso nuo paties žmogaus, jo jautrumo, turimų įgūdžių dorotis su įvairiais išgyvenimais, jausmų reguliacijos ypatumai. Net ir penkerius metus trunkantis gedulas nebūtinai yra komplikuotas – svarbu, kaip jis vyksta. Gedulas komplikuotis gali, jei žmogus sau neleidžia to išgyventi: neleidžia sau prisiliesti prie skaudžių išgyvenimų, vengia apie tai galvoti, neigia skausmą, slopina save kokiais nors preparatais, alkoholiu. Taip pat gali būti ir priešingai – žmogus stipriai „įkimba“ į netekties išgyvenimą, nebemato nieko aplinkui, galvoja tik apie tai, kaip sugriuvo gyvenimas po netekties, neleidžia sau atsitraukti ir judėti tolyn. Kai natūraliai išgyvename gedulą kaip žmogišką jausmą, paprastai tai vyksta bangomis: vis prisimename apie netektį, jaučiame ilgesio skausmą, bet taip pat ir atsitraukiame, mintys gali nukrypti visai kitur ar net pasidžiaugti draugija, maloniu įvykiu, nors tai nereiškia, kad nustojome gedėti.
Kai gedulas komplikuojasi žmogus absoliučiai neigia skausmą, neva tai jo neliečia, nors kūnas, fiziniai simptomai išduoda, kad nėra gerai. Užpuola depresija, psichikos sutrikimas. Beje, vien tik kalbėjimas ir galvojimas apie netektį taip pat rodo, kad procesas užstrigo.
– Užsitęsęs gedulas gresia tik ypač skausmingiems atsisveikinimams ar gali atsirasti ir dėl kitų priežasčių?
– Kuo sudėtingesnė, nevienareikšmė artimo žmogaus netektis, tuo didesnė rizika, kad gedulas užsitęs. Ypač slogius jausmus gali būti sunku integruoti. Vis dėlto, kad gedulas komplikuotųsi, nebūtinai turi būti tragiška ar dramatiška netektis. Moksliniai tyrimai rodo, kad komplikuotis gedulas gali tada, kai asmuo netenka artimojo dėl savižudybės. Auka tampa ir tas, kuris mirė, tai yra nusižudė, ir tas, kuris „nužudė“. Jis tampa kaip agresorius. Tai savo galvoje sutalpinti ypač sunku, kyla daug klausimų. Komplikuotas gedulas gali ištikti ir tuos, kurių miręs artimasis buvo dingęs, o apie mirtį sužinota tik vėliau. Tai sukelia daug sumaišties. Reikšmingos ir asmeninės savybės, kaip sugebame susidoroti su sunkumais.
– Ar gedi net ir tie, kurie atrodo nuožmūs ir šalti kaip ledas? Gal tai ženklas, kad jie ypač slopina jausmus?
– Gali slopinti ir patys neleisti sau to išgyventi, bet gali tiesiog to nenorėti rodyti aplinkiniams. Jei žmogus irzliai ima į viską reaguoti, panašu, emociškai kažką skaudaus išgyvena, tik liūdesį ir skausmą transliuoja pykčiu. Kiti gali nieko „netransliuoti“ ir atrodyti kaip sustingę. Gedulo reakcijos įvairios, bet viskas normalu ir žmogiška – visi skirtingai reaguojame į įvairias krizes. Ko gero, tik iš filmų įsivaizduojame, kad gedintis žmogus rauda kapinėse. Realiame gyvenime reakcijos įvairios: vienas gali nenorėti su niekuo bendrauti, kitas, atvirkščiai, gali siekti kuo daugiau būti tarp žmonių ir vien tik apie tai kalbėti arba visiškai nekalbėti apie tai ir gali atrodyti, jog žmogus neišgyvena.
– Ar emocinis skausmas yra kaip nors išmatuojamas?
– Tik pats žmogus gali tai įvardinti. Jo išgyvento skausmo nėra kaip palyginti su kito išgyvenimu. Svarbu net nebandyti lyginti emocinio skausmo, nes gali atsirasti daug klaidingų bandymų paguosti. Vienas gali draugui pasakoti, kaip jam skaudu netekus mylimo augintinio, o kitas nuneigti sakydamas: „oi, ką tu, čia tai niekis, o aš kai netekau artimojo, man daug blogiau buvo...“
– Kaip palengvinti gedulą? Neabejoju, egzistuoja įvairios gedinčiųjų psichoterapijos.
– Kai kalbame apie gedulą, mėgstu sakyti, kad viskas tinka, kas jam padeda. Tai ypač individualu, netinkamų būdų tiesiog nėra. Kaip bebūtų, bendravimas su žmonėmis padės visiems. Nebūtinai reikia kalbėtis apie netektį, svarbu jausti, kad kam nors rūpi ir nesi vienas – jei norėsi pasikalbėti, būsi išgirstas.
Artimieji gali padėti tiesiog buvimu šalia, išklausyti. Taip pat svarbu padėti atsitraukti nuo to skausmo, suorganizuoti išvyką, prasiblaškymą, pramogą.
Svarbu tiek gebėti prisiliesti prie skausmo, tiek gebėti nuo jo atsitraukti. Jei jaučiama, kad gedulas trukdo grįžti į save ir kasdienį gyvenimą, net fiziškai pasirūpinti savimi – maistu, miegu, higiena. Patarčiau kreiptis į specialistus terapijai. Gedulas nėra liga – jai vaistų nėra, nebent tada, jei jis komplikuojasi kokiu nors sutrikimu. Ir skirti juos gali tik psichiatras.
Taip pat naudingos savitarpio pagalbos grupės ir jų palaikymas. Žinojimas, kad ne vienas tai išgyveni, skausmą sumažina. Yra įvairių gedinčiųjų grupių, pavyzdžiui, asociacija „Artimiems“ įkurta nusižudžiusių artimųjų iniciatyva.