Spalio 17 d. Austėjai – iki tol visiškai sveikai ir guviai paauglei – dėl kaulų vėžio (osteosarkomos) amputuota koja.
Virtinė tyrimų ir baimė
Laura Valentinienė su vyru turi tris vaikus – Austėją, Rusnę ir jauniausią sūnų Eriką. Gyvenimas klostėsi puikiai iki lemtingosios liepos 5-osios, kai vyresnėlė ėmė netikėtai skųstis kojos skausmu.
„Dukra pradėjo skųstis ir šlubčioti, bet kaip ir dauguma sakė - tai nuo augimo skauda, nes lieknutė ir aukšta, tai vartojo papildus ir tikėjomės, kad tuo viskas ir baigsis. Visgi tada pradėjo tinti kelis. Nuvažiavome Pakruojyje į ligoninės priimamąjį. Budėjęs chirurgas Rimkus padarė rentgeno nuotrauką ir pažiūrėjęs į ją mūsų visai nenudžiugino. Jis pasakė, kad lyg baltos dėmės ar kaulų irimas atsiradę, nieko nesupratau - kas tai ir kaip čia tai gali būti, bet netikėjau, kad taip gali viskas baigtis kaip dabar“, - DELFI pasakojo mama.
Paauglę apžiūrėjęs gydytojas pasakė, kad tai gali būti kraujo arba kaulų liga, išrašė siuntimą į Šiaulius konsultacijai.
„Ir štai liepos 7 diena (sūnelio gimtadienis, viskas suplanuota liepos 8 dienos šventimui, o mes su dukra Santariškėse ir pirmą kartą gyvenime buvau tokia pasimetusi ir nežinojau, ką daryti, suvokiu, kad dukra serga, bet mažasis taip laukia savo šventės ir pirmą kartą per 6 – erius metus jis bus be vyriausios sesės), mes Vilniuje. Prasidėjo tyrimų virtinė, kol vieną dieną buvo paimti klubakaulių čiulpai ir biopsija, o tada 10 dienų laukimas, kuris kainavo daug nervų ląstelių...“, - mena mama.
Į kabinetą pasikvietęs gydytojas supažindina su tolimesne gydymo eiga - bus užsakytas kaulo endoprotezas, kuris pakeis suirusį kaulą - bet perspėja, kad gali būti ir toks atvejis, kad kartais neįmanoma pakeisti kaulo ir didelė tikimybė, kad gali tekti amputuoti koją gelbstint gyvybę.
„Vyras sėdi šalia manęs ir matau jo veidą, jis sustingęs ir be jokių emocijų, neįsivaizduoju, kas jo viduje ir bijau, kad tik nepalūžtų. Pati sėdžiu ir klausau gydytojo, viduje viskas verda, bet ašaros nerieda. Atrodo, kad norėtumei klykti, bet protas sako, turite susiimti ir gyventi toliau, kad ir kaip tai sunku būtų - turime šypsotis dukrai, juk jai reikia dabar tik gerų emocijų, mūsų šypsenų, juoko ir palaikymo“, - pasakojo moteris.
Namai lieka namais
Tik persikėlę į kitą skyrių tėvai aiškiai suvokė esantys onkologiniame korpuse. Tada atsakymas iš Valstybinio patologijos centro: „Kaulo aukšto piktybiškumo laipsnio (G3) fibroblastinė osteosarkoma, kuri peraugo į minkštuosius audinius“.
Vaikų ligoninės gydytoja vaikų hematologė dr. Gražina Kleinotienė tėvams pataria dukrai pamažu pranešti diagnozę, paaiškinti, kas laukia toliau.
Tada prasidėjo sunkus pirmasis chemoterapijos kursas, kurį lydėjo vėmimai, silpnumas, dingęs apetitas, irzlumas.
„Atrodydavo, kad dukra norėdavo, kad išnyktume visi jai iš akių, su savo kalbomis, kad ji pavalgytų, nors kąsnelį, kad skalautų burną, jog neatsirastų opos, kad gertų daug skysčių... Nežinai, kaip vaikui padėti, kaip į viską reaguoti, nes viskas nauja, baisu ir daug nežinomybės“, - pripažįsta Austėjos mama.
Su plaukais atsisveikinta ramiai. Padėjo „Mamų unijos“ savanorės, surengusios mažą šventę.
Gydymo metu kraujo rodikliai nuolat šokinėjo, vis reikėdavo laiko, kad jie atsigautų ir būtų galima tęsti chemoterapiją.
Prieš pat rugsėjo pirmąją Austėja išleista namo.
