„Susitaikymas su netektimi yra psichologiškai sunkus tiek paciento artimiesiems, tiek jį gydžiusiam gydytojui. Sudėtingas ir momentas, kai reikia artimiesiems paaiškinti, kas yra smegenų mirtis, papasakoti apie organų donorystę“, – sako gydytoja.
– Deja, ne visuomet medicina pajėgi išsaugoti žmogaus gyvybę – ištikus smegenų mirčiai, net jei pacientas kvėpuoja padedamas dirbtinio kvėpavimo aparato – tenka konstatuoti mirtį. Papasakokite, kas yra smegenų mirtis?
– Prieš pradedant kalbėti apie paciento mirtį, noriu pabrėžti, kad mirštantį žmogų visuomet gaiviname ir taikome visas įmanomas priemones – krūtinės ląstos kompresijas, defibriliaciją, plaučių ventiliaciją, dirbtinę kraujotaką, vaistus ir kt. Deja, net ir moderniausios medicinos priemonės ne visada gali išgelbėti žmogų.
Viena iš mirties priežasčių yra būtent smegenų mirtis – tai yra negrįžtama visų galvos smegenų struktūrų veiklos baigtis, nors žmogaus organai ir jų sistemos dar veikia. Tai atsitinka dėl negrįžtamo smegenų kamieno pažeidimo, esančio apatinėje galvos smegenų dalyje ir atsakingo už svarbiausias organizmo gyvybines funkcijas: kvėpavimą, širdies darbą, kraujospūdį, rijimą. Įvykus smegenų kamieno negrįžtamiems pakitimams nutrūksta ir pagrindinės žmogaus funkcijos – kvėpavimas ir kraujotaka: ligonis negali kvėpuoti be dirbtinio kvėpavimo aparato pagalbos, užtikrinti organų kraujotakos be nuolatinio vaistų skyrimo.
– Ar galite paminėti priežastis, dėl kurių ištinka smegenų mirtis?
– Smegenų mirtis ištinka dėl įvykusio labai sunkaus galvos smegenų pažeidimo. Dažniausios priežastys yra galvos smegenų trauma, smegenų kraujotakos sutrikimas (išeminis ar hemoraginis insultai), galvos smegenų augliai, smegenų kraujagyslių aneurizmų plyšimai ar buvęs užsitęsęs sunkus deguonies trūkumas smegenyse. Šios priežastys sukelia smegenų išbrinkimą, smegenų kraujotakos sutrikimus. Be to, galvos smegenys yra apsuptos kaukolės kaulų, todėl sutinusios smegenys neturi vietos plėstis, smegenų struktūros bei kraujagyslės susispaudžia – tuomet sutrinka kraujotaka, negrįžtamai pažeidžiamos smegenų ląstelės ir įvyksta smegenų mirtis.
– Kaip nustatote smegenų mirtį – ar tai atliekama iš karto, ar yra pasitelkiami tyrimai, kiek gydytojų dalyvauja priimant sprendimą?
– Įvertinus klinikinius požymius ir įtariant smegenų mirtį, paprastai organizuojamas gydytojų konsiliumas, kurį sudaro trys gydytojai: anesteziologas reanimatologas, gydantis ar tuo metu budintis gydytojas ir neurologas arba neurochirurgas. Pradedamas pildyti smegenų mirties protokolas, vertinami klinikiniai smegenų mirties požymiai – smegenų kamieno refleksai (akių vyzdžiai nereaguoja į šviesą, nėra ragenų refleksų, reakcijos į skausmą, kosulio ir vėmimo refleksų, akių judesių refleksų, nėra savarankiško kvėpavimo pastangų).
Jau po pirmojo konsiliumo gali būti atliktas vaizdinis tyrimas (cerebrinė angiografija arba kompiuterinė tomografija su kraujagyslių kontrastavimu), galintis įrodyti, kad nėra kraujo tėkmės keturiose pagrindinėse galvos smegenų kraujagyslėse. Kaip alternatyva gali būti naudojama elektroencefalografija, užregistruojanti išnykusią galvos smegenų̨ elektrinę veiklą. Jei vaizdinis tyrimas neatliekamas, gydytojų konsiliumai vyksta kas 12 valandų tam, kad patvirtintų klinikinius smegenų mirties kriterijus. Visa procedūra yra reglamentuota sveikatos apsaugos ministro įsakymu.
– Ar egzistuoja panašių į smegenų mirtį būklių, kurias sukelia kitos priežastys?
– Labai svarbu pabrėžti, kad gydytojai, prieš nustatydami smegenų mirtį, visuomet įsitikina, kad ligonio būklė nėra sukelta tam tikrų vaistų perdozavimo, pavyzdžiui, opioidų, migdomųjų ar raminamųjų, sušalimo (kai kūno temperatūra nukrenta žemiau 35°C), potencialiai grįžtamos komos būsenos dėl kitų kritinių būklių. Todėl smegenų mirties diagnozė patvirtinama tik tada, kai įrodoma, kad kvėpavimo centras neskatina kvėpavimo, o kvėpavimą pilnai užtikrina dirbtinė plaučių ventiliacija, nėra raumenų tonuso ir su smegenų kamienu susietų refleksų.
