Pasidalino patarimais socialiniame tinkle
„Nežiūrėk į žmogų akimis pilnomis gailesčio, jis nėra šuniukas išmestas į gatvę. Tai ne tik erzina, bet ir tu atrodai kvailokai.
Nesakyk, kad tau labai gaila dėl ligos. Jie žino, kad tau gaila ir jiems gaila, bet tam nėra laiko.
Nebandyk apsimesti labai juokingu. Dėl to, kad tau atrodo, jog žmonės sergantys vėžiu visada yra labai liūdni, nereiškia, kad tau bent kartą pavyks juos prajuokinti ir pasijusti geriau. Elkis natūraliai.
Nesakyk „Aš žinau, kaip tu jautiesi“ arba „Aš tave suprantu“, dėl to, kad tu net nenutuoki apie tai. Geriau tiesiog išklausyk ir nieko nesakyk, linksėjimo ir pritarimo pilnai užtenka.
Nesidalink tais kvailais įrašais apie vėžį. Tai tikrai nesuteikia jokio palaikymo, atvirkščiai, tai tik priminimas vėžiu sergančiam žmogui, kad jis vienas iš jų. Geriau paaukok 1 eurą ar daugiau tiems, kuriems iš tikrųjų reikia pagalbos ir paramos.
Nebijok paklausti apie ligą. Atrodo labai juokingai, kai žmonės bando apsimesti ir kalbėti apie bet ką, tik ne apie vėžį, nors jaučiasi begalinis smalsumas ir noras paklausti apie tai. Tiesiog –
paklausk. Jei žmogus nenorės apie tai kalbėti, tikrai tau pasakys. Ir visada malonu, kai žmogus parodo, kad jam tikrai rūpi kaip tu jautiesi.
Neapsimesk draugu vien tik dėl to, jog žinai apie ligą ir manai, kad sergančiam tavęs labai reikia. Mums reikia tų, kurie yra tikri.
Neversk slėpti plikų galvų. Niekas nenori nešioti peruko ar kepurės visą laiką, bet dauguma moterų tai daro, kad išvengtų apkalbų ir tų pasibaisėjusių žvilgsnių. Jei ne tie stereotipai, esu tikra, kad daugiau moterų vaikščiotų gatvėmis neslėpdamos plikų galvų, nes net ir be plaukų jos yra gražios.
Vėžys nėra užkrečiama liga, tad nebijok žmonių, kurie ja serga. Nebijok jų apkabinti, paspausti ranką, kalbėtis su jais, pažadu – tau nieko neatsitiks. Įsivaizduokit, mes gyvenam tokį patį gyvenimą, kaip ir visi: mes valgom, juokiamės, šypsomės, linksminamės, dirbam, gaminam maistą, einame apsipirkti, sportuojame, bučiuojamės, apsikabinam, keliaujame, šokam, susipažįstam su naujais žmonėmis, bendraujame. Mes gyvename savo gyvenimus ir esam laimingi. Nepamiršk, kad vėžys yra išgydomas“, – rašoma merginos „Facebook“ paskyroje.
Liga užklupo Kipre
2015 m. vasarą Daumantė gyveno saulėtame Kipre – čia ji derino darbą su atostogomis. Į be priežasties atsiradusį kimimą, sausą kosulį ji didelio dėmesio nekreipė, manydama, jog tai tiesiog peršalimas. Vėliau kosulys didėjo, pradėjo labiau erzinti, atsirado veido ir kaklo tinimas, kuris iššaukdavo dusulį. Vietiniai gydytojai Daumantei sakė, jog greičiausiai tai tik alergija saulei – mergina mėgdavo saulės vonias. Vis tik, tinimo nemažino vartojami priešalerginiai vaistai.
„Tuomet medikai skyrė hormoninių vaistų, kurių poveikį pajutau iš karto. Po vieno kurso dariau pertrauką ir po kelių savaičių tinimas atsinaujino. Atostogauti į Kiprą atvyko mama su sese, kurios iškart pastebėjo, jog numečiau svorio. Tą man buvo sakę ir kiti žmonės, tačiau aš tik vėliau pastebėjau, jog nukrito 10 kilogramų. Mano ūgis – 181 cm, o svoris buvo 58 kg. Po kelių mėnesių nesimatymo, tokią mane išvydusi mama, privertė grįžti į Lietuvą ir pasidaryti tyrimus”, – prisimena Daumantė.