Tai buvo šventė visiems.
„Grįžome namo, bet ir čia kas antrą dieną - kraujo tyrimai ir stebėjimai, kaip neutrofilai, leukocitai, hemoglobinas ir trombocitai, kokios jų normos, nes tai labai svarbu, nes jiems nukritus pradeda „kibti“ visos bakterijos, galima ir nukraujuoti... Namai – izoliacija, sterilumas, jokių lankytojų arba jie su kaukėmis ir dezinfekuoti. Bet namai lieka namais, dukra švyti ir mes visi šypsomės, atrodo, kaip gera namuose, kai visi kartu, visi juokiamės, kalbamės, galime apsikabinti ir pabūti šalia... Patikėkite, tai yra nepakartojama, ko neįvertiname kasdienybėje“, - pripažįsta pašnekovė.
Pranešti apie operaciją – sunki užduotis
Tęsiama chemoterapija. Judėti mergaitė gali tik vežimėlio pagalba. Vaikščioti niekas neleidžia, mat kojos kaulas pažeistas 21,6 cm ir jis kaip korys, kuris gali sutrupėti tik atsistojus.
Baigus itin sunkų chemoterapijos kursą, kraujo rodikliai buvo labai žemi. Prasidėjo infekcija.
„Vis meldžiausi, kad kuo greičiau viskas pradėtų gerėti, nors supratau, kad taip turi būti, kad chemoterapija veikia ir gydo tą piktybinį auglį, bet sunku žiūrėti, kaip kankinasi dukra... 10 dienų antibiotikų, 7 dienos aukšta temperatūra, kuri sukelia vėmimą, siaubingą galvos skausmą.
Šis chemijos etapas, prasidėjęs antrasis chemoterapijos blokas buvo siaubingai sunkus psichologiškai, bet mes vis tiek šypsomės, svarbiausia, kad dukra šypsosi ir sako: „juk, mama, pykins keletą dienų ir vėl viskas bus gerai“. O kai paprašydavo paduoti telefoną, kad parašytų draugėms, ar planšetę, kad pažiūrėtų filmą (už ją ačiū „Mamų Unijai“ ir mūsų fėjai Veličkienei), džiaugėsi širdis, nes, vadinasi, Austėjai jau geriau“, - pasakojo moteris, pridurdama, kad jei dukra pilnais žandais valgydavo, tai net džiaugsmo ašaros riedėdavo.
Artėjo spalio 17 diena – operacijos laikas. Šeima šios datos laukė su baime ir viltimi, kad dukra galės vėl vaikščioti, tačiau spalio 13 d. visas viltis sudaužo gydytojų konsiliumo išvada - neįmanoma išgelbėti Austėjos kojos, teks ją amputuoti, nes auglys peraugęs nervus, kraujagysles ir jeigu gydytojai bandys gelbėti koją, gali būti, kad paliks piktybinių ląstelių ir po kiek laiko viskas atsinaujins.
„Nenorėjau su tuo sutikti, juk ir endoprotezas pagamintas, juk ir auglys sumažėjęs perpus, tačiau pasikonsultavus su keletu gydytojų atsakymas buvo tas pats. Reikėjo rinktis - dukros koja ar dukros gyvybė... Mūsų pasirinkimas, žinoma, aiškus, bet galvojome, kaip dukra į tai reaguos. Ji paauglė vaikščiojo 15 metų, o dabar... nesuvokiama...“, - siaubingą dieną mena mama.
Tėvai turėjo sunkiai įsivaizduojamą misiją – į namus dienai grįžusiai dukrai pranešti, kad kitąkart, kai ji bus ligoninėje, po narkozės pabus be kojos.
„Gal mums patiems reikėjo pagalbos, gal mes nežinojome, kaip vaikui pasakyti. Juk tai tokia žinia, kuri pakeis jos gyvenimą, bet... kai tik atsigulėme į onkohematologijos skyrių vis užsimindavau dukrai, kad sergant šia liga, būna, kad žmonėms tenka amputuoti kojas, rankas, kur yra ta piktybinė ląstelė, bet tikėkimės, kad užteks pakeisti kaulą įdedant endoprotezą.
Atsisėdau šalia dukros ir sakau, dukryte, reikia mums pasikalbėti. Tu žinai, kad laukia operacija, bet gali būti, kad tu atsibusi po narkozės be kojytės, nes vėžys ją pažeidęs yra labai sunkiai ir dabar reikia rinktis - arba tavo, dukryte, gyvybė, arba kojytė. Ji žiūri į mane ledinėmis akimis ir nežinau, kas bus... pradės šaukti, rėkti, užsidarys savyje... Ji visa pradėjo drebėti, supratau, kad nervinis šokas ištiko. Austėja sako, kad jai šalta ir palenda po antklode“, - atvirauja pašnekovė.
