„Pusantro mėnesio mane šeimos gydytoja gydė nuo pūlingos anginos. Taip sutapo, kad mūsų šeimos draugai yra medikai. Sužinoję apie niekaip nepraeinančią ligą, pasakė: „Negali būti. Čia kažkas ne taip“, nes angina vis nepraėjo ir man blogėjo. Buvau jau labai silpna, kai privačiai pasidariau kraujo tyrimus. Dar net nespėjus grįžti į namus, man jau skambino iš laboratorijos pasakyti, kad kraujo tyrimai – klaikiai blogi, liepė skubėti į ligoninę“, – portalui Delfi pasakojo S. R. Paulauskienė.
Jau tos pačios dienos, kada išsityrė kraują, vakarą, ji atsidūrė tuometinėje Klaipėdos Jūrininkų ligoninės (dabar – Klaipėdos universiteto ligoninė, aut. past.) Onkohematologijos skyriuje, o kitą rytą išgirdo diagnozę – ūmi mieloblastinė leukemija.
„Aš papuoliau į Onkohematologinį skyrių Jūrininkų ligoninėje ir toks sutapimas, kad anksti ryte seselė atėjo man chemiją lašinti ir pasakė: „Karas Ukrainoje prasidėjo“. Taip tą pačią dieną stojome į kovą – ir aš, ir ta šalis. Tik kol kas man turbūt pasisekė labiau. Manau, kad aš tą ligą jau nugalėjau. Noriu labai tuo tikėti“, – vylėsi S. R. Paulauskienė.
Perskaičius skyriaus pavadinimą – tarsi žaibas trenkė
Žinia apie onkologinę ligą, be abejo, kaip ir daugeliu su tuo susidūrusių, buvo netikėta.
Kai ratukuose jau privežė mane prie Onkohematologijos skyriaus, kai perskaičiau tą pavadinimą, tarsi žaibas trenkė.
„Man iš pradžių, kol tuos tyrimus padarė, niekas nesakė, kokia diagnozė. Supratau tik, kad kažkuo blogas kraujas ir važiuoju į ligoninę jo atstatyti. Tik kai ratukuose jau privežė mane prie Onkohematologijos skyriaus, kai perskaičiau tą pavadinimą, tarsi žaibas trenkė. Bet pirma mintis buvo, kad tai – ne apie mane, kad aš čia tik gydysiuosi. Aš visą gydymosi periodą, nuo pat pirmų chemijos lašų, nepriėmiau tos ligos, aš tuo netikėjau. Visada tikėjau, kad privalau pasveikti“, – prisiminė pašnekovė.
Ji džiaugėsi, kad ją besąlygiškai palaikė šeima ir medikai. Spėja, kad tai labai prisidėjo prie sveikimo. Nors kova su liga lengva nebuvo – dėl gydymo metu pasireiškusio sepsio pacientė netgi buvo patekusi į reanimaciją. Kaip pati sakė, gydytojai paliko vos 50 proc. tikimybę, kad išgyvens. Vėliau kelias savaites nevaikščiojo dėl kojas sukausčiusio laikino paralyžiaus.
Net ir susidūrusi su šiais sunkumais, S. R. Paulauskienė neprarado vilties, kad pasveiks.
„Klaipėdoje mano gydytoja buvo Ermina Kėvalienė – nepaprastai gera daktarė. Ji nevynioja žodžių į vatą, tiesiog susakė visą mano diagnozę, paaiškino, kad mano padėtis buvo labai sunki. Bet paskutinis jos viso pokalbio sakinys buvo, kad tai nėra nuosprendis, kad kovosime ir darysime viską, ką sugebame, ką galime, kad pasveikčiau.
Maždaug per pusę metų aš pasiekiau remisiją. Liga buvo pasitraukusi, bet po pusmečio vėl prasidėjo. Vilniuje ištyrus kraujo mėginius nustatė, kad molekuliniame lygmenyje vėžinės ląstelės vėl atsinaujina. Tada nuspręsta daryti kaulų čiulpų transplantaciją“, – kalbėjo S. R. Paulauskienė.
Sėkminga transplantacija
Tuo metu pašnekovę jau pradėjo gydyti Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro (HOTC) hematologas daktaras Andrius Žučenka, kurį susirado pati.
„Visiškai atsitiktinai perskaičiau straipsnį apie moterį iš Mažeikių, kuriai nustatyta lygiai ta pati diagnozė ir gydymo kelias buvo lygiai toks pats, kad atlikta kaulų čiulpų transplantacija ir, kad yra toks daktaras kaip Andrius Žučenka. Taigi tiesiog pradėjau ieškoti galimybės, kaip susisiekti su daktaru. Jis ir sutiko mane gydyti.
