Žinių radijo laidoje „Apie tave“ psichologas Mindaugas Kazlauskas ir psichologė psichoterapeutė Genovaitė Petronienė nagrinėjo klausimus, kokie žmonės yra linkę nepasitikėti savimi darbe, kodėl taip nutinka bei ką daryti, kad darbo aplinka sukeltų kuo mažiau streso.
Persistengimas rodo nepasitikėjimą savimi
Laidos pradžioje psichologai aptarė, kokie žmonės dažniausiai jaučia pasitikėjimą savimi darbe. Visgi tokių dažniausiai būna mažuma.
„Obsesikai dažniausiai jį turi, darboholikai, taip pat hiperaktyvūs žmonės. O visi kiti, tikriausiai, pasitikėjimo neturi. Beje, žmonės, kurie tiesiog myli savo darbą, dažnai neužsiėma pasitikėjimo savimi klausimu, jiems malonu dirbti ir viskas“, – sakė Genovaitė Petronienė.
M. Kazlauskas pasakojo, kas rodo, kad jo klientai darbe savimi nepasitiki. Vienas iš požymių – persistengimas, noras padaryti darbą idealiai. Ir viskas tik tam, kad kiti tą pastebėtų bei gautų pagyrimų – tai per daug aktyvus savo vertės įrodinėjimas.
Kitas variantas – kai apie savo padarytą darbą daug kalbi su kolegomis ir pasakoji, kiek daug dirbai, kaip buvo sunku, mat norisi, kad visi tai pamatytų.
Tuo metu G. Petronienė sakė, kad nepasitikėjimą savimi darbe rodo ir darbų atidėliojimas, kai nemalonius darbus, pokalbius žmogus yra linkęs atidėti vis toliau, jų vengti.
Skatina nepasiduoti vidiniam kritikui
G. Petronienė pastebi, kad nepasitikėjimą savimi darbe labai skatina nuvertinantys, konkurencingi bendradarbiai.
„Aš manyčiau, kad čia sunkiausia tiems žmonėms, kurie ir taip turi vidinį kritiką, savigraužą, žmogus yra plonesne oda, jei jį dar kažkas bakstelėjo, jam skauda. Tada jis pradeda ieškoti, ką darė ne taip, gal galėjo kažką padaryti kitaip.
Būna tokių obsesinių, narciziškų žmonių, kurie yra kaip darbo mašinos, turi hiperkontrolę, įsivažiuoja kaip kombainas, ir visus nori sukontroliuoti. Pats neturi laisvalaikio, poilsio, bet dar ir visus kitus verčia taip pat dirbti. Kai pravažiuoja tokie kombainai, tai jautresni žmonės pakliūna tiesiai savo vidiniam kritikui į glėbį, o ten būna labai negerai“, – sakė G. Petronienė.
O vidinis kritikas visada galvoje sako, kad padarėte nepakankamai.
„Galvojama, kad jei mokėčiau tobulai bendrauti, visi santykiai būtų geri. Tada darbe visada gali jaustis blogai. Aš dažnai patirdavau tokią situaciją, ypač per pirmus 10 savo karjeros metų. Man atrodydavo, kad bet koks klientas yra teisus: jei jis neatėjo į kitą konsultaciją, reiškia, aš kažką ne taip padariau. Jei reikalauja greito rezultato – aš jam kažko nepaaiškinau. Vėliau man kolegos apšvietė protą, kad ir klientui negali būti viskas leidžiama“, – kalbėjo psichologė psichoterapeutė.
Rodydamas nepasitikėjimą savimi, gundai kitus rodyti galią
Įdomu tai, kad pamačius išsigandusį, savimi nepasitikintį žmogų, kitas, net ir teisingas žmogus, vis tiek pajus norą šiek tiek jam „įgnybti“.
„Rodydamas savo nepasitikėjimą, tu gundai kitus žmones rodyti galią prieš tave. Tai rizikingas dalykas ir geriau to nedemonstruoti. Net iš normalių žmonių gali padaryti persekiotojus. […] Jei grauši save, yra labai didelė tikimybė, kad kartu tave pradės graužti ir bendradarbiai“, – sakė G. Petronienė.
Psichologai pataria savo nerimą ir įvairias kritiškas mintis aptarti namuose, su artimaisiais, saugioje aplinkoje, kuri gali suprasti. O iš darbo aplinkos nesitikėti to paties, ko iš šeimos.