– Kiekvienas artimasis tikisi, kad paciento būklė pagerės. Visgi, ar patvirtinus smegenų mirties faktą, nelieka jokios vilties, kad pacientui dar galima kaip nors padėti?
– Deja, po smegenų mirties vilties, kad ligonis pabus iš komos, nelieka. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, smegenų mirtis reiškia ir pačio žmogaus mirtį. Tačiau jo kelionei pasibaigus žmogus dar gali padėti kitiems – tapti organų donoru.
– Organų transplantacijos Lietuvoje šiuo metu laukia apie pusė tūkstančio žmonių, o pernai efektyvių donorų skaičius buvo 54. Priminkite, kaip veikia donorystės tvarka?
– Lietuvoje galioja informuoto sutikimo donorystės modelis, pagal kurį kiekvienas veiksnus asmuo, būdamas gyvas, gali pareikšti sutikimą arba nesutikimą organų donorystei po savo mirties. Jeigu pacientas nėra išreiškęs savo valios notariškai, sutikimas donorystei gali būti gaunamas iš artimųjų. Negavus sutikimo – draudžiama panaudoti paciento audinius ir organus transplantacijai.
Svarbu prisiminti tai, kad egzistuoja artimųjų pirmumo tvarka, pagal kurią gali būti gaunamas sutikimas dėl donorystės: sutuoktinis, pilnamečiai vaikai (įvaikiai), tėvai (įtėviai), broliai ir seserys. Gavus vieno iš šių asmenų sutikimą nustatyta pirmumo tvarka, kitų mirusiojo artimųjų sutikimo neklausiama.
– Jei gaunate artimųjų sutikimą organų donorystei, kokius veiksmus atliekate toliau?
– Pacientai, kuriems dėl sveikatos būklės būtina organo transplantacija, yra įtraukti į laukiančiųjų sąrašą, kurį prižiūri Nacionalinis transplantacijos biuras prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Taigi, gydytojų konsiliumui patvirtinus smegenų mirtį, Nacionaliniam transplantacijos biurui pranešame apie potencialų donorą.
Kitas etapas – vienas sunkiausių emociškai tiek gydytojui, tiek artimiesiems. Kalbamės su mylimo žmogaus netekusiais artimaisiais apie tai, kas ir kodėl įvyko bei klausiame jų sutikimo dėl organų donorystės. Tik gavus artimųjų sutikimą – ir ne anksčiau, – ištiriami donoro kraujo ėminiai, parenkamas geriausiai tinkantis recipientas. Tada atvyksta transplantacijos komanda, prasideda donoro organų eksplantacija, t. y., „paėmimas“. Tuo pačiu metu kita komanda ruošia recipientą transplantacijai.
– Kokius organus galima transplantuoti ir kokiam didžiausiam skaičiui laukiančių pacientų gali padėti vienas organų donoras?
– Šiuo metu Lietuvoje yra transplantuojami širdis, kepenys, plaučiai, inkstai, inkstų-kasos kompleksas, ragenos, kaulinis audinys ir sausgyslių fragmentai. Vienas žmogus gali suteikti donorinius organus net 7–8 jų laukiantiems pacientams. Vidutiniškai RVUL per metus paruošiama apie 10–12 efektyvių donorų. Jeigu visi artimieji sutiktų paaukoti donorinius organus, jų būtų net apie 20.
– Su kokiais iššūkiais susiduria gydytojai šiame etape?
– Sunkiausia užduotis šioje veiksmų grandinėje yra donoro organų funkcijų išlaikymas, kadangi smegenų mirtis sukelia sunkų kitų organų sistemų funkcijų nepakankamumą, medžiagų apykaitos ir hormonų balanso sutrikimus. Šios funkcijos išlaikomos pasitelkiant medicinines priemones: už pacientą pilnai kvėpuoja dirbtinės plaučių ventiliacijos aparatas, jo kraujotaka palaikoma specialių vaistų infuzija, koreguojamas gliukozės lygis, elektrolitų sutrikimai, hormonų disbalansas (necukrinis diabetas). Dar vienas iššūkis – trumpas laiko tarpas, per kurį būtina koordinuoti ir suderinti daugybę procesų, nuo eksplantacijos ir transplantacijos komandų, recipiento ir kt. Visi turi dirbti greitai ir tiksliai.
– Nors apie donorystę viešojoje erdvėje kalbama nemažai, potencialių donorų skaičiai nėra dideli.
– Išties, visuomenėje dar sklando daug mitų ir klaidingų įsitikinimų, tačiau visuomet stengiamės kalbėti su žmonėmis, suprantamai paaiškinti situaciją ir galimybes. Taigi labai svarbu suprasti ne tik donorystės procesą, bet ir tai, kas vyksta prieš tai – smegenų mirtį.
Mirtis – tai vienas iš skaudžiausių gyvenimo patirčių ligonio artimiesiems. Tačiau, kaip teigė japonų rašytojas Haruki Murakami: „Mirtis nėra gyvenimo priešingybė. Tai tik gyvenimo etapas“. Pasibaigęs etapas vienam žmogui, gali tapti naujo etapo pradžia kitam žmogui. Manau, kad tai yra žmogiškumo ir donorystės prasmė.