Tada atvažiavau į Vilnių ir man taikė taikinių terapiją. Per kelias savaites mano vėžinės ląstelės buvo sustabdytos, sulaukėme donoro, o jau pernai spalio mėnesį atlikta buvo transplantacija, kuri irgi sėkmingai praėjo“, – džiaugėsi S. R. Paulauskienė.
Pacientė teigė, kad kaulų čiulpų transplantacija buvo visiškai sėkminga, donoro ląstelės visiškai prigijo ir dabar ji jaučiasi sveika.
Kartu ji šiltai kalbėjo apie ją gydžiusį daktarą A. Žučenką. S. R. Paulauskienė pasakojo, kad vos užėjęs į palatą, gydytojas sugebėdavo jai įkvėpti vilties.
Gavo gyvybę gelbėjančią terapiją
Daktaras A. Žučenka portalui Delfi pasakojo, kad vienas dažniausių pirmų ūminės mieloleukemijos (ŪML) požymių būna įvairūs infekciniai susirgimai, tokie, kaip tonzilitas (angina), plaučių uždegimas, šlapimo infekcijos, sepsis, minkštųjų audinių infekcijos ir kt. Tad nenuostabu, kad ir S. R. Paulauskienei liga pasireiškė niekaip nepraeinančia angina.
S. R. Paulauskienės ūminė mieloleukemija buvo su specifine FLT3 geno mutacija.
„Diagnozavus ŪML su specifine FLT3 geno mutacija, pacientei Klaipėdos Jūrininkų ligoninėje buvo taikytas intensyvios chemoterapijos ir taikinių terapijos gydymo kursas. Gydymas komplikavosi sunkia kraujo infekcija (sepsiu), širdies pažeidimu, buvo reikalinga intensyvi terapija, tačiau Klaipėdos Jūrininkų gydytojų komandos pastangomis, komplikacijos buvo sėkmingai išgydytos, o pacientė pasiekė pilną ŪML remisiją.
Nepaisant to, kad pacientei buvo tęsiamas palaikomasis gydymas, vis dėl to įvyko ŪML recidyvas.
Įvertinus sunkų pacientės intensyvios chemoterapijos toleravimą, nustatytą taikininę genetinę pažaidą (FLT3 geno mutacija), VUL Santaros klinikų HOTC vykusios ankstyvojo vaisto prieinamumo programos rėmuose mums pavyko pacientei gauti gelbstinčią taikinių terapiją – Gilteritinibą. Dėl šio gydymo, Sandra Raimonda vėl pasiekė pilną ŪML remisiją ir išvengė sunkių chemoterapijos komplikacijų. Toliau sekė kaulų čiulpų transplantacijos etapas, kurį pacientė perėjo sklandžiai ir šiuo metu ji yra pasveikusi nuo ŪML“, – džiaugėsi daktaras A. Žučenka.
Tačiau gydytojas pridūrė: „Deja, vaistas Gilteritinibas šiuo metu nebėra prieinamas Lietuvos pacientams dėl ir toliau stringančių kompensavimo mechanizmų“.
4 pacientai gydymo nebesulaukė
Daktarui A. Žučenkai dėl Gilteritinibo prieinamumo antrino ir kraujo ligomis sergančius vienijančios asociacijos „Kraujas“ pirmininkė Ieva Drėgvienė.
„Minėto vaisto kompensacija Lietuvoje yra visiškai pastrigusi ir panašu, kad artimiausiu metu jis nebus pasiekiamas ūmine leukemija sergantiems pacientams. Kaip žinia, vaistai Lietuvoje gali būti kompensuojami dviem būdais: per bendrą kompensaciją, kuomet gamintojas teikia paraišką Valstybinei vaistų kontrolės tarnybai (VVKT), kuri, ją įvertinusi, teikia rekomendaciją Sveikatos apsaugos ministerijai kompensuoti (arba ne) vaistą, arba, jei liga ar būklė yra ypatingai reta, gydytojų konsiliumo sprendimu kreipiamasi į Labai retų žmogaus sveikatos būklių gydymo išlaidų kompensavimo komisiją dėl konkretaus paciento.