„Kokio bebūtų charakterio bjaurumo vadovas, sunkiausia būna tiems žmonėms, kurie jį suprojektuoja kaip tėvą ar mamą. […] Visai neseniai turėjau klientę, 30 metų, ji dirba užsienyje. Taip kentėjo pusę metų, kad viršininkai jos nepriima, niekas jos nemyli. O po to nusprendė, kad neieškos meilės darbovietėje, turi antrą pusę, draugus, o kitus priims kaip bendradarbius. Jai nuo to labai palengvėjo. Prieš tai ji nebuvo supratusi, kad turi lūkestį iš bendradarbių kaip iš šeimos“, – sakė G. Petronienė.
Psichologės teigimu, vienas iš bjauriausių jausmų, kai dirbi ne vienas, yra būti kontroliuojamam.
„Ateini ir kiša tą savo nuomonę, klausinėja kaip prievaizdas. Tada atsiranda natūralus klausimas, ar manęs taip nevertina, kad viską taip skaičiuoja, ką nusiunčiau, ko ne. Reikia prisiminti, kad tai nėra nuvertinimas, tai paties kontroliuojančio žmogaus savybės.
Kitas nemalonus dalykas – kai jaučiamas apsišaukėlio sindromas. Taip nutinka, kai darbuotoją brangiai persiviliojo į kitą įmonę, arba paaukštino. Tada žmogus gali sulinkti dėl lūkesčių naštos, galvoja, kad turi parodyti viską, ką gali, nes kitaip visi nusivils. Tai labai didelė našta, viskas daroma su didžiule įtampa“, – kalbėjo psichoterapeutė.
Tokiu atveju, kaip pasakoja G. Petronienė, klientams labiausiai padeda logiškas jų pareigybių įvertinimas, suskaičiavimas, ką iš tiesų jie turi padaryti.
Psichologas Mindaugas Kazlauskas pastebi, kad net ir darbovietei nebūtinai reikia persistengiančio darbuotojo, mat neilgai trukus jis tampa nuolat įsitempęs, erzinantis savo pavaldinius bei keliantis jiems neigiamas emocijas.
G. Petronienės teigimu, apsišaukėlio sindromą dažniausiai turi gabūs žmonės, iš kurių jau mokykloje buvo itin daug tikimasi ir vis sakoma, kad jie būtinai daug pasieks.
„Kai patiri vieną, kitą tokią žvaigždės valandą, paskui tų žmonių tiesiog bijai. Atrodo, kad visi iš tavęs tikisi rezultato“, – sakė psichoterapeutė.
Nepasitikėjimą savimi darbe liudija ir baimė pasakyti kritiką ar iškelti tam tikrus klausimus, taip pat pasakyti apie baimę, kai pradedami nauji projektai, darbai.
Pataria stengtis nebijoti viešo kalbėjimo
Dar viena dažnai kylanti problema darbe – viešo kalbėjimo baimė.
„Būna žmonių, kurie sėkmingai gyvena šeimose, bendrauja, bet bijo viešai pasisakyti darbe, ypač, kur negali iš anksto išmokti teksto. Viskas staiga dingsta iš galvos, žmogus jaučiasi kvailas, įsitempia, tada dar labiau nieko neišeina.
Tokiu atveju vis tiek reikia mokytis, praktikuotis kalbėti, ar komandoje, ar prieš vieną žmogų, nesvarbu, kad jauti nerimą. Tai yra darbas. Visgi, jei žmogus stengiasi, viešai kalbėti galima išmokti per metus ar du. Taip pat galima paieškoti naujų draugų darbe, pabendrauti prie kavos“, – sakė psichoterapeutė.
Laidos pabaigoje G. Petronienė pasidalijo ir asmenine patirtimi – pasak jos, darbe jai dažnai tekdavo jausti apsišaukėlio sindromą.
„Apsišaukėlio sindromas mane lydėjo jau nuo senovės, jau mokykloje mane visi labai girdavo, todėl atrodydavo, kad, neduok Dieve, padarysiu kažką ne taip. Bet kažkokią akimirką tai pradėjo keistis, kai pas mane pradėjo ateiti žinomų psichoterapeutų klientai ir juos kritikuodavo. Žinoma, mano klientai gali kritikuoti mane išėję kitur. Visgi supratau, kad ne šventieji puodus lipdo, visi turime savitumų. Ką deklaravau sau, kad 70 proc. mano darbo būtų padaryta gerai, to sulaužyti negalima. Bet jei nepadarau 100 proc., prisimenu, kad esu irgi žmogus. Pripratau kažkuria prasme nuvilti žmones, kurie tikisi stebuklų. Dėl to nebe taip smarkiai jaudinuosi“, – sakė G. Petronienė.
M. Kazlauskas taip pat laidos pabaigoje pastebėjo, kad net ir darant darbus visu 100 proc., nebūtinai viskas pasiseks gerai, nes gyvenime nutinka įvairių netikėtumų. O viską sukontroliuoti yra neįmanoma užduotis, tad dėl to pernelyg jaudintis nereikia.