Atlikus plaučių rentgeno tyrimą, buvo aptiktas darinys tarpuplautyje, o vėliau, po išsamesnių tyrimų ir biopsijos rezultatų, paaiškėjo ir diagnozė – didžiųjų B ląstelių limfoma, 2 stadija.
„Tą dieną, kai poliklinikoje sužinojau, kad turiu auglį tarpuplautyje, kurį gydytojai sušvelnintai vadino „darinuku“, supratau, kad tai bus rimta ir giliai viduje jaučiau, kad turbūt vėžys, tik neįsivaizdavau, koks, o sužinoti anksčiau laiko ir nesistengiau. Gydymą pradėjau 6–iais chemoterapijos kursais, po jų laukė PET tyrimas, kuris parodė, kad vien chemijos neužteko, dėl to man dar skyrė 20 radioterapijos kursų. Kadangi turėjau komplikacijų radioterapijos metu, gydymas užsitęsė beveik dviem savaitėm. Pradėjau gydytis lapkričio pradžioje, o baigiau gegužės viduryje“, – pasakoja pašnekovė.
Onkologinę ligą priėmė kaip iššūkį
Sužinojus diagnozę merginai daugiausiai stiprybės teikė artimieji, tvirta išliko ir ji pati: „Prisimenu, kai mama pranešė apie diagnozę, greitai įvedžiau į paiešką, kas tai yra ir ten buvo aiškiai parašyta – vėžys. Tepasakiau „Bet, mama, taigi man vėžys“. Ji palinksėjo galva, tėtis paėmė už rankos ir pasakė „Viskas gerai, mes visi kartu įveiksime“. Tiek ir tereikėjo. Nei karto nemąsčiau, kodėl taip atsitiko būtent man, ar aš mirsiu, ar pasveiksiu. Beveik visą sirgimo laiką netikėjau, kad man vėžys. Priėmiau tai kaip iššūkį. Žinojau, kad tikrai pasveiksiu, nesigailėjau savęs, neleidau ir kitiems savęs gailėti. Taip pat į priekį stūmė noras gyventi, matyti kaip auga mano sunėnas ir dukterėčia, aistra keliauti. Viskas susidėjo į vieną vietą ir nebuvo laiko mąstyti apie kažką kitą.“
Besigydydama Daumantė namuose praleido apie pusmetį. Šis laikotarpis padėjo suprasti, kad ji nori keliauti, jog tai yra didžiausia aistra ir tikslas, tad mergina kūrė planus, kur keliaus, vos tik pasveiks. Liga Daumantei suteikė dar daugiau stiprybės, kitokio suvokimo ir požiūrio į gyvenimą.
„Labai pradėjau vertinti savo gyvenimą. Niekada nebuvau ta, kuri vertina materialius dalykus, kreipia dėmesį į kitų žmonių nuomonę ar bando į kažką lygiuotis, visada turėjau tvirtą nuomonę. Su liga atėjo suvokimas, kad nėra nieko brangiau nei sveikata ir artimi žmonės. Taip pat, kad gyvenimas yra laikinas, todėl nėra kada daug galvoti, reikia veikti ir daryti tai, ką nori. Aš nebuvau tokia ryžtinga prieš ligą, dabar supratau, kad galima ir reikia ne tik svajoti, bet tas svajones pildyti – kada jei ne dabar? Taip pat suvokiau, kad nesu šiukšlių dėžė ir reikia žiūrėti, ką dedu į burną, nereikia kišti bet kokio maisto, valgyti su saiku. Atsirado noras labiau rūpintis savimi, sportuoti, susigrąžinti savo fizines formas.
Juokas ima, kai draugės ar draugai verkšlena dėl visiškai nereikšmingų dalykų, nors ir suprantu, kad kiekvienam žmogui jo problema yra didžiausia ir svarbiausia. Vis tiek nevengiu patraukti tokių žmonių per dantį ir primenu, kad yra didesnių ir blogesnių dalykų gyvenime. Pati į viską žiūriu paprasčiau. Niekam nelinkiu sirgti, tačiau labai norėčiau, jog žmonės turėtų galimybę suprasti, ką tenka patirti onkologine liga sergantiems, kad susivoktų, kas iš tiesų gyvenime yra svarbu“, – atvirauja ji.