Šiuo konkrečiu atveju vaisto gamintojas 2022 m. sausio 31 d. pateikė paraišką VVKT, kuri buvo pradėta svarstyti tik 2024 sausio mėnesį, t. y. praėjus net dvejiems metams, tačiau vertinimas taip ir nebuvo atliktas. Iš viešai prieinamos informacijos matosi, kad VVKT 2024 m. sausio 19 d. išsiuntė klausimus gamintojui. Gamintojo atsakymai gauti 2024 m. vasario 5 d. ir tuo, kaip suprantame, paraiškos svarstymas pasibaigė – iš esmės paraiška taip ir nebuvo pradėta vertinti, nes gamintojas po VVKT užduotų klausimų atsiėmė savo prašymą. Lieka neaišku, ką VVKT užklausė gamintojo, nes ši informacija viešai neskelbiama“, – portalui Delfi komentavo I. Drėgvienė.
Ji taip pat pridūrė, kad dėl minėto vaisto kompensacijos Santaros klinikos kreipėsi į Labai retų žmogaus sveikatos būklių gydymo išlaidų kompensavimo komisiją, dėl konkretaus paciento dar 2023 metų gegužę.
„Minėta komisija šį atvejį nagrinėjo penkis mėnesius (nors pagal reikalavimus privalėjo tai padaryti per 10 darbo dienų) ir priėmė sprendimą nutraukti prašymo nagrinėjimą. Detalės neskelbiamos.
Per tą laiką buvo kreiptąsi ir dėl kitų pacientų – iš viso per 2023 metus dėl keturių pacientų, 2024 m. – dar dėl trijų. Visais atvejais buvo priimti neigiami sprendimai, motyvuojant, kad vieno paciento gydymo kaina per metus viršija 100 tūkst. eurų, o vaisto gamintojas nesutinka jos mažinti ar sudaryti klinikiniais rezultatais pagrįstos sutarties, pagal kurią apmokamas tik efektyvus paciento gydymas (kitaip dar vadinama terapinio efektyvumo sutartimi).
Taip pat paminėtini ir pačios Labai retų žmogaus sveikatos būklių gydymo išlaidų komisijos darbo trūkumai, kitų institucijų įtaka šios komisijos veiklai. Pvz., dėl minėto atvejo Valstybinė ligonių kasa 2023 metais pripažino, kad ūminė mieloleukemija su nustatyta FLT3 geno mutacija priskirtina labai retoms būklėms, tačiau, 2024 metų pasikeitus komisijos sudėčiai, ji visais būdais bandė įrodyti, kad liga nepriskiriama prie ypatingai retų. Ir nors Farmacijos įstatyme yra aiškiai apibrėžta, kas laikoma labai reta būkle, t.y. tokių būklių atvejų skaičius turi būti mažesnis nei 1 atvejis 200 tūkst. gyventojų per vienus metus, kitaip tariant, skaičiuojama per metus naujai diagnozuoti ligos atvejai.
Dabar net nebuvo atsižvelgta į ūmios mieloleukemijos su FLT3 geno mutacija atvejų skaičių per metus (kuris atitinka retumo kriterijų), prašymas buvo formaliai atmestas remiantis visų diagnozuotų ūmių mieloleukemijų dažniu pagal bendrą TLK-10 kodą (C92.00). Bendras TLK-10 kodas nėra tinkamas vertinti specifinės būklės su taikinine genetine pažaida retumą, kadangi nėra atskiro kodo ūminei mieloleukemijai su FLT3 geno mutacija. Santaros klinikos dėl to kreipėsi į Apeliacinę komisiją, atvejo nagrinėjimas grįžo atgal ir buvo pakeistas, pagaliau pripažinus, kad ligos būklė priskirtina ypatingai retoms ligoms. Tačiau tai situacijos nepakeitė, buvo priimti galutiniai sprendimai vaisto nekompensuoti dėl per didelės kainos“, – apgailesteavo I. Drėgvienė.
4 pacientai, dėl kurių buvo kreiptasi į Labai retų žmogaus sveikatos būklių gydymo išlaidų komisiją šiuo metu yra mirę, taip ir nesulaukę gydymo, nes jų gydymas buvo brangesnis nei 100 tūkst. Eur.
Pašnekovė paminėjo ir liūdną realybę: 4 pacientai, dėl kurių buvo kreiptasi į Labai retų žmogaus sveikatos būklių gydymo išlaidų komisiją šiuo metu yra mirę, taip ir nesulaukę gydymo, nes jų gydymas buvo brangesnis nei 100 tūkst. Eur.
„Paciento kaina Lietuvoje negali viršyti minėtos sumos. Vaistas, kuris yra efektyvus, Lietuvos pacientams, deja, nebus prieinamas, nes nei viena komisija nepriėmė teigiamo sprendimo. Turbūt valstybei šios keturios gyvybės per metus ne tokios ir svarbios“, – svarstė I. Drėgvienė.