Prireikė laiko, kad ji susivoktų, tačiau galiausiai mergaitė pati mamai praneša - bet juk daug žmonių gyvena ir vaikšto be kojos. „Kai turėsiu protezą, vaikščiosiu ir aš“, - nuramina mamą.
Prieš pat operaciją dukra dar sugebėjo juokauti, kad dabar ilgiau užteks vienos poros kojinių, kol padarys protezą.
Prašo padėti
Operacija praėjo sklandžiai. Pabudusi po narkozės Austėja jautėsi prastai, ją pykino, tačiau kitą dieną mergina jau pati sakė prašysianti gydytojo, kad parodytų, kaip atrodo patrumpinta jos koja.
„Dukra jaučiasi vis geriau, po truputį atsikrato vamzdelių, žarnelių, pereina prie geriamų vaistų nuo skausmo... Reikia gyventi toliau, šypsotis gyvenimui ir džiaugtis kiekviena suteikta nauja akimirka, kiekviena sekunde. Kai serga artimas ar jis pats, jiems Jūsų užuojautos nereikia, reikia tik palaikymo, išklausymo. Jūs net neįsivaizduojate, kaip yra sunku, kai žmogus ir man pareiškė užuojautą dėl dukros ligos, atrodė, kad dukrą laidoju... Ji gyva ir mes dar ilgai visi kartu džiaugsimės gyvenimu, nes taip lengvai mūsų osteosarkoma nenugalės, lai ji pasiėmė dukros koją, bet tai tik koja, bet ji su mumis kartu, ji gyva“, - reziumavo mama.
Dabar šeimai reikia pagalbos. Kojos protezui, reabilitacijai Vokietijoje reikės nuo 15 tūks. eurų. Trijų vaikų šeima tokių pinigų neturi. Galinčius bent simboliškai prisidėti prie Austėjos gijimo, kviečiame tai daryti adresu:
Sąskaitos Nr. LT77 7300 0101 4079 5625 Paskirtis – Austejai.
Paramos ir labdaros fondas „Mamų unija“,
Įmonės kodas: 302288579
Swedbank AB Banko kodas 73000 BIC – HABALT22
Iniciatyvą galima palaikyti ir pavedimu iš užsienio per PAYPAL sistemą: egle@mamuunija.lt
Ligos eiga labai ūmi
Kaip DELFI pasakojo Vaikų ligoninės gydytoja vaikų hematologė dr. Gražina Kleinotienė osteosarkoma – agresyvus vėžys, kuris dažniausiai puola paauglius.
„Tai yra labai agresyvus vėžys. Jo agresyvumas priklauso nuo to, koks osteosarkomos histologinis variantas. Kadangi Austėjos atveju vėžys buvo labai išplitęs į minkštuosius audinius, raumenis, poodį, buvo nuspręsta, kad reikalingas radikalus pašalinimas. Užtenka palikti tik vieną ląstelę – ilgainiui ji pasidaugins ir pasireikš kitomis metastazėmis. Dažniau metastazės išplinta į plaučius.
Šio vėžio eiga yra labai ūmi, jis plinta labai greitai. Reikia padaryti viską, kad vaikas kuo ilgiau gyventų. Šios operacijos tikslas buvo išsaugoti gyvybę“, - sakė G. Kleinotienė.
Gydytojos teigimu, navikas linkęs lokalizuotis galūnėse, ypač apie kelio sąnarį, šlaunyje, blauzdoje. Austėjos atveju vėžys buvo apnikęs kelio sąnarį, tad amputaciją teko atlikti aukštai, sveikų audinių ribose.
„Tai nėra labai dažnas susirgimas, ypatingas tuo, kad dažniausiai renkasi paauglius. Dabar galvojama, kad vienas iš faktorių, lemiančių ligą, yra augimas. Visgi nėra aišku, kodėl ląstelės ima ir išsigimsta“, - teigė specialistė.
Įprastiniai simptomai - pasireiškia gana stiprus nuolatinis skausmas, patinimas, gali atsirasti patologinių lūžių. Kiek rečiau pasitaiko šlubavimas, taip pat judesių amplitudės sumažėjimas, silpnumas, atsiranda galūnės veninė stazė - kraujas nenuteka iš kojų, jos patinsta.