Patirtimi pasidalino projekte „Drąsos ambasadoriai“
Daumantės istoriją galima rasti ir onkohematologinių ligonių bendrijos „Kraujas“ inicijuotame projekte „Drąsos ambasadoriai“, kuriuo siekiama įkvėpti, suteikti optimizmo ir ryžto žmonėms, kurie susiduria su onkologine liga. Interneto puslapyje www.drasosambasadoriai.lt pateikiamos ligą įveikusių žmonių, jų artimųjų istorijos, gydytojų mintys, pristatomi onkologijos srityje savanoriaujantys žmonės.
„Onkologinės ligos gydyme labai svarbu ir paciento psichologinis nusiteikimas, požiūris į ligą, domėjimasis savo liga ir gydymu, taip pat, didelę reikšmę sveikimui turi ne vien tik artimų žmonių, bet ir visuomenės palaikymas. Bendraudami su pacientais ir jų artimaisiais dažnai girdime, jog gydymo metu, sunkiais momentais jiems itin padėjo kito onkologinio ligonio patirtis, pasveikusio žmogaus istorija, ligą įveikusiųjų patarimai. Tai tampa akstinu nepasiduoti, išlikti stipriems ir neprarasti optimizmo. Skirtingą patirtį turinčius žmones projektas „Drąsos ambasadoriai“ sujungė prasmingam tikslui – įkvėpti optimizmo ir drąsos tiems, kuriems jos gali pritrūkti“, – teigė bendrijos „Kraujas“ pirmininkė Ieva Drėgvienė.
Limfomą įveikusi vilnietė savo patirtimi dalinasi ne vien su savo draugais. Onkologinės ligos diagnozę išgirdusiems žmonėms, jų artimiesiems, Daumantė sako galinti patarti nemažai.
„Svarbiausia – neskaitykite internete informacijos apie savo ligą, šalutinius gydymo poveikius ir t.t. Kodėl? O todėl, kad visi esame skirtingi ir ligą kiekvienas išgyvename skirtingai. Prisiskaičius apie visus tuos dalykus internete paskui sėdi ir lauki „o kada man taip bus? Kodėl man taip nėra, juk buvo parašyta, kad taip turi būti, turbūt kažkas negerai, kažką darau ne taip“. Nekiškite į galvą neigiamos informacijos ir neigiamų minčių. Gyvenkite taip, kaip ir gyvenote, tik prisiminkit, kad turite vykdyti gydytojų nurodymus. Tas gydymas nėra toks baisus, kokį jį nupiešia daktarai ar kiti žmonės. Žiūrėti į tai reikia, kaip į pareigą.
Turbūt psichologiškai sunkiausia tampa tada, kai darosi akivaizdu, kad sergi onkologine liga. Man taip buvo, kai pradėjo slinkti plaukai, bet iš to pasidariau pramogą. Nors mama sakė eiti į kirpyklą ir ten nusiskusti plaukus, aš nesutikau ir pasakiau, kad jau kirpėjos tikrai man neskus plaukų su gailesčiu akyse ir nežiūrės, kaip aš raudu. Paprašiau sesers, kad ji mane nuskustų ir tai buvo labai smagi diena, daug juoko, gerų emocijų. Taip, aš verkiau, bet iš juoko. Nevengiu pasijuokti ir iš savęs, o kai tapau plika, tai tik dar daugiau visokiu nesąmonių prisigalvodavau. Jei vėluodavau susitikti su draugais, siųsdavau atsiprašymo žinutes su pasiteisinimais, jog turiu išsidžiovinti ir išsitiesinti plaukus. Nenešiojau peruko ir tai labai padėjo įgyti pasitikėjimo savimi. Buvau išsipiešusi „plikę“ chna dažais.
Taip pat, patariu neužsidaryti savyje, negyventi tik su liga. Nereikia bijoti apie tai kalbėti, nereikia bijoti sakyti, ką išgyveni. Nereikia bijoti išeiti į viešumą“, – sako Daumantė.
Daugiau istorijų rasite čia.